įžinoti

žinóti, žìno, -ójo.

1. turėti galvoje; turėti žinių, nusimanyti: Tai nežinau. Kas žino. Jis tai man nežinant daro. Šitas dalykas ir tau būtų žinotinas. Ir jų žinota apie tavo atvažiavimą. Aš tai nei žinóte nežinójau. Nei tu žinaĩ, nei tu ką. Pats apie savi tiek nežinaĩ, kiek kitas apie tavi žìno. O buvai žinójusi? Dviratį buvo pasivogęs, išsiardė, o ta motyna būs nežinantì. Aš dar̃ jau nieko nežinaũ. Aš tai jau ir užmiršus, o ana viską žìno. Jums (jūs) patys žìnot geriau jau, kaip dabar y [ra]. Anie yr tikrai žinójusiai, kad čia viskas yr. Žinó [ja] u vardą, ažmiršau. Ot tau – gyvena žmogus in svieto ir nežìno kam. Ką atgyvenai, tą žinaĩ, ė kap bus, tai nežinaĩ: kokia smerčia mirsi – nežinaĩ. Teip teip, ana dikčiai daug žìno. Ana liuobanti žinóti visas naujynas. Ten didliai daug žìnąs žmogus, didliai gerą galvą turįs. Moteris užaugo, mokyklon nėjo – nù tai tiek ir žìno. O tas vaikis būsiąs nėko nežìnąs. Mes negirdė́ [jo] m ir nežinó [jo] m. Senesni žmonės tai da gal žinótų. Senópip ažeikit, maža ana razsakis, ana maža žìno daugiau ką. Katrie jauni, negi beatmins, negi bežinõs. Ką žinó [ja] u, pamiršau. Mes žinome, kuomi esame ir kuomi buvome, nės atmename savo tėvų darbus. Teip yr užpykusi, ka nedevė žinóti (nepranešė) . Kiek aš žinaũ žinių ir apie juos, tik ką niekam nesakau. Žìno ką kas, ar tep pliaukščia? Rast žìnot čia Paalančio kaimą už Kuliams? Tai aš gi tavų namų než [i] naũ. Plepina plepina svietas, žìno ar nežìno. Savo dūšė [je] žinái, o taip nepliurpi. Iš kur tu ir žinaĩ viską kaip ant delno? Nereikė paskalas leist – žinaĩ i žinaĩ viena. Ką žinaũ, tai ir malu. Nė čia ką daug žinaũ, nė čia ką pasakot. Vyrui visko žinót ir nereikia, boba viską sutvarkai jam nežìnant, i gerai. Kunigas žìno, kas jam gal kalbėt lietuviškai. Kas žìno, kaip ana. atsirado, nežinau. Nežìnančiam žmoguo sunku. A ten taip buvo, a nebuvo, kas čia žìno. Tikriausiai ans i žmogaus mislę žìno. Jaunas, ką ans bežinós [senovės dalykų]. Žinójai, kur ejai, kur tekėjai, žinójai, kiek vaikų yra. Gal ar atsitikimas koks, ar apsirgot, kas te jum žìno. Než [i] naũ, ar aš tavo duktukė. Nuspirksiu sąsvinį ir surašysiu viską, ką žinaũ. Noriu, kad vaikai ir vaikų vaikai žinótų, koks jų protėvių gyvenimas buvo. Ka teip vaikščioji, žinái daug naujynų. Nejot ir palikot nežìną. Ka teip žinójus, kur karvę nusipirkt, tai daba būtų gerai. Iš kur žinias žinóti, kumet būs geri laikai? Mano kur padėta, visa aš žinaũ. Ai vyrai, metė numetė, nežìno kur ką pasidedą. Maž žinaĩ ką nuo pilvo sopės? Kuom išgydytie, aš žinaũ. Mamytė labai žinódavo, kur yr tų grybių, prinešdavo daug. Aš žinaũ lydeką, kelbuką, aušlę, badikšlį, mekšruką, ūsočių. Kad aš žinótau, kap man bus gerai, tai aš tep darytau. Kap seniau, tai žinójau viską, o dabar ne. Kad žmogus viską žinótų, jis nu daug ko apsisaugotų. Pirmiau žmonys kaji kaip žinójo savo mirtį. Tep paskui Dievas padarė, kad než [i] nótųbi, kada mirs. Žmogus, katris nežìnomas (nežinantis) , negali rast. Žinódamiem sekasi (galima) te eit, o tep nuskęsi. Reik žìnomo (žinančio) žmogaus, o tep sunku pataikyt. Čia būta žìnomo vagio. Nežìnantis vogt tikrai neatėjo. Kaip žinomam, tai kelias geras, nežinomam – balos. Čia, matyt, žìnomų žmonių darbas. Nežìnomas nebūt radęs to žiedo. Svečiai nežìnomi (nežinota, kad atvažiuos) , neturiu kuo mylėt. Dailiai žinójėm, kad ans kručas yr. Aš nežinójau da lig perniai metais, kad ana šitokia. Tam sakyk, kas nežìno. Daug žìno, maža išmano. Anos trydos abi: žìno nežìno – vis tiek šneka. Lyg aš negyvenau, lyg nieko než [i] naũ. Noriu vis regėt, noriu vis žinót. Aš an diedo krikštynų nebuvau, iš kur man žinót jo vardas. Žinodamas tai darau. Liūdna man! Gal ir tau? O kodėl, nežinau. Sako, jis gėręs taip, kad kartais nė savo vardo nebežinojęs. Žinome, jog XVIII a. pirmoje pusėje lietuvių kalbos buvo mokoma Kėdainių reformatų mokykloje. Juk žinaĩ, kad vis tiesa, ką čia suvapėjom. Dabar raganaitėms užrūpo žinoteino mąslis našlaitės. Kad aš žinójus, kur močiutė nuduos. Kam sẽnai vyras: geriau nė žinót, nė regėt. Kad aš žinočio jį atjojantį, taisyčio jam patalelį. O kad žinóčiau brolelį josiant, aš pabalnočiau bėrą žirgelį. Ne pana būčiau, kad nežinočiau, kas juods, kas juods nuvelėtas. Juk tu žinojai, širdies bernyti, mane dvare nesėdint. Kad būčia žinójus, kur mano motutė, būčia nuklojus kelelius drobelėm. Vyte pavysiu, ginte paginsiu, Dievas tikt žino, ar aš sugrįšiu. Žinom Christų kėlusįsi, smertį pergalėjusį. Apie Tėvą tad žinau tatai, jog est sutvėrėju. Viešpatie, nežinome, kana eisi. Žinojai tu, aš esmi žmogus kietas. Nežino žmogus apie savo turtą, kaip ilgai juo vartos. Nežino žmogus, kada jop smertis ateis. Todėlei budėkite, nesa nežinote nei dienos, nei hadynos, kurioje žmogaus sūnus ateis. Tu vienas ateivis esi Jeruzalėje, kurs nežinai, kas per tas dienas nusidavė. Ir žinosit, kas ger ir pikt yra. Tu žinai mane tave mylintį. Šitai žinau tave gražią moteriškę sančią ant veido. Juk nuo amžių Viešpačiui žinomas jo darbas. Kunegas Pabrėža pažįsta kožną žolelę mūsų pusė [je] augančią, kožnos žino vardą ir pavardę, numano teipogi, kam kuri yra deranti. Neklausi – nežinósi. Ką žinaĩ, reikia až kasų turėt. Niekas nežino galo vežimo. Niekas nežino, kas až [už šieno. ] vežimo. Žinoma, kas yra, nežinoma, kas bus. Kad aš būčia žinójus, kad tu tokis, tai až dešims kalnų būčia bėgus. Žinai ką – nežinók, girdėjai ką – negirdėk. Dievo galybė nežìnoma: vienam nueinant, kitam pareinant. Vaikų ausės stačios, akės plačios – nora viską žinóti. Jei nori, kad apie tave visi žinõtų, tai pasakyk pačiai, pati mergai, merga piemeniui, piemuo skerdžiui, skerdžius ubagui, ubagas visam svietui. Kad šuneliai nelotų, kaimynai nežinotų̃. Kad žinótai, ką pulsi, atsisėstai. Greit pasenėsi, kai daug žinósi. Tu daug nori žinót, greit susenėsi. Aš žinaũ kaip šiandie. Kad žinai, tai ger ir sakyt. Daug žinok, maža bylok. Meluot nemoku, teisybės nežinau. Pats žinai – vienas žinai, du trys – visi žino. Žinai – žinok, kitam nelok. Kame žìno Jonis, žìno ir Onė. Nežinomas kaip smerčio adyna. Ką gali žinóti: rytas už naktie, o smertis už durims. Ko nežinom, to nenoriam. Visų dantes balti, tik nežinaĩ, kas až dantų. Kožno vieno dantys balti, o kas už dantų – nežinaĩ. Nė velnias nežìno, kur motriškos pagalanda peilį. Kas dirba, tam nereikia, kas perka, tai ne sau, o kam reikia, tas nežino.
žìnančiai. Atėjo nežìnančiai.
