stabaranglis
Stabaranglis – tai lietuviškas terminas, reiškiantis medį, laikomą šventu arba įkūnijantį gamtos dvasią/dievą (dažniausiai sutinkamas baltų ir lietuvių mitologijoje). Tokie medžiai buvo garbinami, juose gyveno dvasios, prie jų aukodavo.
Pagrindinės savybės:
- Paprastai ąžuolas, liepa, uosis.
- Turėjo išskirtinę formą (išsišakojimą, įspūdingą dydį).
- Buvo saugomi, jų kirsti negalėta.
Pavyzdžiai:
1. Šventasis ąžuolas prie senovės šventvietės (pvz., Romuvos šventykla).
2. Liepa, prie kurios švenčiamos Joninės arba laikomi ritualai.
3. Uosis su savita forma, kuris vietinių buvo laikomas gyvenančia dvasia.
Šis terminas dažnai minimas etnografinėse bei mitologinėse šaltinėse, pabrėžiant senųjų lietuvių gamtos pagarbą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.