įveldėti

.
veldė́ti, véldi (vélda. -ė́ja. veldžia), -ė́jo. véldėti, -i (-a. -ėja), -ėjo.

1. turėti savo valdžioje: Tu … dangų, žemę veldi. Veldami daiktai. Tavo sėkla tevelda vartus neprietelių savo. Žemiausią dalį miesto veldėjo Jonas. Veldėti savo turtą ir tą pagalei norą savo išdalyti. Ar yra perleista žmogui krikščioniškam veldėti urėdą.
veldė́tinai. Kurią [žemę] Jozua giminėms Izrael veldėtinai davė.

2. pasiekti, įgyti, turėti kaip nuosavybę, užvaldyti: Veldėsiu dangaus išganymą. Tatai tur Dan veldėti (kaip savo dalį turėti) nuog rytų ik vakaro. Ir išstūmė pirm mūsų visas žmones amaritų, kurie tą žemę veldėjo. O pagonys, kurie pilį ant Sion dabar veldėjo, darė žmonims Izraelio šventybėje daugia škados. Nesa kuris gyvens, tas tatai veldės. Teisieji velda žemę ir pasiliekt tę amžinai. Kantrume jūsų veldė́site dūšiomis savomis.

3. gauti kaip palikimą: Tėviškę véldėjo. Véldimas turtas. Mažasis sūnus paliko butoje tėvų karšinčiu ir veldėjo tėviškę ir visą palikimą. Veldėjo tas sritis vyriškiai, tiesioginiai įpėdiniai.

4. gauti iš prigimties (ppr. fizines ir psichines ypatybes): Kraujas veldėtasis tėvų.

5. galėti naudotis, valdyti: Ir kad jau merdėt pradėsiu, rankoms kojoms neveldėsiu, pribūk, Jėzau.
apveldė́ti. apvéldėti. užvaldyti, užgrobti: Ans apvéldėjo visą turtą, t. y. paėmė vienas, o kitiems nedavė.
įveldė́ti

1. gauti tėvų palikimą, pradėti jį valdyti: Priimti tėvų palikimą, įsivéldėti. Įsiveldė́ti.

2. įgauti iš prigimties: Išlaikymas individualios, etninės, iš gimtojo kamieno įveldėtos dvasios ir formų … ir buvo pats didysis jėgų šaltinis kūrybos žiedais pražydėti.
išveldė́ti.

1. atimti paveldėjimo teisę: Atimti palikimą, paveldėjimo teisę, išveldė́ti. Kiti bus ant manęs rūsčios širdies, jei kurį išveldėsiu, nieko nepalikdamas.

2. apveldėti: Kiriathaim yra išveldėtas, stiprybė pavargo bei yra sudraskyta. Ir nuėjęs mušė Izraelą, ir išveldėjo verbų miestą.
nuveldė́ti. prarasti ką paveldėtą: Nuveldėjau namus, t. y. pamečiau, paleidau gyvenimą.
paveldė́ti, pavéldi (paveldo. -ė́ja), -ė́jo. pavéldėti.

1. gauti kaip palikimą: Tėvainystę apturiu, paveldžiu. Tekėk, senis ilgai nepatvers, pavéldėsi gaspadą. Ir iš tėvų, matyti, gerą skatiką paveldėjo. Vyturys paskui paveldė́jo tą visą kiemą. Sūnus viską pavéldėjo. Paveldėjamas. Iš indoeuropiečių prokalbės paveldė́tas žodis. Šios giesmės yra paveldėtos iš pagoniškų saulės sugrįžimo apeigų. Mūsų vaikai tur karčemą paveldėti. Paveldimoji bajorystė. Aš turiu aulį, kurį jau mano tėvas nu savo tėvo yra paveldėjęs. Tie paveldėjo žemes, kožnas storasta savo kampą. Kurie po jo smerčio turtais jo pavelda.
paveldė́tinai. Paveldėtinai duoti. Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai.
paveldimaĩ. Niekas nežino, kad kas Karadgirio miškus būtų gavęs paveldimai.

2. gauti iš prigimties (ppr. fizines ir psichines ypatybes): Paveldimà liga. Gabumus, stiprią sveikatą paveldė́ti. Išmintis nepaveldėjama. Mano pažįstami ir bičiuliai kartais paspėlioja, kokias savo būdo savybes aš esu paveldėjęs iš tėvo, kokias iš motinos. | Paveldė́ja tėvus vaikai, prauda!

