įžioti

žióti, -ja, -jo.

1. verti (burną, nasrus, snapą): Žiók lūpas. Žiókis salig ausų. Mergaitė tik žiójasi ir orą žiodamà gaudo. Dvi žiójasi ir bučiuojasi. verti (burną, nasrus, snapą) ketinant pasakyti, valgyti, kąsti ir pan.: Neik prie žąsino – matai, kad žiójasi, dar įžnybs tau. Jau žiójaus sakyt, ale susiturėjau. Žiójaus labas sakyt, ale ėjo ir praėjo, galvą iškėlus – nu ir mauk! Trupučiuką aplaižo, gurkš šitą kąsnį ir vėl žiójas. Nešiotei gana (jau privalgė) , o mergaitė da žiójasi. Žiójos [ligonis] sakyti, ale krau [ja] s par burną – i gatavas. Žiojaus paklausti, ar jie tikrai stovi už durų ir laukia. Anai taip nežiójas (ji taip nepasako) , kaip ana sugalvo [ja]. Ko čia plepėt, ko žiótis, geriau patylėt. Ši žiojosi kaip ir ginčytis, bet vyras neleido. Kaip kiša, teip ir žiojas. Kiek žiójas, tiek meluo [ja]. vertis. Žiójaus, sakysiu, tik tik prikandau liežuvį. Jo burna nejučiomis žiójasi. Nesižiója burna in šitą žalią duoną, i gana. | Muno devynios burnos žiójas (didelė šeima) , turu atsakantį puodą kaisti. Tik žiojasi žalsvi nasrai bedugnių. Durna burna kišama žiójas. Burna nedurna, kai prineši, tai žiójas. Sveika burna, nebūk durna, jeigu pilia – žiokis. Burna nedurna, duodama (kišama) žiojas.

2. imti į burną: Žióji žióji ir praryt negali. Anas jau ne savo porciją žiója (jam laikas mirti) . Nežiók tiek, kiek neprarysi. Tiek nereikia žiót, kiek negali atkąst.

3. rėkti, šaukti: Ko tu žióji an viso lauko? Nežiók nors terp svetimų žmonių. Žioja kai kokia žiovanastrė. Mūsų marti tai nežiója. Ar tu žióji, ar tylėtai, tai vis ant to paties pareit. Nežiók tep ant manęs. Žió [jo] žió [jo] kap pasamdytas. dainuoti: Tu žióji ir žióji kai varna, neperstoji. verkti: Dar nemušiau, tik rykštę parodžiau, o jau žiója kap geliamas.

4. imti, griebti (turtą, naudą), stengtis užvaldyti: Gyvena žmogus, tai žiója žiója i negali apžiót visa ko. Tiek žiót [arų] nereikėj [o],
kur aš viena dėsiu. Žiók nežiók, vis tiek po smerti nenusneši su savim. Kas daug turi, dar daugiau žioja, kitam nepalieka.

5. prasiskirti (audžiant): Nesižiója audimas visai, jeigu netinkamai pakojas pradėsi myt. Mažai žiotys žiójas, kad nė šaudyklė nelenda. Žiókitės, stokitės kap anytos nasrai. Kojom mina, pilvu trina, kur tik žiójas, te ir kiša. Kai stojas, tai žiójas, kai kiša, tuoj muša.

6. skleistis: Žiójas varpelės, tai i raškyk sėklai. Levendrų krūmas brandino pumpurus. Vietomis jie jau žiojosi. darytis su tarpu, skirtis, plyšti: Jau ilgai viriau, čiut pradėjo žiótis pyragaičiai (virtiniai) . Pjūvis žiojosi kaip žiovaujančio šunies nasrai. Ir štai, nors užsimerkęs, jis žiūri ir mato, kaip žemė žiojasi po kojų, ir atsiveria praraja. Batas žiojasi ir, kol nykštys neišlindo, reikia pagalvoti apie batsiuvį. Vežimėlis jau žiójas, reikia cveku prikalt.
apžióti.

