girdė́jimas. → girdėti.
1. vienas iš pojūčių, kurio organas yra ausys: Uoslė netikusi, girdėjimas nekoks. Girdėjimo organai. Visas pavirto regėjimu ir girdėjimu. Mes vienok daugesn tikime girdėjimui.
2. girdėtas daiktas; kalbos; gandas, žinia: Žinau tik iš girdėjimo, ką padaro staigus nusigandimas. Iš to vidurio Lietuvos nėr girdėjimo nė kraštuko. Tokį girdėjimą esu girdėjęs. Senu girdėjimu pasakoju, o pats kauką neesu lekantį matęs.
išgirdė́jimas. audiencija, klausymas.
pagirdė́jimas. → pagirdėti 1: Iš pagirdėjimo moku pasakų, ne iš knygų.
prigirdė́jimas. → prigirdėti 1:
1. Didei geras prigirdė́jimas. Neprigirdėjimas gali būti dviejų rūšių.
2. Mes čia kalbam tiktai iš prigirdėjimo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.