įžerti

žer̃ti, žẽria, žė̃rė. žérti, žẽria, žė́rė.

1. braukti (ppr. lengvai spaudžiant), traukti į vieną vietą: Ž arijas žer̃ti. Žerk ugnį į kupetą, nepalik išsklidą. Ugnies židinėn nežerk subatoj. Dulkių – ka žer̃k, saujom semk! Mėlynių – gali su šluota žer̃t! Žẽria vandenį irklu. | Krosnį žer̃ti. Ar tu žerì pečių?. Išsemk [ežero] vandenį ir žerkis sau žuvis į maišą.

2. skeliant skleisti: Mano žirgas kamanotas ir balnelis risavotas; rodė kelią kamanom, žėrė ugnį padkavom. Par dvarą jojo, žarijom žė̃rė.

3. degti, kurti: Vidury dvaro ugnelė dega; kas ten ją kūrė, kas ten ją žėrė? žiebtis, įsidegti: Ugnis žeriasi, t. y. plečiasi. Pečių pamaišiau, ugnis kai pradės žértis. Užgesino tik anglius, ir vėl žẽrias. Mėlynos kibirkštys žeriasi.

4. berti, pilti: Vištomi kruopas žer̃t ar gražu. Visa diena tas bulves žėriau [rūsyje]. Reikėjo žer̃t tuos grūdus, tie dulksta pelai: tegu galas, kai pagalvoji. Tik įleido į duobę [karstą] i tuoj pradėjo žer̃t žemes. Kad pradeda akmenus žer̃t an to grabo, plaukai stojas. Paėmęs lopetą pagavo žemę žert, net lopeta nulūžo. Kerta su žvyrais į akis, saujom žẽra. Prie krosnies šūravo samdinė Ona, plikydama ušėtkuose sukimštus pelus, versdama lovin garuojančias kiaulines bulves, žerdama bėralą. Noreika paėmė į rankas sieką ir žėrė šūsniais grūdus į maišą. | Žė́riau (vėčiau) grūdus, teip nuo pelų skyrėm. Teip tu žersi, mano mergele, vis gailias ašarėles.

5. daug gauti, paimti (ppr. pinigų): Tai pinigų žė̃rė už uogas! Juk Kazelis du tūkstančiu per metus žeria. Pinigus rieškučiomis žeria. Tam buitis, kas pinigus žẽria. Pinigus žẽria kap skiedras. Patys pinigai pas jus ateis, tik žerkite!. Pieną pila, žertè žẽras [pinigus] tūkstantėms. Pilvas lipo prie nugarkaulio, nes šeimininkas viską žėrėsi sau. gausiai mokėti: Ne šimtais, [o] tūkstantėms žẽra algas, pensijas. Sunku dalių [traktoriams] gaut, žer̃k visą turtą.

6. skleisti (spindulius), tvieksti: Saulė savo spindulius žeria vidutiniškai per metus 1882 valandas. Pietų saulė žerte žėrė pro langą spindulius, auksiniais audeklais patiesdama juos ant grindų. Mėnuo, jau aukštokai pakilęs ir nuskaidrėjęs, žeria šviesą, pritemdęs žvaigždes. Ankstyvas, saulėtas rytas žėrė auksinę šilumą. Ji greit atsigręžė nuo lango, išblyško, patamsėjusios akys žėrė kibirkštis. Akys žėrė baugiai smengančią ugnį.

7. smarkiai šviesti, spindėti: Skaisčiai žėrė saulė ir nematomi dainoriai traukė linksmiausias dainas. Žiba žeria padkavėlės iš aukselio žiedužėlių. Akys pradėjo žértis [iš pykčio].

8. sparčiai pjauti, kirsti: Aš ka žeriù, tai žeriù [rugius]. Jis tik žėrė, tik žėrė pradalgius, plačius, storus, nukirsdamas vietomis taip trumpai, kad net dalgio ašmenys susižemėdavo. Lamsargis žėrė stačiu dalgiu, net prie žemės priguldamas.

9. greitai eiti, važiuoti: Jau jų mergos žẽria į Geištarus. Tai kurgi pabėgom teip žerì? Žẽria pas merginas vyrai. Kažin kas keliu tokiais puikiais sarčiais žẽria, kad net dulkės rūksta. Tas traukinys į Kybartus žẽria. Juo. galima buvo žerti po 100 kilometrų per valandą. Gaspadorius ir gaspadinė prašo, kad liktųs dar ant vienų metų, ale kur jis tau liksis, tiktai žeria, kepurę užsismaukęs ant pakaušio. Jis, pabrukęs uodegą, žers kaip vėjas.

