gar̃gti, -ia, -ė.
1. kriokti, sunkiai kvėpuoti, švokšti: Krūtinėj vis jo gargė, taip gargė, kad niekas neužmigom. Iš palinijo sklido gargianti vokiška komanda. Stemplė gar̃gia užkimus. Motina prispaudžia ją prie savo plokščios, gargiančios krūtinės. Nudardėjau gargdamas ir kosėdamas. Mažai ką jis ir beištaria, tik gar̃gia. Jau seniukas gar̃gia kaip žąsiukas, musėt mirs. Dusulingo gerklėj kaži kas gar̃gia ir gar̃gia. Jis gar̃gia kaip užspringusi višta. Mano gerklė užkimo, tai ir gar̃gia. | Dalgė gar̃gia par žolę. gurguliuoti: Jam pilvas gargia, velniškai valgyti noris.
2. prastai kalbėti, rėkti: Kas nepatiks, tuoj ir gar̃gia. Vyriškis storu balsu gargė.
atgar̃gti, -ia, àtgargė.
1. kriokiant ateiti.
2. atsiliepti gargimu: Jei gerklė atsigar̃gia, gausi arielkos.
išgar̃gti, -ia, ìšgargė. išgverti, pagesti: Eina šaukdamas vėjuj išgargusiu balsu.
nugar̃gti, -ia, nùgargė
1. nusilpti, nusivaryti, sumenkėti, nusenti: Kuinapalaikis nugar̃gęs. Čystam nusgar̃gęs senis, vos tik bedūsauja, ė vis da an darbų paknopstom bėga. Nusgar̃gęs, kai žiūries, ir Jonas – tik skūra ir kaulai.
2. nudėti, nukišti, pamesti, pavogti: Mano dalgę jau kas nùgargė. Kur tu nugargei tą maišą? Nenugar̃k tu man pypkės.
3. atsiliepti gargimu: Jei alų ar kitką geriant gerklė nusigar̃gia, dar teks gerti.
pagar̃gti, -ia, pàgargė. pagargaliuoti: Jis kalbėjo pagargdamas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.