„Skaistapienė“ – tai kūrinio (dažniausiai eilėraščio) herojė ar moters vaizdinys, kuriam būdingas grynumas, nekaltumas, dailumas ir švelnumas. Terminas kilęs iš žodžių junginio „skaista pienė“ (gryna, švari mergelė). Tai literatūrinis, poetinis epitetas, neretai naudojamas romantizme ar sentikantinėje poezijoje.
Pavyzdžiai:
1. Maironio „Pavasario balsai“:
„Ten skaistapienė, pilkų akių, / Prie mamos sparnu glosto“ – čia vaizduojama tyli, švelni mergelė.
2. Baranausko „Anykščių šilely“:
„Ir skaistapienės, ir berniukų jaunų / Dainos ir šokiai“ – simbolizuoja nekaltą jaunystę ir grožį.
3. Bendras vaizdinys:
Dažnai tai jauna, kukli mergina, pavyzdžiui, su margučiais, gėlėmis ar darbe sode – idiliškas moters idealas.
Trumpai: Tai poetinis grynos, dailios mergelės simbolis, atspindintis dorovinį ir estetinį idealą.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.