10. smogti, žiebti: Kap žė̃rė atgalia ranka per murzę, tai tus ir vertėsi aukštielnykas. Pasitrauk iš čia, ba kad žersiù, tai žinosi! Kad žer̃siu porą – tai juka pasilies. Žė̃rė kumščia į žandą, tai tas tik apsivertė. Kumelį kap romina, jis kad žer̃s koja iš skausmo, – turi būt pririštos kojos. Lietus, vėjo genamas, įkypiai žeria kur pakliūk. Stori debesys plaukia pavėjuo, žerdami stambiais lašais. Vėjas žėrė sniegą į veidą su tokia jėga, kad net kvapą ėmė. Šiltasai vėjas žėrė iš visų pusių, sunešdamas į krūvą įvairius kvapus iš visų Dievo tiksliai sukurtų ir susodintų gėlynų, pievų ir girių.

11. smarkiai stumti, nutrenkti: Pastrauk, ba kap žer̃s tave in šoną, tai da parpulsi. Vienas stribas ją suėmė už rankų, kap žė̃rė – nuvirto. daužyti, kad išbirtų, blokšti: Vėl teip par galą paėmęs [rugių pėdą] žer̃s, ka tie išlėktum smulkiejai [grūdai].

12. tankiai šauti, šaudyti: Ko mum eit? Žer̃s, ka tavo tik dulkės liks. Pasiimkite kulkosvaidžius, ir jei ką – žerkite į juos. sviesti, blokšti skeveldras: Kad bomba žer̃s, ir būs galas visims.

13. tiesiai, šiurkščiai pasakyti ar parašyti, rėžti: Žẽria tiesą į akis, ir tiek. Ma [n] kas ateina an mislies, aš i žeriù. Žėriaũ žodį ir pabėgau, žinai su girtu. Ką benugreibdama žertè žẽra vyruo visokias baisybes. Tegu, nesnori žért. Ar nebijai tokiais žodžiais žért? Laikraščiai nu i rašo, žẽra žertè – kitą kartą būtų kalėjime supuvę. Kap ažpyksta, stačiai akysen žẽria. Žẽria akysna, kas pakliūva. Gi negražu jau teip žmogui žért akysen. Žėrė kap žarijom į akis. Žẽria žodžius kai žirnius į sieną. Toks jis ir liko mano atminty – atkaklus, kietas, mėgdavęs žerti į akis teisybę. Tai ir žėrė Šešelga visą savo apmaudą velniui tiesiai į akis.

14. daug, sklandžiai sakyti: Paprastomis aplinkybėmis aš, žinoma, būčiau pradėjęs žerti meilės pareiškimus. Povilas aiškiai žėrė iš knygos. Žerti epigramas.

15. grobti: Būdavo, ateis striberis, kap žer̃s, tai viską paims.
apžer̃ti, àpžeria, àpžėrė. apžérti, àpžeria, apžė́rė.

1. žeriant apipilti, apkasti: Žarjas àpžėriau pelenais. Kad mažiau žarjos blėsčiotų, jas pelenais apžeria. Apžerta ugnis. Apžerk bulves su žarijomis, kad iškeptum. Àpžertas bulbes atkrapštyk. Reiks burokai žeme apžért. Vienas kapliuoja bulbas abi tik apžer̃t, o kitas ir išpurena. Bulviakasės dalį bulvių apžeria žemėmis. Alena, apžerk puodus ir įmesk kelis pagalius, o tai krosnis visai užgeso, – paliepė senelė. Imk, Grožvyda, ugnelę. Neapžersim šią naktį jos! Tu gyvą ją saugosi. | Kad anam būtumei sudavęs, tei ans tave būtų visą pinigais apžėręs!. Jis sėdėjo, smėliu apsižėręs kojas, visas baltas ir liesas. Jei dapuls in riešutus, tai apsìžėrė, apsiglėbė – ir sėdi. palaidoti: Kad aš taũ mažą būtau apžė̃rus geltonu pieskeliu.