1. apimti burna, nasrais, snapu: Jis obalio kiek apžiójo, tiek nukando. Valgiau medų i bitę apžiójau. [Šuo] galvą apžiója kačioku [i] ir neša kaip nebegyvą. Vilkas už avelės, apžiójo va šiteipo kaklą. Šuo, apžiojęs akmenį, kaukdamas išbėgo į mišką. Medinis šaukštas nognai nespasabnus, negal nė apžióti. I kaip tas šuo apžiójo tokią vištą: par pusę buvo parkąsta. Pasiėmęs didelį kąsnį, nevalio [ja] nė apžiót. Paimk iš bakano, apžiók, ar daug atkąsi, kad ir dantes geri. Pamatė, kad Jurgis apžiójęs butelį, ir jis jau prašo [gerti]. Iš užpakalio kaip apžiójo [vilkas] arklio šlaunį, teip ir iškando šmotą. Meškeraitę inmetei, žuvis apžiójo ir traukia. Velnias apžiójo vamzdį, o jis. pykšt. Paskui atsargiai apžiojai klarneto vamzdelio galą, paspaudei klavišus. | Anas vis apžiójęs cigarietą (nuolat rūko) . Artūras išėjo jau toks smagus, kad neapžiojo dantų: jie, dideli ir balti, žybsi kaip ugnelės. Ką apžiosu, nukąsu. Daugiaus apžioja, nekaip nukąsti gal. Burna nedurna, ką apžiója, tą ir kanda. Daug apžiósi, mažai nukąsi. Kiek apžioji, tiek tekąsk. Vienas visko neapžiosi. Ne tiek kanda, kiek apžioja. Su viena burna neapžiosi visko. Kąsk tokį kąsnį, kokį gali apžiot. Daug apžiójo ir užspringo. Viso svieto neapžiósi.
apžiotinaĩ. apžiótinai. Daryk kleckus apžiotinaĩ, t. y, kad galėtum apžióti. Kai tik prikiši paršiuką prie spenio, tuo apsižiója ir žinda. Atsliuogė [gyvatė],
pakėlė galvą, mėlynę apsižiójo i čiulpia. | Ana bitį apžiójusys rokuojas (švepluoja) . Vyrai dabar, e, vis apsižióję butelį (geria) . Privirė košės, dabar tylia kaip kiaulė buroką apsižiójusi.

2. apimti tvirtai laikant ar supant: Parungiu ką sau, apžioju daiktą kurį vilčia. Žuvys jau nemažos: vos tik į saują apžióji. Slėsnesnėse vietose riaugsėdamas purvas apžiodavo stebules, tekiniai nugrimzdavo iki pat ašių, palikdami gilias provėžas. Tie debesiai tolyn labyn prasiskiria, apžiodami aplinkui galingais mus žiedais. Smūtnas, nuliūdęs, pragaro apžiotas, smerties tamsybėms iš visur apklotas. Jau apžiotus nuog peklos žmones išvadavo. Už žaibą greitesnis, už žvaigždę mažesnis, visus laukus apžioja ir dangų apjoja.