žinótinai. Nieko nežinaus. Aš žinaũsi visą reikalą viena. Aš geriau apie save žinaũsi. Mes visi žinójomės apie kitas kitą. Kaipgi broliai nesižinos, kur gyvena. Ką čia gali papasakot, pats nesižinaĩ, kur ką pasidedi. Jis žinosi už kitus ne vėliau nuvažiuosiąs. Nėko nežìnos, gal be atminties? Nė nesižìnom, kiek jų turį. Aš žinaũs, kur staunu, kur eitu. Jei žinósias, pasakysias, ko čia slėpti. O juodu nesižinójo tėvams tei [p] arti ėsą. Keleivis nežinosi, kur užėjęs razbaininką, piktą kokį draugą, nežinos, kur apsergąs, nežinos, kur alba kaipo dūšią išleisiąs. Gana gerai žinaũs, kaip vokietis ėjo. Jis žìnos kaltas ėsąs. Aš žinaũs esąs griekininkas. Trankais žmogus, pats nesižinai, kurio galo sulauksiąs. Eš žinaus teisus būsiąs. Jeib Petras dėlei savo grieko nenusimintų, bet žinotųsi malonę Dievo gavęs. Ji žinojosi vyro nelytėta. O nežinomės, kurią dieną alba hadyną būsim Dievo paieškoti. Žinausi tame esąs tarnu mano pono. Tada žinokias smertimi mirsiąs. Jogei mirsiu, žinaus tikrai, bet kada? Žinaĩ, pavargom pėsti. A tu žinái, ka buvo didiliai drūktas reikalas. Žìnot, šiandiej čiut vaiko nesupjaustė kertamoja. Sako, žinaĩ, Jon, aš žinau paną, Balaišyčią. Graži ta mergė buvo, daba, žinái, jau sena. Kad žinotum, ir aš esu tinginys. Kad sušalau kojas, kad jūs žinótūt! Sušilau, kad tu žinótum! Man, kad žinotum, gaila tavęs! Kad žinotūt, meilumas moterėlės, tik čiulba, siūlo valgyt. Žinái, sugebėti reik i prašyti, juk teip nuejęs i negausi nėko. Aš i stovu, žinái, sena boba, kas mun rūpa. Teip, žinótum, piktai: duok alaus. Žìnot, koki čia kviečiai abuojūs. O dabar, žinaĩ, tarp krūmų buvo, augo ir apaugo [ežeras]. Žinaĩ, tie rudens darbai: tą pabaigt, aną pabaigt. Jug žinái, laikas jau kieta (keičia) visus. Dirbk, vaikel, žinai gi, vasaros prakaitas, žiemą šiluma. Senatvė [je] nebevalgom tiek daug, žinaĩ. Viena gyvena, žinaĩ gi, sena merga. Žinótum, užvalgiau riebiau – bloga bloga, nei kur dėtis! Kad, žinaĩ, mano sakymas: kaip išeina, teip ir ateina. Mokini gi vis, žinai, kaip motina. Žinók gi, papratęs dirbt, tai ką gi daugiau veiksi. Ieško paparčio žiedo visi, žinótumėt, tai šlapi lig pažastų. Kita, žinaĩ, nemokėdavai nė dvinytai išaust. Tas, kur biednas, turėjo pulką vaikų, o kitas – nei vieno, tai kurgi, žinók, žemės valakas, ir viso turėjo, gražiausi namai. Žìnote, jis tę vienas gyvena. Gerą pusmetį išbuvo i sako: – A žinái, ciocale, ką, kad aš čia metus išbūsu, aš jau i peklo [je] galėsu būti. A žinái, lei einie po velnių anie visi! A žinai, ka gerai y [ra] daba gyventi žmonims. A žinái, matyt, sveikesni būdavo žmonys senovė [je]. Žináik, vargstu su širdžia, sirgau žiemą. Kad žinótūte, su sveikata nekas. Oi, seniau kaip buvo gražu [per tautos šventes],
kad jūs žinótumėt, tai niekai dabar ir sąjūdžiai, ir persitvarkymai visi. Jau, žinaĩ, galvoj nėra, silpsta viskas. Žináik, blogai senam vienam. Jau, žinaĩ, po gyvenimo – jam jau aštuoniasdešium, man tuoj bus septyniasdešium. Ir buvo tokia mada, žìnot, laidot saulei leidžiantis. Ir, žinotum, sugrudo man širdelė, pati vos nepravirkau. | Eik tu, Alyzai… žinai kur! – pasakiau piktai. Įsikišk tą savo draugystę žinai kur, – tyliai, bet įtaigiai pasakė vairuotojas. Žìnotės, pas mus yra svečių. Man tai visa įdomu, aš nežinaũ. Nežinaũ, kad dabar reiktų jauniem teip dirbt kaip mės dirbom, kas te būt. Apsirgo, nežinaũ, metus gyveno a negyveno, i pamirė.

