įvobyti

.
võbyti, -ija (-yja). -ijo (-yjo) (wabić, вaбiць).

1. vyliumi, klasta, gudrumu lenkti savo pusėn, vilioti, gundyti: Võbyk nevõbyk – tu tos mergos negausi. Mūsų katiną võbija Vilemai. Meilingai mus vobiji savęsp. Kitas niekas žmones daugesni negundo nei vobija, kaip patsai velinas. Labai nes paputusią mornastį kalbėdami, vobija per pageidimus kūno ir per palaidavimą tuos, kurie tikrai išbėgo nuog tų, kurie vaikščioja klejojime. Bet kiekvienas gundžiamas esti, kad nuog savo paties pageidimų patraukiamas ir vobijamas yra. traukti, lenkti nuo ko, kalbinti vengti: Manas sūnau, jei nori Dievo tarnu būti, tada taisykias ant pagundymo, stiprinkias ir kentėk bei neklejok, kada nuog to esi vobijamas.

2. kviesti, vadinti, kalbinti kur (ką daryti, ppr. vykti): Jis vobija pas savęs šeimynykštį nuo susiedo. Võbijo võbijo mañ pas mergą, nebeiškentė ir pats išėjo. Miestan võbija sūnus, man gaila sėdybos palikt. Pradėjo jis mane võbyt: motinyt, važiuok pas mane. Jį pradėjo võbyt, kad važiuok su mumis. Susnio vėl pradėjo pavaserį mañ' võbyt, kad aičia tenoi ganyt. Noria išgert ir daug paneša, ale kad jo nevõbija niekas. Būdamas kytras, avinas võbijo visus gyvulius nuo gaspadoriaus prieš žiemą miškan budavotų kokio kalvek namo. Šitas linksmas ir mielas pamokinimas Kristaus vobija žmones, idant paskui jį eitų, kačei toli ir ing pūsčią. Dabar jį stebuklingai josp. vobija, stebuklingas jamui joj geradėjystes žada. Šitai eš tave apsuksiu ir vobysiu, ir iš šalių nuog pusnakties atvesiu. šaukti, mostu kviesti artyn: Šape pradėjo mumi võbyt, nu mot ranka, mojo mojo, nu mes prėjom ant juos.

3. įkalbinėti, įtikinėti (ką daryti): Tėvelį võbijo pirkt valaką žemės. Pati võbijo čia parduot namus ir pirkt prie miesto kur, prie kelio. Võbijo jis mañ ženytis, ale aš už jo nejau. gundyti, kurstyti (ppr. nedoram darbui): Yra alba falšyvas mor [a] las, alba piktas pavaizdas…, kad kituosamp griekus pastiprina ir juos pasekti vobija.

4. vilioti, gudrumu stengtis gauti: Kaip tau ne sarmata iš vaiko saldaines võbyt.

5. su vargu, sunkiai gabenti: Padėk mums akmenis võbyti.
atvõbyti.

1. vyliumi, gudrumu atvadinti, atkviesti (ppr. artyn): Pristojo, atvõbijo atvõbijo manę [Čivonyse],
ir pabuvau do dvejus metus. Sugalvojo, kad čia reikia atvobyt pati ir įstumt į tą duobę. Tada jau nu mes ant galo teipajag mokinkimės, kaip elgtisi, idant mes šventus angelus jo savęsp atvobytumbim ir prieg savęs palaikytumbim. atvadinti, atprašyti atgal: Led atvõbijo gryčion, neina, ir baigta. Buvo ans nuėjęs ten, led atvõbyjau atgalio. Aš ją atsivõbijau čia, misliu – nuobodu te bus jai.

2. nuvilioti, paveržti nuo ko: Šito berno tu nuo manęs neatvobysi. Ir išmanė tamui Ponas, kad tuo kaip cukrum tas senas mistras visą giminę žmonių turėjo atvobyt nuog jo.
įvõbyti.

1. vyliumi, gudrumu įprašyti, įkalbėti įeiti: Kiek aš vargau su tuo žmogu, kol į trobą įvõbijau. Nes išmanyk tamui, jeigu teip didžius ponus įvobytumbei savęsp, negalėtų būt be didžių skorbų ir be didžių dovanų. Viktaras prapuolo, gal įsivõbijo vidun?

2. įvesti, įvadinti: Įvõbyk gyvolį į tvartą. Nemožna paršo gurbelin anvõbyt. Atėjo ir stovi prie durų, niekaip negalima jo įsivõbyt kambarin. Nebeikiam – do te įsivobis gryčion, pasigersma, nebus galo. nepageidaujamai įkišti: A tu muno kningelę į savo kningas įvõbijai?
išvõbyti.

