.
blaivė́ti, -ė́ja, -ė́jo.
1. giedrėti, šviestis: Dangus blaivė́ja, daugiau nelis.
2. eiti blaivyn, mažiau imti gerti: Kaimas blaivėjo, augo jame skaičius mokančių rašyti ir skaityti.
3. protingai galvoti: Mums reikia pradėti blaivėti nuo viršūnių.
išblaivė́ti.
1. išsigiedryti, prasišviesti: Po vidurnakčio dangus išblaivėjo.
2. išblėsti, išblukti: Suknelę turėjo mėlyno išblaivėjusio šilko. Išblaivė́s tikėjimas, nebetikės žmonys visokiais čerais.
3. išsipagirioti: Mano galva vienu akimirksniu išblaivėjo. Vakar vakarą aš girta buvau, jau šiandien, šiandien išsiblaivėjau. Tik rytą išsiblaivė́jęs grįžo namo.
nusiblaivė́ti nusigiedryti: Dėkui Dievui, gal nusiblaivė̃s [oras].
prablaivė́ti.
1. pragiedrėti, prašvisti: Ir prablaivėjo mums aptemęs melsvasis tėviškės dangus.
2. išsipagirioti: Kai prablaivėjo, vėl ramiai kalbėjo.
3. susitvardyti: Prasiblaivėjęs ir nurimęs bent tuo pasiguodžia, kad savo sūniuką išmokė.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.