2. pažinti: Aš žinójau jį. Než [i] naũ to žmogo. Savo bočiulio (tėvelio) anas neminės, než [i] nõs bočios. Ką te ana jį žìno, tik iš matymo. Tą kuningą gerai žinai? Žinaũ jį ir kalbą jo saugoju. Jūs nežìnot, nepažįstat mūsų klebono. Aš jus žinaũ, nežinaũ, ar jūs mane žìnot ar ne. Nenoriu aš jo ir žinót. Jeigu aš aštuoniasdešimt pragyvenau čia, mane visi žìno. Aš žinaũ juos nuluptus (labai gerai pažįstu) . Tu jo nepažįsti ir nežinaĩ – jis pas mus vertėn, šitas žmogus. Kad žinótau ją, vestau. Man visi pažįstami, žìnomi. Ko čia bijot – žìnomi žmonės, negi piemenys. Daug užmiršau, nežinaũ nė žmonių visų. Bile kam neduos nežìnomam. Nenoriu tavęs įžeisti, kilnusis riteri, bet man baisu pasitikėti nežinomu žmogumi. Jug ana sena merga buvo, gyvatė, aš aną seniai žináu. Baisi bestija, jau aš ją žinaũ kaip savo penkius pirštus. Aš jau žinau jį skersai ir pailgai. Aš aną žináu kaip padėtą. Ažu žìnomo berno ištekė [jo]. Aš pramergavau merga, aš nežinójau berno. Kiek ją žinau, mėgo gražiai puoštis, linksmai praleisti laiką. Bažnytkiemiai, kurių vardais vadinas visa apylinkė, jug daug yra žinotinesni neg paprasti sodžiai. Ten mun vietos buvo didliai gerai žìnomos. Ir toliau mato, kad toki nežinomos žemės žmonės žuvis gaudo. Prijojo kiemas svetelių iš nežinomų šalelių. Jis man žìnomas tik iš pavardės. Anas kvolijas, ką visą mišką žìno. Aš tą ežerą žináu kaip savo trobikę. Jug tie keliai muno takai žìnomys, aš einu numie. Nebžìno savo numų, klaidžio [ja] klaidžio [ja]. Nelabai žìnantis (žinomas) kelias, tai greit nė nenuvyksit. Ieškau žmogaus, žinančio kelio. Oi žinaũ žinaũ aš kaime našlelę, tę nujosiu, tę sustosiu, naktelę nakvosiu. Kad aš žinojus šitą bernelį, būčia paklojus jam patalėlį. Nakčia išjojau, nakčia parjojau, nieks manę nežinójo, nieks manę nesuprato. Toli mano mergužėlė, balta graži lelijėlė, mano nežinota. Nuduosiu dukrelę ką toliausia až šimto mylelių nežinančių, až žalių girelių nesiaudžiančių. Ir sutikau seną šeirį, seną šeirį nežinotą. Buvo žmogus biednas ir nežinótas, ejo jis savo keliu. Vaiščiojom kap savi nežinójomi žmones. Katrie daugiau dasimanę būdavo prie bičių, tai jau jie žinódavo bičių balsą. Aš tų žolių tai nežinaũ, o anksčiau tai žinójau. Žinójau visus budis, ir apsivalgiau. Žolynai reikia tik žinót, anies visi vis kur nuo ko buvo. Ji jau žìno mano obuolius, tai nė neragau [ja]. Rūškynius ar žìnote? Vėžį visi regėj [o] ir žìno. Nei mes jų. gaudom, nei žìnom. Aš nė pats visokias žuves nežináu. Visas jau raides žino ir vardus atmena, tik viena tokia sunki. Veršius (jaučius) aš žinaũ – veršius ganiau. Jūs nematėt, nežìnot [naminių girnų],
o aš maliau, oi, maliau. Matulis jau penkti metai kulia, turėt [ų] kaip nuluptą žinót [kombainą]. Kazienė i nuvažiuoja, i parduoda, o Antanienė Panevėžio nežìno! Jei tarysiu, jog nežinau jo. būsiu lygus jums melagis. Kap aš šitos karvės nežinaũ, teip ir tu nežinaĩ. Kap ani [seni] buvo, Dievą žinój [o],
žinój [o] Dievą, o mes jau ne tep žìnom, liš darbas, darbas, darbas. Nesa jūs žinot širdį ateivių, kadangi ir jūs ateiviais buvot Egiptų žemėje. Žinomą imk, nuog nežinomojo atsitrauk. Žinaũ kap savo penkis pirštus. Eik: moki žodį, žinai kelią. Kalbas moki, kelią žinaĩ – keliauk. Moki žodį – žinai kelią. Kas genio vaikus žinotų, kad pats neklyksėtų. Jei nori, kad tave visi žinotų, būk kaltas kriaučiui ir šiaučiui. Kai bėda, tai ir Dievą žino. Nežináu nei peklos, nei velnio. Kad tu būtum nežinótas! Kad tu dienų nežinótai! Žino jį šaltos dienos (magylos, bėdos). Tai tarė Marija angelui: – Kaip tai nusiduos, kadangi nė jokio vyro nesižinau? atskirti, rasti: Arklys žinojo savo vagą. Tai protingą arklį nupirkau, ka i kiemą mano žìno. Dabar karvės nežino ką ėst. Žinodavo gyvoliai katras savo kiemą. Žėdna kiaulė žìno savo gardą. Namo gena piemenys, tai avys skirias, kiekviena savo namus atranda, žìno. Jauna vištikė – savo numų nežìno. Padeklį paėmiau, vištos nebžinos, kur bedėti. Savo laiką žuvys žìno. būti susipažinusiam ir naudoti, taikyti: Tada šitų lentinių [avilių] nežinójo, tik toki loviai būdavo. Pjaudavom pjautuvais, dalgių nežinojom. Anies nežìno pavalkų arkliui. Seniau visa malė namie, turėjo girnas, malūnų nežinójo. Kol žmonės nežinójo šulinio, tai tik prie vandenų ir gyveno. Nė mašinos nežinódavom, nė dviračio nežinódavom. Kilogramo nežinójėm, svarai tik buvo. Kitą kartą literį mažai kas težinójo: kvarta, puskvartė, gorčius. Seniau su pitliavotais [miltais] nėkas nežinójo virti [košę],
su ruginiais virė. Vasarą laistyt laukus niekas nežinójo.