2. nutvieksti, apšviesti: O Kazbeko viršūnė dar labiau paraudo nuo naujai ugnies apimtų Gruzijos aūlų ir apžėrė raudonais savo sniegų atspindžiais suakmenėjusių vienuolių stovylus. Dangus apsižėrė milijonais žvaigždžių.

3. apimti, aprėpti: Ugnis apžėrė visą miestą Varnių, kaip anie degė.

4. tankiai apšaudyti: Apžėrė kulkomis iš patrankos.
atžer̃ti, àtžeria, àtžėrė. atžérti, àtžeria, atžė́rė

1. žeriant atkasti: Atžerk ugnį nuo kleckų, t. y. atkrapštyk. Paskūrino pečius, àtžeri žarjas ir tada dedi blynus. Atžer̃k pelenus ir pridėk, kad cėgla inlinktų. Lieka žarijos po pelenais. Jas atžėręs, vėl gali įpūsti, prikelti ugnį. Visi subėgo, ugnį àtžėrė, derną atkloj [o],
– i kap rozas te duobė iškasta i toj duobėj pakavota tas meitėlis. Leidžia vienas, o kitas àtžeria tą akselį. Samanas àtžeria ir renka grybus, gadina [grybieną]. Atsižerk sau trečią dalį iš suvėtytų grūdų krūvos. atgal žertis, nubyrėti: Čia žer̃k, čia atsìžeria, nor tu verk.

2. atstumti: Atžer̃ti ranka pinigus. Aš jį gražumu būtau atžėręs.

3. šiurkščiai atsakyti, atkirsti, atrėžti: Aš jam atžė́riau gerai, tegul neskabina prie manę. Kad atžer̃s, net sakyt nebebus ko. Jiem reik gerai atžer̃t, kad prišneka. Anas jam atàžėrė kaip žarijom. Labai norėtų atžerti, kad tai jam nė kiek nerūpi, bet tyli. Ona į tokį pasakymą net koja triptelėjo ir karštai atžėrė: – Neblogai būtų, kad ir ponas dažniau ateitumei į bažnyčią, ne tik per didžiąsias šventes.

4. praskleisti: Šitą langą atžérk, bus daugiau šviesos.

5. apmušti, apdaužyti: Atžė́rei per kojas, i stovės karvė.

6. imti žėrėti: Žarijos atsìžeria prieš šaltį.
įžer̃ti, į̃žeria, į̃žėrė. įžérti, į̃žeria, įžė́rė.

1. žeriant įberti, įkasti, įpilti: Įžer̃k truputį židinėn žarijų. Kiekvienas kastuvas anglių, įžertas į karutį, reikalavo iš jo daug pastangų. Į pintinę pabyra saldainių saujos, krenta buteliai vyno, svočios įžeria rieškučias sausainių. Ar nesuerzino jos tasai kirpėjos atsainumas, su kuriuo ji įsižėrė į stalčių arbatpinigius. Intsìžeria pinigų int kišenes, seime pasėdi – ponai.

2. įsidegti: Žertuvėj ugnis pati insìžėrė. Daktaras nuo rožės nepadeda, rožė tik dar labiau insikerši, insìžeria.
išžer̃ti, ìšžeria, ìšžėrė. išžérti, ìšžeria, išžė́rė.

1. žeriant išbraukti, iškasti: Išžer̃k žarijas iš pečiaus, iš ugnavietės. Išžer̃k žarijas iš krosnies ir sužerk židinėn. Išžer̃t reikia pelenus, žairas. An pripečko, sienos pusėn, padaroma kap kokia kešenė žarjom iš pečiaus išžert, duobe vadinama. Ìšžeriame žarijas, iššluojam i kepam duoną. Iškūreni, žarijas laukan ìšžeri, tai ka eini maudytis, akmenai čirškia. Išžer̃k iš sėtuvės miltus. Išžėriau grūdus iš aruodo. Atverčiau [laivelį],
išžėriau su žagaru smėlį, iššlaviau visą. | Krosnį išžer̃ti. Išžer̃k pečių. Višta išsìžeria … grūdus. Tuo tarpu Marcė pakrovė į krosnį pakurų, uždėjo malkų, išsižėrė iš pelenų žarijų, paėmė balaną ir pritūpusi ėmė pūsti ugnį.

2. išpilti, išmesti: Tašę plopt! – tuos kiaušinius ìšžėriau. Ìšžėriau paršam visus kiaušinius. | Smulkius piningus žertè ìšžeru (išmėtau) , nėkai.