3. paimti savo žinion, pagriebti, užvaldyti; aprėpti: Gyvena žmogus, tai žioja žioja i negali apžiót visa ko. Jis viską buvo apžiójęs. Žmogus nora daug apžióti, o tankiai ir išsižio [ja]. Toks vis tiek apžios, nors ir galą gaus. Kad tik jin galėtų, visą svietą apžiótų, kad tik kitiem nekliūt. Jis tik vienas nori viską apžiót. Gatavas visą svietą apžióti, velnią ant piršto apvynioti. Vyrai vis daugiau nori apžiót. Atejo marti ir apžiójo viena viską. Nei vienam broliui nieko nedavė – pats viską apžiój [o]. Tas, kur bagotas, turėjo didelį palivarką, neapžiojamus turtus. Tu, sako, turi apžiójęs pievą. Svetimi žmonės visą naudą apžios. Žmogus, matyti, niekuomet nepatenkintas: vis jam per maža, vis daugiau apžioti nori. Daug svetimo lauko apžiodamas, turėdavo daug pašaro, todėl laikydavo daug gyvulio. | Ugnis visa apžiója. Pavydus [žmogus] kad pramanytų, visą pasaulį apžiotų̃. Viena visą turtą apsižiójus, o kitiem neduoda. Dabar nė į mišką galì įeiti, kožnas ant savo apžiójęs [is]. Apsižiójusi laikei [pinigus],
reikėjo pirkti [daiktų]. Mylėjo pačią apžiójęs [is],
o dėlto pabėgo [nuo seno vyro]. Tu nesakyk nesakyk, laikyk apsižiójęs! užimti, pavergti: Apžiotà Lietuva, nieko savo nedaro. Vieną sykį apžiójo, nebno [ra] paleisti – įsitaisė ir įsitaisė. Mūsų tėviškę apžiojo ponai svetimi. pajėgti apdirbti, apeiti, įveikti: Viso ūkio neapžiósi. Visų darbų neapžiósi. Anas viską suspėja apžiót. Reik sodint [runkelių],
kiek gali apžiót. Kurgi tu čia viską vienu kartu apžiósi. Neapžiója, savo do pievos kiek turi. Dabar neapžiója tų žemių. Nors dirbu nuo ryto lig vakaro, o visų darbų neapžióju. Kopūstus visi sodina, kiek kas apžiója. Ar aš viena viską apžiósiu: ir karvės melžt, ir duoną kept. Neapžiósi viso miško [rinkdamas mėlynes],
visi krepšiai privanoti. Akys daug norėtų, kad tik rankos apžiotų.
apžiotinaĩ. Aš žemės turiu neapžiotinaĩ. pajėgti: A tu apžiósi vienas tiek žemės apdirbt? Žento nebus, neapžiõs visa nudirbt. Žmogus ėda, kol apžió [ja] – netura sotės. Ponai ėda, kiek apžió [ja],
lašinių i nepavelka.

4. ištarti (žodį): Čia gimęs, čia augęs, šitų dirvonų duona išmitęs, neišgali, nemėgsta apžioti gimtinio žodžio! Kaip ir apžióji tokį bjaurį žodį? Vardai, tie vardeliai: senas negalì ir apžióti.

5. žioplokas: Mes mat tokie apsižióję.
atžióti

1. išžioti (burną, nasrus, snapą): Arklys prusnas turia atžióti. Vienas judviejų burną atžiojęs tarė. Ugnį bekūrenant ir beatslenka smakas šnypšdamas, nasrus atžiójęs jį praryt. Kursai savo dūšią atžioja kaip peklą. išžioti burną (nasrus, snapą): Kad sučiaupęs burną turi, tada sako: „Atsižiók“. Atsižióję vaikai (gandriukai) plėš iš snapo [maistą]. Atsižiók, parodyk dantes. Vilkas kaip sukabina [grobį],
nebegali greit atsižiót. prasiverti. Skarytė geriausia pamirusiam: susriša kampeliai, ir burna neatsižiója.

2. prasiverti, prasiskirti; atsiknoti: Būk tu prakeiktas ant žemės, kuri atsižiojusi tavo brolio kraujį nug tavo rankų ėmė. Duona atsižiójusi. Tavo batas atsižiójęs. | Tur žemė atsižióti, priimt Kūną mirusio. prasiskirti audžiant: Atsižióję žiotai, ir šaudyklę paleidi.
 bùrną atsižióti barti, peikti: Visi mūsų neprieteliai atsižioję burną priš mus.
įžióti. ištarti, pasakyti: Tu be reikalo jam tą žodį įžiójai. Aš visai netyčia jam tai įžiójau.
išžióti