3. turėti pažintį, pasižinti, bendrauti: Tarp savęs žinójos [du žmonės],
gyveno. Jos vyras žinojosi su kitais to krašto gyventojais. Savo [pačią] tura, kam da su kitoms žìnos, fu koks! Tai reikė mumiem iš jaunio nesižinótie, tai būtum pagyvenę. Žydai su niemčiais žinójosi seniau. Žinójos su žandarais ir dėl to laimingai nešė kontrabandas. Tas kupčius žinojosi su tais razbaininkais. Ans žinójos su tais vokyčiais, ans ir išvedė mumis. Žinókiatės su munim ir turėsiat pieno, – tarusi čerauninkė.

4. suprasti, išmanyti, susigaudyti: Mokytas, prityręs, žinąs. Nežinąs ką daryt, nestiprus. Ką žinąs ir parmanąs. O tas žmuoj nieko než [i] nój [o] – durnas buvo kap tamsi naktis. Mokykias, ka žinótumei daugiau kaip aš. Kad aš i sena, viską žináu i viską suprantu, lig plauko viską suprantu. Ką žinójau, tai pasakiau, daugiau neišmanau. Senovės žmonys daug ko žinójo, ko dabar mokslas nežìno. Kurie nieko nesmokina, tai jie nieko i nežìno. Apie linus tai labai atamenu, labai žinaũ, labai teko dirbt. Daba tu vaiko mažo neapgausi – žìno viską. Sako visus mokslus žìnąs, o paklausus, dėl ko višta kiaušinį padėjusi kata, vargšas nėko neatsakė, nežinójo. Kap man sako, aš žinaũ, o pasakyt negaliu. Ir nežinau taipajag, ką tu kalbi. Jie žino perkalbėti, jog žaidimas, šokimai, štukos ir juokai negali būt taip baisūs griekai. Ar jūs nežinot, ar jūs neišmanot: kupiškėnai geri žmonės, jų tiesūs keleliai. Ar jūs nežìnot savo čysto stono. Ką tas čia senas žmogus tik esi toks nėko nebžìnąs, nėko nesuprantąs. Kad nebžinái, nė ko senas žmogus nori. Ant metų galo žinójau, kaip gyvenau. Kad vaikai nežinótumb, sẽniai ūtarino teip. Pažįsti save, žinai žmogumi esąs. Dirbk, sūneli, žinók, kad duonelė ne su vėju ateina. Kad žinótumbi, tai neitumbi [lankytis]. Pati nežinaũ, kaip gyva likau. Ta sirgo, o ans. dėjos nematąs, nežìnąs, nesuprantąs. Jei nora, žìno [moterys] prisikabinti. Durnikė, o liežuvius sudirbti žìno. Kẽliai nušalę, kad nebežinaĩ kur dėtis. Trudna žinót, kap tę bus, kap pamirsim. Kad priskelt [ų] iš to pasaulio, nežinót [ų] kap i gyvent. Būk tu nežináu kas, gyvenk nežináu kaip, o lįsi į žemę. Kad ir pavargsti grodamas, tai žinaĩ až ką (gerai atlygina) . Kap apsiženijo su kitu, nežìno kap šėnavot, nežino kap godot. Labai labai buvo skanu, kad jau nebežinaũ kaip jau ir pasakyt. Kad dar vieną paslaugėlę brolienė mums padarytum, tai jau nebežinotumėm kaip ir atsidėkot. Išeini laukan [per trėmimus] – než [i] naĩ ką daryt ir kur eit: ar bėgt, ar stovėt. Kad kas man pasakytų, kur dabar jis, atiduočiau nežinau ką! Parnešė vaiką, nežìno ką daryt: vaikas verkia ir ana verkia. Kartais baisiai galvą sopa, kad jy nežìno kur dėtis. Kai duosiu, tai nežinõs anas kur skrist. Aš nežinaũ, kap tu nedaboji! Daryk kap žinaĩ. Daryk kaip žinanti. Priaugina kaime tų lašinių negales, žmonys nežìno, kur anus dėti. Žmonės než [i] nójo sa [vo] gėrybos kur dėt. Lietuviai kad užstotų ten. gyventi, anie skarbo galo nežinótų, neturėtų kur dėti. Skolos nežinójo galo, nemokėjo gyventi. Savo kampo neturėsi, visi tavo daiktus turi žinót, visi gali imt. Reik žinóti savo laiku pjauti, savo laiku sėti. Žinodavo, kaip selyklą padaryt, nu tai būdavo ir alus geras. Pripynėm virvių, kaip tik žinójo galva. Dabar dalge nebepjaus, paimt nežìno už katro galo. Nei jūs žìnot, kumet gulti, kumet kelti, kumet valgyti (netvarkingai gyvenate) . Viską žìnom: i kaip bulves sėti, i kaip batvinius diegti. Tegul žinõs, kaip jo tėvai jauni būdami duoną pelnės. Dabar kamanų yr, ale nebežinaĩ kaip maut. Gal žemė [negera],
