.
pėdúoti, -úoja, -ãvo
1. palikti ėjimo žymių, pėdų: Nepėdúok purvinom kojom padlagos, matai, kad tik išvelėjau. Ar gražu taip pėdúoti kambarį?! Atėjus iš rasos, kulnys pėdúoja.
2. eiti, žengti paliekant pėdas: Pėdúoja par bulbas – nieko nežiūri.
3. pėdinti: Kur tu pėdúoji?
išpėdúoti
1. išvaikščioti paliekant pėdų žymių, pridaryti pėdų: Kiškių išpėdúotas sniegas. Žiūriu – visas sodelis kiškių išpėduotas, ištrepinėtas. Miltai pelių išpėdúoti. Užejo vienam daikte duobę iškastą ir aplink žmogaus išpėduota. Pasižiūrėjau aruodan – pelių išpėdúota išpėdúota. Skarytelė iškvietkuota, kai žvirblelių išpėduota. Niekas neįleidė vištos, tai jos išpėdúota, išlakstyta apie duris. Išpėdãvo visus burokus. Karvės išpėdãvo kviečius. Arklys visą daržą išpėdãvo.
2. išsisukti, ištrūkti, išvengti: Jau dar̃ tu, žalty, iš mano nagų neišsipėdúosi! Nei vienas jaunas neišsipėdav [o] (visus į kariuomenę paėmė) .
nupėdúoti
1. vaikščiojant palikti pėdų žymių: Nupėduota, tik nežinom kieno. Nupėduotos avižos. Iš ryto buvo nupėdúotas visas kiemas. Nupėdãvo – pėda pry pėdos.
2. nueiti, nupėdinti: Ar Molėtuosna dažnai nupėdúoji?
pripėdúoti. vaikščiojant pridaryti pėdų, palikti pėdų žymių: Būt bent kojas nusišluostę, dabar pripėdãvo. Nesišluosto kojų ir pripėdúoja kambarį. Purvinais čebatais vyrai pripėdavo gryčią. Ką tik padlagas išploviau, įejo ta krupė šlapioms kojoms i pripėdãvo baisiausiai. Pripėdúo [ja],
pribūna, šluostyk i šluostyk nu daikto [grindis]. Zuikiai nugraužė, jų visur pripėdúota. Šiąnakt būta vilkų – pripėdúota pripėdúota aplink kūtę.
užpėdúoti. nuolatiniu pėdavimu, vaikščiojimu uždirbti: Pėduote užpėdãvom pėdomis savo žemę, t. y. pėda ant pėdos yra, uždirbome par baudžiavas. Jis užpėdãvo savo žemę, t. y. uždirbo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.