1. atverti (burną, nasrus, snapą): Smakas, išlindęs iš urvo, jau lervoja an karaliūčią išžiojęs nasrus. Grįžo visiškai uždusęs, plačiai išžiota burna. atverti (burną, nasrus, snapą): Teip jau blogai, sutino visas veidas, nebegaliu nei išsižiót. Buvau saugume sumuštas, išsižiót negalė [ja] u. Aš Dievo vieto [je] sutvarkyčiu: keikūnas bjaurojas – išsižiõtų i nebsusičiauptų. Rėkia, nat užupenčiai matos, kaip išsižiójęs. Atėjo kumelė išsižiójusi iš tvarto prie kareivių, tie ir pabėgo. Prieš vėją pastovėjau išsižiójus i apsirgau. Lig parduotuvei nueinu, tai tiktai išsižiójus gaudau orą. Viena boba išsižiójo, ėmė žiovaut, ir iššoko žandas. Nė išsižiót per muses negali (labai daug musių) . Kiaulei, ka pjauji, į snukį įdedi akmeniuką, ka būtų išsižiójus, ka žarnos nesušustų. Išsižiójus višta atalėkė, gal miežių pririjus ar akuotas gerklėj. O aš po liežuvio pakišiu tą tabletę, išsižiósiu, tikrys – neras. Ka išsižiójo, kad artie būčio buvusi, būt prarijęs. Ka išsižiójo, baisiausiai šnypšta tas šeškas. Šiaudų grįžtę susuka, karvę pažaboja, ka būtų išsižiójus. Vilkas neišsižiójęs avelės nenustvers, lekia išsižiójęs. Taip miegta išsižiójęs, gerai, kad nė [ra] musų̃: prilėktum pilna burna, galėtum tik ryti kaip saldainius. Geriaus eik, pakalnėj stokis, užsimerkęs išsižiokis. Tas smakas išsižiojo – įmetė jam keturis jaučius į gerklę. Pamatęs ateinantį žmogų, išsižiojo jau loti. Tada [velnias] su visomis sylomis kaip koks levas, išsižiojęs ant prarijimo, užpula ant dūšios. Žąsys išsižiójusios nori gerti, mat leguoja. Ogi dabar kasdien kiekviens, mėsos išsižiódams ir daugsyk kaip šuo išplėšdams, vargina būrą. Kada tas apgynėjas nusivijo, žmogelis iššoko iš rugių ir pradėjo liet poną, ir teip liejo, kad tas pons išsižiojo ir vėl užsičiaupė. Jei nori, kad piktumas pereitų, reikia išsižiojus pabūti prieš vėją. Neišsižiójusiam musia gerklėn neįskris. Išsižiójo – nent plaučiai matosi. Išsižiójo, kad pilvo galas matyti. Ka išsižiójos, pradėm subinė matyti. Išsižiojo lyg rupūžė karštą dieną. Ir išsižiojo kaip menkė. Išsižiojęs kaip Gaurės vepelis. Išsižiojęs kai mintuvai. Neišsižiok kaip su mintuvais. Išsižiójęs kaip karosas. Ko išsižiójai, kad varna į koserę įlėktų? Išsižiójo, kad net varna prarytų. Nebūk išsižiójus – varna gerklę prišiks. Išsižiójus kaip varniukas. Išsižiojo kaip vartai. Ko eini išsižiójęs lyg dagį prarijęs. Stovi išsižiójęs lyg mietą prarijęs. Išsižiójus kaip kišenė. Išsižiójęs kaip smakas. Išsižiojęs kap dešimt dienų nevalgęs. Kas gyvas be balso, o numiręs išsižiója? Kad anas išsižiót [ų] ir nesusičiaupt! Kad tu išsižiõtum!
išsižiotinaĩ. Andriukas paklaimėje jau dešimtą kartą išsižiotinai stebina savo sermėguotą sėbrą. išleisti, netekti: Aš keikuos tau, jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu, ne šį kardą priš neprietelius muno ūkės iš rankų paleisiu.