3. gausiai išmesti, išskleisti: Trenkė perkūnas, išžerdamas visą spiečių kibirkščių. Žiežiurbos visuos šonuos išsìžėrė. Akys kerštu išsižėrusios.

4. šiurkščiai išsakyti: Ką žino, tą išžė́rė akysan. Aš jam visa išžė́riau kaip ant delno. Ìšžėrė ìšžėrė ir nuejo.

5. išvyti, išvaryti: Ateis tokis čėsas, kad lietuviai lenkius išžer̃s iš Vilniaus.
nužer̃ti, nùžeria, nùžėrė. nužérti, nùžeria, nužė́rė

1. žeriant nubraukti, pašalinti: Nužer̃k krosnyje žarijas į šoną. Nužerk anglis nuo klecko viršaus. Ugnį nùžeri, išsiimi bulbę ir valgai. Didumą žarijų nužer̃k, kad teip nežerplėtų. Laurukas pajuokavo, nužerdamas anglis nuo karštų smilčių, apkaupdamas jomis bulbes. Dulkes nužė́riau, prašom sėst. Kad aš jaunas galėtau, nuog galvelės aukselį nuimtau, nuog sparnelių perlelius nužertau. Rožių pumpurams sprogstant, žemė nuo krūmelių nužeriama. Medynuose žiemą nuo puskrūmių nužeriamas sniegas. Nužeri nuog korio bites, ir visa. Kiti nemuša i uodo, tik nùžeria. Nužer̃siu žemė̃j [blakes],
sutrint nesutrinsiu. Šukų [linams šukuoti] nebuvo, tik su ranka nùžėrė [spalius]. Moteris perbraukė pirštais per veidą, lyg užkibusį voratinklį nužerdama. | Nužer̃ti balaną (nukrapštyti sudegusią dalį) . | Aš tą karpą nùžėriau tris kartus [užkalbėdama]. Taigi nužerkime visus neapykantų ir kitokius pelenus nuo rusėjančio po jais įgimto mūsų gerumo, jei norime rimties susilaukti. Nuo akių smėlį tik nusìžėrė ir nuėjo. Jurgis nusižeria nuo kelnių smulkias medžio drožleles.

2. nublokšti, nustumti į šalį: Ona, nuo kaktos nužėrus tik plaukus, žiūri į Traidną. Vienas šuo prišokęs nužėrė bliūdą nuo stalo. Augustas plačiu mostu nužėrė viską nuo stalo ant grindų. Net ir labai naudinga patirtis nukenčia, kai bet kokia kritika nužeriama į šalį. Jis nusižėrė plaukus už ausies. smarkiai nustumti: Atgalia ranka nùžėrė mane šonan. Kodėl jūs nenùžeriat [nuo suolo],
tos judošiai vištos neužtvertos. Labai plačiai nuejo – septyni vaikai nužer̃t nuog tėviškės!

3. nusipilti: Saldainių nusìžėriau trupuluką. Nusižer̃k krūvelę smulkių pinigų.

4. gausiai nuberti: Žydi jazminai, baltais vainiklapiais nužerdami žemę.

5. nušviesti: Džiaugsmas nùžėrė jo veidą. Į jo šypsenos nužertą veidą vėl grįždavo pirmykštis rūstus nusivylimas. Atsirėmęs į verandos duris, jis sielvartingu žvilgsniu žiūrėjo pro sodo medžius į nusileidžiančios saulės auksu nužertus laukus. [Saulė] smagiu aukso rausvumu nužėrė kelią, medžius, trobas ir laukus. Pastovėjo, pasižiūrėjo ir staiga, lyg kokiai šviesai nužėrus jos omenę, atsigręžė ir ėmė vikriai kulniuoti namo. Tu pamatei jį, žengiantį plačiu pasaulio vieškeliu, pamatei jį, saulės nužertą.

6. nupjauti dalgiu, nukirsti: Nùžėriau penkias geras pradalges ir jau rugių kap neliko. Šiandiej gal šitą šmočiuką rugių nužérsma. Gal avižas dvieja par dieną ir nužer̃siam.

7. smarkiai nueiti, nuvažiuoti: Pasikinkę drigantą nùžėrėm į Darbėnus. Dundulis ir keletas žurnalistų nužėrė prospektu.

8. brangiai paimti, nuplėšti: Ją žers ir nužer̃s [perkant].