1. vyliumi, gudrumu išprašyti, įtikinti išeiti: Aš vos išvõbijau žmogų girtą iš karčemos. Šiandiej lig vidunakčiu reikė laukt, kol išvõbijau [iš alaus]. Kaimynas išvõbijo, kad važiuojam važiuojam. Kaip nusgėrė Petras par Kiaušinį, tai led namo išvõbijau eit. Giminės jį išvõbijo pas saũ gyvent. Tu savo mandrasčia velnį sutrynei, svietą nū prapulties išgelbėjai, dangų paprovijai, Dievą iš dangaus išvobijai ir ant žemės jį išprašei. Mane ir išsivõbijo eit až piemenį.

2. išvesti jėga: Jonas kai paėmė, tai karvę kaipmat išvõbijo. Katė vaikus išvõbijo kitan kieman.

3. išprašyti, išvaryti, išgyvendinti: Ne aš būsiu, jeigu to sukčio neišvõbysiu. Duktė pradėjo võbyt, kad išeič, – išvõbijo.

4. išvilioti, gudrumu išgauti: Turiu keturius anūkus, pinigus ir išvõbija iš manę. Kogi iš tokio vaiko neišvõbysi – tiek da proto! Jis savo liežuviu iš gyvatės kiaušinius išvõbytų.

5. su vargu, sunkiai ištraukti, išversti, išrauti: Teip giliai buvo į žemę įlindęs, kad vos išvõbijom.
nuvõbyti.

1. vyliumi, gudrumu įkalbėti nuvykti kur: Nuvõbijo savo žmoną to vienkiemio pasižiūrėt. Nusivõbijo Viktarą an Šidlauską, tručyznos turia.

2. vyliumi, gudrumu įkalbėti pasitraukti iš kur, nuo kur: Ana nuvõbijo vyrą iš karčemos, t. y. išmasino. Nuvõbyk tu tuos vaikus tolyn nuo gryčios.

3. nujaukinti, nupratinti, nugundinti: E, tai jau sakau, kaip mažo vaiko nuo papo negalima nuvõbyt. Nusivõbyk veršiuką ir parsiveši namo.

4. su vargu, sunkiai nugabenti: Iš pat ryto jiem abu kubilus nuvõbijau.

5. derlingumą ištraukti, nulaisinti: Pusininkas žemę võbyte nūvõbija.
pavõbyti. įtaigiai pakviesti, pavadinti kur (vykti): Pavõbijo ir nuejom žuvautų. Pavobyk, gal rozu važiuos kermošiun.
parvõbyti.

1. vyliumi, gudrumu parkviesti, parvadinti. . Tą senį parsivõbijo tuos namuos.

2. su vargu, sunkiai pargabenti: Daug vargo turėjom, kol tus akmenis parvõbijom. Kam dabar parvobijai iš svirno tus kailinius?
privõbyti.

1. mėgdžiojant žvėrių, paukščių garsus privilioti, prišaukti juos artyn: Vobiką pataisyti iš juodvarnio sparno kaulelio, tai visokius paukščius geriausiai gal privobyti. Kad kuo daugiau vilkų prisvobyt, į duobę inmetė padvėsusią avį.

2. vyliumi, gudrumu patraukti, palenkti savo pusėn: Kurie neliauja nuog griešijimo privobydami netvirtas dūšias… vaikai prakeikimo. Subembėjusio senbernio merga neprivõbysi. Võbijo võbijo, kol prisivõbijo tą berniokėlį. Ir apsižvalgys, ir prisivobys tus, kurie šventą suderėjimą prastoja.

3. vyliumi, gudrumu prišaukti artyn, privilioti: Tais tad merga karališka… dangujęjų miesčionių savęsp akis apgręžė: teip, jog vėl ir širdį karaliaus ant pageidimo savęs palenkė, ir pasiuntinį dangaus savęsp ižg dangaus privobijo.

4. vyliumi, gudrumu pritraukti, primasinti, prikalbėti (ką daryti): Privõbijo draugai, tokiuos stulpelius darom. Kai pats nebegali [ko padirbti],
reikia prisivõbyt [gėrimu] jaunų [į talką].

5. prijaukinti, pripratinti: Ans privobijo prie rankų kiškį (zuikį), t. y. prigudino. Tu greičiau stirną privõbysi negu jauną merginą. Prisivõbijau ir turiu.

6. su vargu, sunkiai prisitraukti, prisigabenti: Kol prisivõbiji, prisitrauki su virvėm tą sienojį iš dumblyno!
suvõbyti.

1. vargiai suvaryti: Suvobyk kiaules gurban.

2. vyliumi, gudrumu suvadinti, susikviesti: Jis visus susivõbijo, visus prikvietė; važiuoja važiuoja, visiem padeda.
užvõbyti.

1. vyliumi, gudrumu palenkti savo pusėn, suvilioti, suvedžioti: O kurį gi tad tokie žodžiai neužvobytų?

2. vyliumi, gudrumu pasikviesti užeiti, užsukti: Kad kada papult, šič reikia užsivõbyt su armonika.

3. su vargu, sunkiai užkelti: Šiaip teip užvobijom rąstą ant sienos.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'ivobyti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2024 www.zodynas.lt
Draugai: TV Programa Vārdnīca Horoskopai Skaičiuoklė Juegos Friv
x