2. prabilti, prakalbėti, pasakyti (ppr. prieštaraujant): Nedavė apie tai nė išsižióti. Noru prašnekti, neleida išsižióti. Visi matė, o nėkas neišsižiójo. Išsižiójau tada do i aš apie valdžią – kad nenueit [ų] toliau. Senas dabar negalì išsižióti – nukvakęs, durnas, nėko neišmanai, tylėk. Užsiaugins tokį velnį, kad išsižióti negalės. Velnio liežuvis: kitas ir išsižióti negalia. Kitas nusmuręs piršlys – išsižiót nemoka. Vaikam tai nėr kap išsižiót, o tėvai gali pasakyt. Išsižiók, tėvai, subark [išdykėlius] – aš viena turu šūkaloti. Jeigu kur išsižiójai, tai pavedėj [o] miškan, duobę išsikask, ir užumuša. Daug metų pragyvenę visaip išsižiójam. Kad aš vis netyčia išsižióju, išsprūsta žodis, o čia mat reik prikąst liežuvį. Ani išsižiót neduoda, kai ažrėks, ir turi tylėt. Ji savo vyrui neleidžia nė išsižiót. Ponas kai ponas, o kai ponia išsižiõs. O iš jaunųjų – nemoka anys nei išsižiot. Tas tik išsižiója, tep ir pliaukšteli kap per balą. Ką išsižiójai – įteps (įskųs) , ir neškis. Aš pati išsižiójau ne vietoj. Vyrai daugiau išsižiódavo ir pakliūdavo – tylėt reikėjo, ką biednas padarysi. Tu pirmas išsižiójai, kad reikia važiuot. Kai tik aš išsižiódavau, tuo mane pažydavo, iš kur aš. Tik man neišsižiók prieš vaikus. Gerai padarei, kad neišsižiójai. Del atskirų mano pastebėjimų, išdėstytų „Švietimo Darbe“, jis nė neišsižiojo, nepasakė, kur mano klystama. Dėl tos skylės visi tylės, tik tu vienas išsižiójai. Pirma pagalvok, paskui išsižiók. prasitarti: Niekas nekaltas, aš pati išsižiójau. Vos neišsižiójau – būčiu pasakiusi, ko nereik. Niekam nieko nesakiau, tik tau išsižiójau. Vienam išsižiójau, tas visiem apskalatijo. Išsižiójai ir išsižiójai – jau ir eis kalbos, nebsugausi. Be reikalo išsižiójau, kad karvę parduosiu. Durnas vis išsižióji, žodis vis išlekia. Tik jau neišsižiók apei tą mergą – paskuo daužys stalus prisprogęs. pratarti: Kitąkart taip neišsižiójo nėkas tokių bjaurių žodžių. Kaip ana šitiek gali išsižiót pasakyt. dainuoti: Dainų buvo, daba nebė [ra] nė girdėti – bijo išsižióti. Daba tokios jaunos nė išsižióti neišsižió [ja],
o mes ka jauni dainiuodavom. imti rėkti, surikti: Išsižiój [o] jis su visa kosere. Reikia gražiai pasakyt, o ne tep išsižiót. Tas daktaras kap išsižiój [o] an manę. Ko taip išsižiójai kaip anyta ant marčios? Pastukoj [o] apie grobus [gydytojas],
ir išsižiójau. Jei Pranis pradės kriokti, ką nori daryk: ar nešiok, ar linguok, kaip išsižiós ir krioks. Gerklėj balsas prapuolė iš strioko. – neišsižióju.

3. nustebti: Kaip nunešiau pareiškimą, direktorius net išsižiójo. Aš ir išsižiójau besiklausydama. Pasako kainą, ir išsižióji. Močeka ir išsižiójo – kaipgi čia dabar, paliko [našlaitę] miške apynuogę, ateina gražiausiais rūbais. Švento Jono rytą Pimpė išėjo į kiemą ir išsižiojo pamatęs – ant kamino akėčios. Išsidabyk, vaikeli, išsidabyk, tegu visi tavę pamatę išsižiója.

4. žiopsodamas; su žiopla veido išraiška: Šauku jau dideliai, veiza išsižiójęs, – negirda. Išsižióję [vaikai] klauso ir nieko nežino. Atsisėdo par veselę ir veiza tie jauniejai kaip varnos išsižióję. Eini išsižiójęs ir virsti užtai. Vaikščio [ja] išsižiójusi po miestą, žvalgos. Dega lašiniai, o ana stova išsižiójusi. Išejo [mergina] už kito, o tas i paliko išsižiójęs. Eik, tinginy, eik dirbti, kam stovi taip išsižiójęs. Išsižiojęs nestovėk. Duodamas imk, mušamas bėk, o išsižiójęs nestovėk. Stovi kaip Magdžia išsižiójęs.
išsižiójusiai. Neveizėk teip išsižiójusiai ir atrasi. Mes neišsižiójusiai gyvenam. žioplas: Toks išsižiojęs vaikas. Kur tokį išsižiójusį berną dėt. Ans ir pasišnekėti toks neišsižiójęs, nė nėko. Negirtas žmogus nėko, nė [ra] išsižiójęs negirtas. Teip tau i reikia – kam toks išsižiójęs?! Išsižiójus ir ašiai. Jonas toks elektrikas išsižiójęs, ir sudegino kabelį. Aš nebuvau amžinai išsižiójusi, muni visur samdė. Ką toks išsižiójęs daiktas supras. Išsižiójęs daiktas ir išsižiójęs. Vyras ūkė [je] ramstis, ką ta boba išsižiójusi. Ka jau vyras išsižiójęs bus, kas jau bus? Išsižiójusi motriška – blogai.