9. nutvilkyti: Kiek nėr proto vaikams: garas nū̃žėrė žandą vienam, kitas lenda pri garo. Kordušas atkišo Mikasei saują pinigų, o ji stovėjo nejudėdama, nužerta kaip liepsna.

10. nuplakti, primušti: Rykštim nužė́rė gerai.

11. atleisti: Iš pačto jį nùžėrė. Jau gal seniūną kuopa nužer̃s.
pažer̃ti, pàžeria, pàžėrė, pažérti, pàžeria, pažė́rė

1. gausiai paberti: Pakabins [vyras] šakes mėšlo iš krūvos, kad pažers, kad pažers. Ant palapinės kraigo pabyra lašai, stambūs ir sunkūs, tarsi akmenėliai, pažerti iš saujos. Kap krapylu pàžėrė lašukų, neintmerkė žemės. Pirmasis išmetė plunksną, antrasis pàžėrė sėklų. Tai išgirdęs, bulius smeigė ragu į velėną ir užpakaline koja pažėrė žemę. Vėjas lapų į veidą pažeria. Vėjo blūškis pažeria plėnis ant veido, įgavusio tokį antspalvį kaip anuomet, švento Jono naktį. Saulė pro nendrynus, ežero lieptus, susprogusio beržynėlio pusėn nuriedėjo, gražiausių brangakmenių saują sietuvon pažėrė. Priešai į mus kulkosvaidžiu pažėrė. netvarkingai paskleisti: Tu jų visą krūvą buvai pažė̃rus, tų paveikslų. Kodėl tei [p] pažė̃rę laikote pinigus? Pàžėrė ant stalo gryno aukso tūkstantį rublių. Jis tuojau piningų ant stalo pažersiąs. Tas parnešęs tą maišą i pažė̃ręs į stubą. Ta pati banga atsivertė į krantą ir visiškai čia pat pažėrė putas. Pasižė̃rę pinigų ir šiokių daiktų krūvoms, pradėjo dalytis ir vaidytis.

2. kasant, krapštant paskleisti: Kap priskūrina, tai tuos kuragalius su kapliu nužeria ir tas smiltis pàžeria. Tai tik pažerk žemę, ir išsiverčia grybas baisulis. Tik pàžeria su ta koja [katė] i neėda.

3. paskleisti (spindulius, kibirkštis): Saulė pažėrė spindulių pluoštą. Šiaudai liepsnojo priglusdami ir pažerdami aukštai kibirkščių saujas. Kaip aš jojau per laukelį, laukelis dundėjo, kaip ažkliudžiau akmenėlį, ugnelę pažėrė. | Jos akys spindėjo piktumu, tarsi kibirkštis pažers į šalis.

4. smarkiai pablokšti: Nedaviau paimt javo, – vienas stribas pàžėrė mane in šoną. Pàžėrė lėkštes nuog stalo, kokis durnas [įgėręs].

5. daug paimti, gauti: Jis už gyvulius daug pinigo pàžėrė. Ot pažersi pinigo už šituos žodžius. Ar daug pinigų pasìžėrei? Atvažiuot milicija [į kaimą po algų],
pasižertų̃ pinigo [baudomis].

6. daug mokėti, duoti: Tep visa ką perki, kas tep pinigų pàžėrė? Vaikams pàžėrė saldainių, seniams sulčių, alaus davė. | Po lieti miškas pinigų pàžeria, tik netingėk susrinkt.

7. aštriai, piktai pasakyti: Aš jam kai pažė́riau akỹs – tuoj nutilo. Pàžeria ana man visaip. Aš jam akysen praudą pažė́riau, i vis da ginas, meluoja.

8. daug pasakyti: Aš sena bobutė, jokių įdomybių jum nepažérsiu. Deja, niekas neskuba nei ieškoti, nei spręsti, o jo paties pažerti pasiūlymai – tarsi kišenėje sušildytų nugludintų akmenėlių sauja eketėn.
paržer̃ti, par̃žeria, par̃žėrė

1. greitai pareiti, parvažiuoti: Tai iš kur par̃žeri? Víena vãlanda par̃žėriau iš miesto. Vėl visi trys tik par̃žeria atgal.

2. daug parsiųsdinti: Par̃žėrė iš Amerikės penkis šimtus dolerių.
péržerti. kasant perstumti: Paržer̃k pečių (žarijas krosnyje) į kitą pusę.
pražer̃ti, pràžeria, pràžėrė.