gal reikia žinót, kaip reikia jie. auklėt. Nė žinót nežinójo, nemokėjo muilo virt. Nei anas suprato, nei nieko žinójo, kaip te to žemė aria ar te kaip sėja. Biškį pašvindus [mėsa],
aš an kvapo žinaũ. Toks buvo brangus daktaras – akis paveizės ir ans žìno tavo ligą. Da daktarui nemoki pasakyt, kaip tau yr – jis pats turia žinót. Makt praduria pilvą [išputusiai karvei],
žìno, kur pradurt. Arklys tai mat reikia žinot pakaustyt, ba tik kad kiek, ir bus šlubas. Aš visą darbo eilę žinaũ. Tu nieko nežinaĩ apie sarmatą. Ka dab kito nėko žmonys nebžìno kaip tik važinėties. Anas tik pavalgyt žìno, o darbas jam ne galvoj. Aš aštuonių metų į mišką bandą giniau, o daba aštuonių metų vaikas nieko nežìno. Tu tik nuraut žinaĩ, o pasėt nenori. Tiek i težinaĩ – pasigert i susimušt su kitais tokiais. Du metu nežinójau, a piemuo, a vaikis besu. Mun žinóti, ką aš turiu daryti! Prigera, nebžìno ką bekalbąs, nebžìno ką bedirbąs. Pririjo (prisigėrė) , nieko nežìno. Žinójėv sveikatą užlaikyti, negėrėv vedu [su broliu]. Beprotis ir geriausį darbą visad peikia, o pats nežino, kaipo pataisyti reikia. Nežino pavargusios žmonės nei numano, kas su jais veikias ir kas turi veiktis paskui. Padarė per žydus nežinančius, ižg kur būtų žinąjie atvaduoti, o kurie užginai būtų pagėdinti. O eš dūmojau: gerai, pavarguliai (ruduliai) neišmano, nieko nežino apie kelį Pono ir apie savo Dievo tiesą. Bet apie dvasiškas dovanas, mieli broliai, nenoriu, idant nežinotumbit. Tvirtais būkite ir nepakrutinamais, skalsindamies darbe Viešpaties, visada žinodami, jog darbas jūsų neesti tuščias Viešpatip. Duok man, Viešpatie, žinoti, kas žinoti reikia. Atleisk mums, Viešpatie, nežinomus nusidėjimus. | Skruzdėlės ir bitės gudriausi vabaliukai – kiekviena savo darbą žìno. Timptelėjo aną, arklys tujau žìno, ans i pasuko čia, kur tavie reik. Dabar tai durni arkliai: paemi, tai nežìno, kur lėktien – kaip laukiniai. Jautis tep žìno, kap žmogus: stojos an vagos ir nuej [o]. Padį paėmiau, vištos nebžinós, kur bedėti. Savo laiką žuvys žìno. Ans. jau nebžìno savo metų. Kalbi kaip žinódamas. Ką žinósi, an pečių nenešiosi. Ką tik žinai, tai gerai. Ką jaunas išmoksi, visą amžių žinósi. Nežino, kur likti, kur dėtis. Daug žinosi, veikiai pasęsi. Daug žinosi, greit pasensi. Reik žinóti, ką dirba žanoti. Žino, kaip žolė auga, tik gyvent nemoka. Kap duok, tai nežìno, kap te (imk) , tai žìno. Žinók, iš ko duoną valgai. Nueinu namo, tai nežinaũ ko stvertis. i te, i te lekiu. Žinósi, iš kur kojos dygusios, ka lupti gausi. Žinaĩ, iš kur kojos dygsta. Žinái, kaip buvęs, nežinósi, kaip bebūsi. Padaryk muni žìnomą (išmanantį) , aš tavi bagotą. Padirbk tu mane žìnomu, aš tave padirbsiu bagotu. Padaryk muni žinančiu, o aš tavi bagotu. Nė rytas, nė vakaras nežináu, o mala aple muni. Nežináu nė pradžios, nė pabangos. Tiek tu žinai, kas nuo nosies nuvarva. Žinai, kiek iš nosės į gerklę. Tiek i težinaĩ – iš