5. Išsižióję mergos laukia bernų. Daug metų smerčio laukiu išsižiójus. Visi išsižioję laukia lytaus ir šilimos. Išsižióję jau laukė parvažiuojant. Vaikai visada išsižióję (laukia gauti naudos) , tik duok ir duok. Ka aną užkibini, pula išsižiójusi. Už nėką tura [šventvagiai] peklą, kuri jau kas valandą išsižiojusi lauka ant jų prarijimo. Teip klauso visi išsižióję. Labai žemai ir nuoširdžiai ačiū Tamstai ažu pažadėtą knygą, išsižiojęs lauksiu ateinant. Kiek te žmonių išsižióję, liežuvius iškišę, žiūri, kaip vaiką neša par bažnyčią. Mes klausėmės išsižióję, ka jie ėmė dainuot – gražiai dainavo. Maži piemenėliai išsižioję klausė, ką čion bobos šneka. Nelėk išsižiójęs, veizėk į šales. Lekia išsižiójus uogaut, aždirbs. Jau išsižiójęs jis laukia [pensijos],
kad leistum, vienu kartu [pragertų]. Laukia tiktai išsižiójusi, kas kumet ką duos. Prie pinigų tas pilvočius puola išsižiójęs. Vaikai, muni apsistoję aplinkuo, veiza išsižióję. Teip aš veizu išsižiójusi, kaip ans moka įtikinti. Lekia išsižióję, visur jiem reik, visur lenda, – vyrų toks protas. Veizėsma išsižióję, kur ans. leka, o kokia baimė! Vaikas klauso išsižiójęs. Išsižiójus klausau, tai vos kelintą dešimtą žodį [žemaitišką] suprantu. Dainuoja [per televizorių],
kad gražu – žiūrim išsižióję. Daboju išsižiójus, būdavo, vaikas in šitą šunobelę – noris obuoliuko. Dabar tai va, vaikai susėdę išsižioję klauso, ką dideli šneka.

6. nusilpti, pailsti: Jau buvau išsižiójus – neužlipau nė skadais. Išsižiójęs, tik tik dūsuoji. Senelis, būdavo, ateis privargęs, išsižiójęs. Šitoks gi daininykas, jau išsižiójęs, pridainuos. Išsižiójus, būdavo, rišiu tuos linus viena ant lauko. Reik i paskvarbyti, i pasilankstyti, o senas esi išsižiójęs. Prieš kalną lipt reikia, tai pūtuok išsižiójus. Padirbu ką ir išsižióju – besveikatė. Akys karvės indubę, visa išsižiójus. girtas: Ir ateina butelka nešinas, tai prigera ir vaikščio [ja] išsižióję. Puslitrį išgers su vyru, tai vyras jau išsižiójęs, o ji nieko. Atejo išsižiójęs, lipa į mašiną – neveža.

7. mirti: Ka dėsiu, ka ir išsižiósi! Dėsiu snukin ir išsižiósi! Rodos, duočiau į snukį, tai išsižiótum. Išsižiós, ir tiek – visims tas pats. Kiek te žmogaus gyvybės – išsižiósi, ir bus. Gal šiandien ryt išsižiósi, ir po viskam. Sėdėtai sėdėtai vienas ir išsižiotái. Nerėk akis pastatęs – išsižiósi ir tujan vienuokart. Žemelę knisiau knisiau ir išsižiósiu beknisdama. Širdis kumet tvákst tvákst, ir išsižiósi. Išsižiósi ant viso turto, ir pasibaigs. Ir mano seselė dirbo lėkė, kol išsižiójo. Kap tu išsižiósi, tai kam pinigai liks? To šleivukė išsižiój [o] ir nuvažiav [o] namoj (buvo palaidota) . Ai karšta, buvo pasdarę teip negera, jau misliau – išsižiósiu. Visgi reikia kai kas dirbt, susinėręs rankas ir lauk, kol išsižiósi. Tokiam vyriškuo adatą suleido ir išsižiójo. Baigias gyvenimas, laukiu, kad tik greičiau išsižióčiau. Spyrei į tą didįjį pilvą, ka tu, žalty, išsižiõtumi! Sėdo, pavalgė ir išsižiójo. Kirto, kirto, kelmas ūžt, boba blinkt ir išsižiojo. Žmogus esi svetys: čia esi, čia ne – jau ir išsižiójęs. nudvėsti: Negyvas katukas, išsižióję, tokis geras. Kam uždengei viščiukus – išsižiõs, ir bus. Nueinu ryto – guli paršelis išsižiójęs. patrūkti, nepajėgti: Ūkė [je] paliksi be vyro rankų ir išsižiósi. patekti į beviltišką padėtį: Gandina – dujas užsuks, žiubalo neduos, ir išsižiósma.