1. kasant nužerti, prakasti: Žarijas toliau čia pràžeri. Pražer̃k pelenus. Kyvytis pražėrė nuo viršaus pinigus. Tai nueik, pražer̃k tas pieskeles ir priglausk ausį, ir paklausyk. Nekursai (=Kažkoks) senis, myriop sirgdams, savo piningų į kepurę įsidėjęs, kūprino į skūnę, ten bertainy duobę pražėręs ir piningus įbėręs.

2. praskirti, praskleisti: Marutė sesutė pražėrė geltonus plaukelius nuo mėlynų akelukių ir ėmė giedot pratęsdama. Lazda pràžėriau kvietkas. Branislauskas atsilapojo pilko milelio švarką, pražėrė nukarusius skvernus, susidėjo rankas už nugaros. Prasižėręs antklodę, Mikas spyrė.
prižer̃ti, prìžeria, prìžėrė. prižérti, prìžeria, prižė́rė;

1. žeriant priartinti, pristumti: Prižerk pelenus prie ugnavietės.

2. žeriant pripildyti: Tos [na] židinės [na] vis prižerdavo iš pečiaus žarijų. Atėjo su kepure pas tą ugnį, sako: – Laikyk kepurę, aš tau prižersu ugnies. Pilnas akis vėjas jam žemių prižėrė. Prìžėriau pajuostę grūdų. Bernai, ant pono supykę, blogai iškūlė javus ir dar prižėrė grūdų į pelus. | Bala žino, kaip visa tai ir būtų susiklostę, bet šis įvykėlis pelenų žiupsneliu prižėrė akis, ir tiek. Uogų šiais metais kai prìžerta, tik lasiok. Tėvas prisižėrė sėtuvę grūdų, apžvelgė laukelį nuo papievio ir nukinkavo per sąvartą. Ilgai negaišdami, mes prisižėrėm pilnus maišus aukso ir kitų brangenybių. Senovėje nekursai (=kažkoks) milžinas, plačiąją ir gilią upę Draverną užpilt besirengdams ir jau kone pilną žiurštą smilčių prisižėręs, ant kietumos atsidūrė. Aš tau prikrėsiu grūšių obuolėlių, o tu prisižersi pilną žiurstužėlį. Ji debesyse iki vėlyvos nakties vaikščiojo ir atsinešė priedangstę žvaigždžių prisižėrusi.

3. daug gauti, paimti: Piningų tokie prisìžėrė, leista špekuliacija (spekuliacija) . Dar̃ visi pinigų prisižė̃rę, vagia visi. Gaus gerą darbą, pinigų kišenes prisižers ir pasaulio pamatys.

4. apžerti numirėlį, palaidoti: Kap prìžėrėm tėvą, tai ir nuej [o] kas sa [vo] razumu. Nu, nunešė, pakavoj [o],
apkasė, prižėrė, gatava.
sužer̃ti, sùžeria, sùžėrė. sužérti, sùžeria, sužė́rė

1. braukiant sukasti, suberti: Sužerk anglis į tarpkaktį, duoną kepdamas. Pelenus į židinį sùžeria, žarijas. Sužer̃k in čia žairias. Sužer̃k žairas duobėn. Sùžeria tas žarijas, uždusina del proso. Židinys būdavo an prieždos sužért žarijom. Kap žarjas gaspadinė iš pečiaus iššluoja ir jas in duobę an pripečko sužeria, ilgai jos tę blėsčioja. Sudeginus pelenai, anglys ir nuodėguliai sužeriami į upę. Ugniavietė tėra peleno dalis, kame sužeriama ir apkopiama ugnis. Miežius sùžeria, spragilais per tuos grūdus kulia, tai, sako, paĩso. Aš vis sùžeriu bulbas, o anas išmėto. Su grėbliu sužer̃davo tuos grūdus į krūvą. Reikia sužer̃t itą šieną volan. Sykį sužėrė trupinukų, nunešęs metė in jūres. Sužėrę iškapstytą žemę atgal ir apmindę ją sniegu, jie grįžta atgal. Kas sužers palaidotus mūsų pelenus? susemti: Tada sùžėrei in rėtį [bičių spiečių]. Žarijas susižėriau. Pirmiausia, lenkai ir rusai, nežmoniškai apseidami su žydais, suvarė juos į miestus, lyg žarijas susižėrė ant savo galvos.

