savabū̃dis, -ė.
1. kas iš veido nepanašus į kitus savo šeimos narius: Jaunylis sūnus nei ant tėvą, nei ant močią – savabū̃dis toks. Jis savabūdis, išsiskiria iš visų. Panaši? Kur jau! Ana suvisu savabū̃dė.
2. kas turi savo būdą, elgseną: Buvo labai atkaklus savabūdis.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.