8. prasiskleisti, atvipti, prasiskirti: Išsižiójo, kaip gražu, lubinai kaip žvakės. Praskiepas išsižiójęs – apsileidęs vaikis. Visi plyšiai jau išsižiojo. Čia su šniūreliu susiriša sijonuką, tas prarėžaitis ir išsižiós. Vaikali, užsitrauk klyniuką, taip negražiai išsižiójęs. Ažsisek keturką – išsižiójus. Susisek kaklą: išsižiójęs, negalì žiūrėt. | Užkabino [katinas nagais],
net išsižiójo mėsa. Žambas kirvio teko į koją lig kaulo, išsižiójo ta žaizda. | Išsižiója gijos, vienos aukštai, kitos žemai. Su sauja maigai, anos. išsižiója. Dėk koją ant kojos, kišk, kur išsižióję. Kelk koją per koją, kišk, kur išsižiója. Koja mina, pilvu trina, išsižioja – kiša. suskilti; suplyšti; sutrūkti: Oi, bulvės išsižiójusios, – jau reik nešt nusunkt. Geltonos slyvos [būdavo] išsižióję, sutrūkę, dabar nebėra tokių slyvų. Kai kalbėsi [kepdama duoną],
bus bakanai išsižióję. Duona tiek negražiai sukepė, žiaunos išsižiójo. Pyragas gerai iškepęs, tik išsižiójęs. Durys išsižióję, neažsidaro gerai. Plekšt ankštis išsižiojo, ir visi penki žirniai išvydo dienos šviesą. Lovys nuo saulės jau išsižiójo. Niekočia pabuvo an saulės, tai ir išsižiójo. Viršūnė [bato] išsižiójo, ir nebuvo kuo aut. Kalė batus, vėl išsižiójo. Man batai jau išsižióję.

9. prasiskirti: Neišžiója tep [nytys].
pažióti. plačiau išžioti. |.
péržioti

1. praverti (burną, nasrus, snapą): Nė lūpų nepáržio [ja] ligonas. praverti (burną, nasrus, snapą).

2. persiskirti: Paminsi pakojėms čia, po apačia, tas audeklas ir pársižios. Uolos perplyšo ir plačiai persižiojo. perskilti: Kad kris obulas ir pársižios. Gera duona, o tiktai pársižiojusi.
pražióti.

1. kiek atverti (burną, nasrus, snapą): Ir kaip avinėlis nutilo ties tuo, kuris jį kerpa, ir nepražiójo nasrų savų. Jis traukė orą per pusiau pražiotą burną. Žili jo ūsai buvo pasišiaušę, o pražiotų lūpų kraštai drebėjo. Žvirblis, ploną liežuvį iškišęs tarp labai pražioto snapo, gaudė orą, pastogės pavėsyje pasislėpęs. praverti (burną, nasrus, snapą): Aš prasižiójau, ir burnon inejo [Komunija]. Tėvas miegojo prasižiojęs, ir prie jo juodų ūsų labai balti atrodė dantys. Kai prasižiojo kalbėti, tai jo balsas buvo pastorėjęs. Prasižiójęs, negražus vaikas. Rudis. išlindo iš būdos ir prasižiojęs išlenkė kuprą.