2. sudėti, sublokšti, sustumti: Plaukai moteriški: sužerti į viršų, jie uždengia kaklą ir gražia išsirietusia banga gula ant nugaros. sudėlioti: Pautus sùžeria lizdan ir sodina vištą. Gailiūnas susižėrė į papkę kažkokius piešinius ir neatsisveikinęs išėjo. Pasirėmęs pasėdi [Saulius] užmerktom akim, susižeria telegramų blankus ir sunkiai atsistoja.

3. supilti: Žerte sužėrė pinigus į skarutę. Pinigus terbon sužėrė. Vėl tuos pinigus sužėrė atgal į puodynę ir užkasė. | Paskutinius pinigus sužersim (taupysime) , aš nieko nesisiūdinsiu. Sužėrė apsčiai kišenėn ir vieni, ir kiti [iš miško],
o ūkininkui botkočio nebėra kur išsipjauti. Ne susìžėriau [grąžos kapeikas],
o paskaičiavau, – dešimt kapeikų trūksta. Kvailys tuojaus pinigus susižėrė. Susižė́rė pinigus ir išejo. Auksą ir sidabrą Mikutis susižėrė į kišenius, prisipylė pilną kepurę ir net už vyžų susikišo.

4. paimti, pelnyti: Jis daug piningų susìžėrė. Už uogas, už daržoves susìžėrė gražios kapeikos. Kainas [prekybininkai] galia dėti, kokias nora, susižer̃ti galia gražio piningiuko. Uodegą pavizgina, nagus pablizgina ir algą susìžeria. Kitas kunigas geras buvo, o kitas tik žiūrė [jo] pinigus susižer̃t. Būras, šauną krūvą pinigų susižė̃ręs ir obuolus grovui atdavęs, važiavo linksmas namo.

5. daug sukaupti, sukrauti: Jis gyvendamas daug turto sùžėrė. Kiti tiki save pakilus, kad jiems pasisekę daug turtų sužerti. Bet kad ir į Dievą tiki, o esi godus, vis tik geidi žemiškų turtų susižerti, tai tuomi pastosi vis kietesnės širdies.

6. pagrobti, sugrobti: Su neteisybe sužertąjį lobį skrynėje kaip kokį mamoną laikė. Dar tėvas akių neužmerkė, visą turtą sùsžėrė. Rodos, visur pasaulyje žmonės tik tuo rūpinasi, kaip kuo daugiau viso ko susižėrus.

7. įsidegti, suliepsnoti: Prieš giedrą ugnis ir angliai susìžeria.

8. uždegti: Sužerkite aukurą naują ties langu praamžino Dievo praamžino sosto!
(kieno)
trùpinius susižė̃ręs labai panašus: Į tėvą sūnus. Aišku, visus tėvo trupinius susižėręs.
užžer̃ti, ùžžeria, ùžžėrė. užžérti, ùžžeria, užžė́rė.

1. užberti, užpilti: Užžerti ugnį. Bulbes kepdamas užžerk su anglimis, su pelenais, pelene kad iškeptum, nedegtum. Žarijos neužžertos spygso. Ugnį žarijėlėm ùžžeria, kad mituliai neužblėstų. Užžer̃t pelenam [bulves kepant] smiltinys buvo. Reikia ugnelę užžértienai ir eitie namo. Žarijas užžer̃davo su pelenims, kad neužgestų. Kelius sniegas ùžžėrė. Daigų sodinamoji mašina, kuri daro vagutes, įstato … augalų daigus, užžeria juos, apspaudžia ir palaisto. Paparčių ataugas reikia prismeigti ir užžerti žemėmis. Brolius laidojo, graudžiai raudojo žemele užžerdamì. Užžer̃s ant akių žemių (palaidos) , ir po manęs. Motiną užkasė, tėvą smėliu užžėrė, vaiką vieną – neverkė, o dabar, gyvulį užkasdamas, apsiverkė. Tai darydamas žarijas užžersi ant galvos.

2. šiurkščiai pasakyti, atšauti: Ùžžėrė pačiai: – Nevala tu! Aš jai ažužė́riau ažu liežuvius gerai.

3. staiga parausti: Tep užsìžėrė vaiko visas veidukas, gal bus votis. Tik pavaikščioju, koja ir užsìžeria. Tai apdegino saulė rankas – net užsižėrę.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'izerti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x