.
kančiùkas (кaнчyк, kańczuk). odinis rimbas, bizūnas, stirninis: Atmenu, atjojo kartą germanas pas mus; prie šono jam stovi pasikabinęs toks ilgas skūrinis kančiùkas. Kančiùko tokiam ben kiek reikia įkrėst, kad neprisėst ben kelias dienas. Na, vaikai, ar dar neklausysit? Tuoj paimsiu kančiùką. Galėsi tuo kančiukù šunes makaryti. Raiteliai arklius su pentinais ir kančiukais pavaro. Tas kančiukėlis šimtavielėlis bėrui žirgeliui bausti. Karo svirne kančiukėlis, aš jį nusitrauksiu. Kančiukėlį – pintinėlį vagy pakabinsiu. Raudonu kančiukù per juodą plaka. Verčiau už seno barzdelės [tekėti],
negu už jauno kančiùko.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.