2. ką nors pasakyti, prakalbėti: Tą vaiką skrauda – negalia prasižióti. Pati neleida anam nė prasižióti. Ta boba savo vyrui neleidžia prie žmonių nė prasižiót. Kas kaltas, kad ne laiku prasižiójai. Baimės visi tebė [ra] privaryti, bijo ir prasižióti. Prasižiójo, i paplito kalba, a daug reik. Aš sarmatinuos prasižiót – Lietuvon kitep šneka. Jis bijo prasižioti lietuviškai. Tiek metų gyvena, nemoka lietuviškai prasižiót. Daba tylėk, prasižiójęs galì nebužsičiaupti (užmuš) . Daug vienas šneka, kitas ir neprasižiósi. Būtumi taip prasižiójęs kaip daba, būtumi kalėjime supuvęs. Jauni dabar i prasižióti senims neleida. Jy jam nei stiptert neduodavo, nei prasižiót. Paneikė, užurbė mergelką – nemoka prasižióti. O jei ne, tai prasižiok, sakyk, kad neturiu. Pri ruso tylėjo visi, daba ka prasižiójo, ta prasižiójo! Močia už visus atkalbėjo, savo dukteriai neleidė nė prasižiót. Jau ką nors prasižiójai, ka par zūbus gavai. Pikčiausia, kad nė vienas mano klausytojų taip ir neprasižiojo. prasitarti: Niekam nieko neprasižiók – išjuoks. Prasižiósi ką, ir nešios su liežuviais. Pakatanti boba, prasižiók – visi žinos. Vai, neprasižiók dar̃, ko nereikia, dar užmuš. Bijo, kad tas ko neprasižiótų. Prasižiók [moterims],
ir laidys liežuvį. Be reikalo tik prasižiójai, nei jis būt sužinojęs, nei ką. Ėmiau ir prasižiójau. Šiukštu, mano seniui neprasižiok… Primuštų mane. Tau reikėjo visą mano kepalėlį pasiimti. Aš nebūčiau prasižiojęs, pasiskundęs. imti šaukti, keikti: Aš kadaise, karvę beganydamas, į jos. dobilus įleidau, tai kad prasižiojo, maniau visą kaimą sušauks. Vaikesai prasižió [ja],
bledės, kūjai (keiksmažodžiai) leka, nors auses užsikišk.

3. žioplokas: Jie visi prasižióję.

4. prasiskleisti, prasiskirti: Kai šiluose prasižioja mėlynių žiedai, paupiai nušvinta ievų baltumu. Lubos prasižióję. Čia šitai prasižió [ja] tie siūlai, i vadinas skieminys. | Tavo klynas prasižiojęs, užsisek. Sėda senis, praskiepas prasižiójęs – visai jau. Sijono užpakalis [buvo] kaip dabar [dėvimų] – prasižiójęs. Kojom mina, pilvu trina, kur prasižiója, tę kiša. Kelk koją per koją, kur prasižiója. prasiverti: Prasižiójo žemė, i nugarmėjo visi su visa skūne. Tegul sukepus žemė prasižiója ir išdaigina mums Išganytoją! suskilti, sutrūkti: Lenta tep buvo gerai suklijuota, šiltu vandeniu pamazgoj [o] ir prasžiójo. Kad jau net prasižiójęs [pirštas],
tai smagiai perspaudė. Nuo to vakaro tarp jo ir šeimininkės prasižiojo gili duobė.
razžióti.

1. praverti (burną, nasrus, snapą): Razžiók nasrus: burnon dėsiu. praverti (burną, nasrus, snapą): Razsižiók ir giedok kap višta in bėdos. Naktį, būdavo, šokam, ė tada dieną miegam razsižióję.

2. Klausiau klausiau razsižiójus – neturiu galvoj. Razsižióję visi stovi i klauso.

3. prasiskleisti, prasiskirti: Kamantai razsižióję arklio, lekia. Anas. užtatai eina razsižióję, pasakyt, razsikėtę. Dobilų galvos razsižióję.
užžióti.

1. imti kalbėti, šaukti: Kai ji tokia drąsi, bile užžiója, užsako, tai ir pradėjo žodžiais mėtyt. Jau sudedi akima, sudedi, joj kap žužiója an visos pirkios!

2. išžioti
5. Mes ažsižióję klausom.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'izioti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x