nosies ant gerklę. Tu tiek žinaĩ, kiek nuo lūpų iki nosiai. Tu žinai, kas nuo nosies ant lūpos. Žino, kas iš nosies į dantis. A mis [lini] – ana ką išmano, ana tik težìno iš ančio an dančio. Jis žino tik duoną ėst ir pamatus krėst. Težinaĩ, kaip iš klėties karčemon nešt. Barzdos doklą priskutai ir dar to nežinai. Kiaulė tik ir težino purvyną. Kiaulė daug žino, kur debesis eit. Duok Dieve viską žinoti, bet ne viską dirbti. Peniukšlė kiaulė nežìno, ko žieminė žviega. Senis vilkas žìno, kaip avelė nešt. Katė žino, kieno pieną laka. Maiše gimęs, papečky augęs, nieko aš nežinau. Naktyje gimęs, maiše krikštytas, miške augęs – nieko nežino. Jis nesižinójo ką darąs. Nežinausi ką darąs. Nesižinąs ką darąs, nenuvokiąs. Jis savęs nesižinójo. Iš džiaugsmo savęs nesižino. Vaikšto kaip apdujęs, pats savęs nesižìno. Kai parėjo – nė pats nesižinójo jau. Pernai ma [n] buvo kaži kas užėję, ka aš visai nesižinójau, kur aš ėsu. Pūga [Sibire],
nežináis kame gimęs, kame augęs. Iš gero gyvenimo nežìnos, kas besąs. Nebesižìno kaip ponavot. Mat ka tu savo kaily nebesižinaĩ! Gerai gyvenom, nebžinójomos ko benorėti. Jau nesižìno nė kaip gyveną, nė ko norį. Daba žmonys nežìnos kas esantys. Subinė šonūse yr, nebžìnos ko benorianti. Nebsižìnos ką bepliurpti. Jaunesnė buvos, žinójos. Kaip kulkozą paleido, nežìnos kantõriškės (kontoros darbuotojos) kur dėties. Jie turto nesižinójo galo. Daugelis žmonių per visą savo gyvastį nesižino patys, ko nori. Žinausi ir šiose knygose vienur kitur suklydęs. Mažai pagundai apnikus nebžinaus ką bedarysiąs. Nereik nė vadinimo į talką, reikia žinóties pačiam. Nesižino piktai darąs žmogus. Daug žmonių nesižino, kokie esą. Teip didė linksmybė širdį švento Petro buvo apiėmus, del kurios nesižinojo ir pats kur esąs ir ką regiąs – apgaišus buvo dūšia nuog didybės džiaugsmo. O Jėzus bylojo: Tėve, atleisk jiemus, nes anys nesižino, ką darą. Žinausi, iš kur atėjęs ir kur nueinąs. Tikrai žinausi, nuog jo gavęs atleidimą visų mano griekų. Tėve muno! Atleisk tam nendznam ligonie griekus, kurius papildė, nes nežinojos ką darąs. Nesižino Jurgelis kaip pačios džiuginti. Jūzapas ant pirmo balso kūdikio visas sudrebėjo, nebežinojos, kas su juomi dedas. Nebesižinodama pati ką daranti, prilekia motutė prie krosnies, nutveria šluotą ir gena Joniuką pro duris. Nuo pakilusios goslybės jis nebesižinojo kur besidėti. Net mėlyna rėkia, nesižino kur gyva dėtis, kaipgi bijo pelės, skreba te po kuprą. | Parginė peralkusias karves, nesižìno tos kur griebtis namie. Katė pieną paliejus žinos. įsidėmėti, atsiminti: Gausi skūron, tai žinósi! Išvanosiu kailį, tai žinósi į svetimus daržus lįst! Dabar žinosi neklausyti tėvų! Kad nuskalto, tai tegu žinõs i tėvo kietą ranką. Užvožė jam delnu par pakaušį – kitą kartą žinos. Va, paimsiu diržą, perjuosiu, tai žinósi. Žinósi lįsti kur nereik. Vis aš buvau negera, o jis geras, tai dabar žinõs. Kai išdirbsiu kailį, tai žinósi! Kad aš tau užplėšiu lazda per pastargalį, tai tu žinósi, kuoj Dievas vardu. Gausi į nosį i žinósi! Kai iššveisiu kailį, tai žinósi. Rupūže, aš tave kaip pakratysiu, tai tu žinósi! Nelakstykit čia, vaikai, nenumindžiokit man darželio, ba kai išsirausiu dilgynę, kai nukaposiu užpakalį, tai žinóstat!

5. patirti, pajusti; būti patyrusiam, pajutusiam: Daugį amatų turi – reikia apie badą žinót. Ir sarmatą žinójo žmogus, ir baisumą. Nežinoma kančia. Kas nėr kaštavojęs [skyrybų],
tas nežìno nėko, o kas kaštavojo, tas žìno tą smoką: bjauriai yr, dikčiai bjauriai. Ana až jo gyveno, žinójo, ką gyvena. Valgyk, sūnel, žinósi, kad pas mamą buvai. Negyveno ana nei su moša, nei su dieveriu, tai nieko nežìno. Pas mamužės augau, vargo nežinojau. Vienas žmogus nežinojo nei jokios bėdos ir išjojo jos ieškoti. Kad žinójęs, kad neis kunigu, būč ir nemokinęs. Tas vaikas teip išlepintas, kad nebežino, kas tas vargas. Jis nežinójo šaltos žiemužės nė vasaružės. Nors vokietis negerbia jų, bet jis atviras vyras, ir jo širdis baimės nežino. Esu aklas, nežináu nė nakties, nė dienos. Aš par amžių nežinójau, kas tas y [ra] liga, kas y [ra] susirgti. Nežinójau aš, kas do ligos, dar̃ žinaũ. Galėjai eiti kada nori i kur, kuliganų ir žodžio negirdėjom, žinóti nežinójom. Kad apalpsti, nuslambi, nieko nejauti, nežinaĩ. Aš rankos nežinojau, toks buvo gėlimas. Lig dvidešims metų nežinójau, kas yra dantų sopėjimas. Tėtė nežinojo dantų sopės. Nežìno, kap galvą skauda, nežìno, kap dantį skauda. Mano tėvas doktoriaus nežinó [jo] (nėra buvęs pas gydytoją) . Tas yr žìnomas, ka cukrus negerai dantims. Kab insidedi saują [vaistažolių],
tai žinaĩ, kad vaistai. Kai ganiau, tai žinójau, kaip kožnas kvietkelis kvepia. Kaip einam, tai kur yr kepta duona ar [virti] kopūstai, vis žinaĩ, gali užuost. Pašoktumi (patriūstumei) aple vaikus, žinõtumi Dievo malonę (vargo patirtum) . Gaspadinė par Kalėdas įneš mergai savo kuskelę – šiandieną tepasišvieta su ta kuskele – iš to ta merga žìno, ka gaspadinė nora, ka būtumi da i kitą metą. Būčio Velykų nežinantì, kad būt kiti nesušelpę. Kab lija, tai jau žinaĩ, kad lija, dartės tokių lietų nėra. Ne mes karvių ganyti žinójom, kad tokias platybes turėjom miškų. Mes dykai dirbom, išeiginių. nežinójom. Su mašina važiavau, jokio vargo nežinójau. Jis nei pjovė, nei šakių, nei lopetos rankoj neėmė, tik šitą vieną pienelį težinójo (dirbo pienininku) . Visos žìnom: dėl vyro galėk, dėl vaikų turėk. Tas žmogus buvo del visų geras ir žinojo tiktai dirbti, kas yra naudinga del savo krašto. Kas tatai nori žinoti, neprivalo toli lėkėti. Nes tas medis ir vaisius, ir tokią macį turi, nes kas tiktai jį paragaus, žinos visa pikta ir gera, kas destis ant svieto. Nusipirk, žinósi, ką kaštuoja. Pirty nebuvęs, nežinaĩ, kaip karšta. Gavai nosim žemę paarti, žinok, kaip senesnį barti. Žìnom tus pyragus. Žináu aš tą pyragą.

6. mokėti: Motina nežìno nė žodžio lietuviškai. An futorų du vyrai žinój [o] lietuviškai, ale jų jau nėr. Kap anas žìno, tep žegnojas. Tu viską žinósi, kalbas visų gyvulių, paukščių pažinsi. Pasakelių žinóta daug. Ir mėgstu, ir daug žinó [ja] u [dainų],
bet visos pabėgo. Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas. Aš šį vakarą neišdainiuočiu, kiek aš anų. žinójau. Žinójai sugriauti, žinók i pataisyti.

7. manytis, verstis savo nuožiūra: Jie bylojo, kas mumus do to? Tu žinokias. Žinókies, kap nori. Žinókis tu sau ten. Žinókitės, kas man rūpi. Žinókiatavs, didili, nekišuos, kaip noriatav. Aš išeinuos, o tu žinokis. Tu su jais, su tais pinigais žinókis, ale jie ne tavo. Žinókis su tais savo vaikais, ma [n] duona uždirbt rūpi, kap pasiklosi, tep išsimiegosi, žinókis. Paliko, žinókitės su viskuo. Duos šimtelį prieš šliūbą ir žinokis su žmona. Vyras pasikinko arklį ir išvažiuoja an turgaus, o tu, moč, žinókis su visais daržais namie pasilikus. Žìnais su savo sviestu. Žinókis sau, kad nesiduodi sušukuot. O aš liuobu užsitarnausu: atves pri kokio gaspadoriaus, paliks i žinókis. Žemės skundė, buvo kelius užarę [vienkiemių naikintojai],
žinókias, su dangaus ratais važinėkias. Jeigu kokio neramumo [dėl nelaukto poelgio],
tai žinókis, vaikeli. Dabar žinókis, mano mergelė, kad manę nenorėjai. Žinokis, vaidila, su savo dainomis ir į mūsų darbus nesikišk. Tas atsitikimas visai suardė karaliaus sumanymus, ir jis gavo palikti miestą pačiam žinotis. Paliksiu, ir tegu anys sau žìnos. Eime, tesižìnai su savo pupomis. Tegul sau žìnos su tais svečiais. Kieno gaspadorysčia, tesižìno.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'izinoti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x