3. įgyti, pasisavinti, užvaldyti: Apgaliu, paveldžiu. Lenkai paveldė́ję buvo Lietuvą. Karališkas raštas svetimo pavéldėtas. Eikšęte, pagirtieji tėvo mano, paveldėkite karalystę. Antiochas stiprus miestus Egipto paveldėjo ir didį skarbą iš jų gavo. Kaipo Viešpats tos žemės algojasi nuog žemės, kurią paveldėjo ir kurioj gyvena ir viešpatauja arba karaliauja. Eikiam aukštyniuo ir paveldėkiam žemę, nesa mes ją galim apgalėti. Kantrume jūsų paveldėkite dūšias jūsų. Pone, ant ko aš suprasiu, jog eš ją paveldėsiu. Ir anys paveldėjo aną [žemę] ir gyveno toje.
paveldė́tinai. Ir jus atvedžiau žemėna, ant kurios aš savo ranką pakėliau, idant ją duočiau Abrahamui, Izaokui ir Jokūbui, tą aš jumus duosiu abelna (paveldėtinai). Tau šitą žemę ant gyvenimo (paveldėtinai, apsėstinai) paduočiau.

4. perduoti, palikti, skirti palikimą: Numus pavéldėjo kitam – pavedė. Klaudijus numirė ir ciesorystę savo posūniui Nero paveldėjo.
užveldė́ti. užvaldyti: Yra pasakyta – užveldėkite žemę, – ir mes tapome jos viešpačiais.

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>veldė́ti, </b>véldi (vélda. -ė́ja. veldžia), -ė́jo. véldėti, -i (-a. -ėja), -ėjo. <br/>1. <span class="explanation">turėti savo valdžioje: </span> Tu … dangų, žemę veldi. Veldami daiktai. Tavo sėkla tevelda vartus neprietelių savo. Žemiausią dalį miesto veldėjo Jonas. Veldėti savo turtą ir tą pagalei norą savo išdalyti. Ar yra perleista žmogui krikščioniškam veldėti urėdą. <br/><b>veldė́tinai</b>. Kurią [žemę] Jozua giminėms Izrael veldėtinai davė. <br/>2. <span class="explanation">pasiekti, įgyti, turėti kaip nuosavybę, užvaldyti: </span> Veldėsiu dangaus išganymą. Tatai tur Dan veldėti (kaip savo dalį turėti) nuog rytų ik vakaro. Ir išstūmė pirm mūsų visas žmones amaritų, kurie tą žemę veldėjo. O pagonys, kurie pilį ant Sion dabar veldėjo, darė žmonims Izraelio šventybėje daugia škados. Nesa kuris gyvens, tas tatai veldės. Teisieji velda žemę ir pasiliekt tę amžinai. Kantrume jūsų veldė́site dūšiomis savomis. <br/>3. <span class="explanation">gauti kaip palikimą: </span> </span> Tėviškę véldėjo. Véldimas turtas. Mažasis sūnus paliko butoje tėvų karšinčiu ir veldėjo tėviškę ir visą palikimą. Veldėjo tas sritis vyriškiai, tiesioginiai įpėdiniai. <br/>4. <span class="explanation">gauti iš prigimties (ppr. fizines ir psichines ypatybes): </span> </span> Kraujas veldėtasis tėvų. <br/>5. <span class="explanation">galėti naudotis, valdyti: </span> Ir kad jau merdėt pradėsiu, rankoms kojoms neveldėsiu, pribūk, Jėzau. <br/><b>apveldė́ti</b>. apvéldėti. <span class="explanation">užvaldyti, užgrobti: </span> Ans apvéldėjo visą turtą, t. y. paėmė vienas, o kitiems nedavė. <br/><b>įveldė́ti</b><br/>1. <span class="explanation">gauti tėvų palikimą, pradėti jį valdyti: </span> Priimti tėvų palikimą, įsivéldėti. Įsiveldė́ti. <br/>2. <span class="explanation">įgauti iš prigimties: </span> Išlaikymas individualios, etninės, iš gimtojo kamieno įveldėtos dvasios ir formų … ir buvo pats didysis jėgų šaltinis kūrybos žiedais pražydėti. <br/><b>išveldė́ti</b>. <br/>1. <span class="explanation">atimti paveldėjimo teisę: </span> Atimti palikimą, paveldėjimo teisę, išveldė́ti. Kiti bus ant manęs rūsčios širdies, jei kurį išveldėsiu, nieko nepalikdamas. <br/>2. apveldėti: Kiriathaim yra išveldėtas, stiprybė pavargo bei yra sudraskyta. Ir nuėjęs mušė Izraelą, ir išveldėjo verbų miestą. <br/><b>nuveldė́ti</b>. <span class="explanation">prarasti ką paveldėtą: </span> Nuveldėjau namus, t. y. pamečiau, paleidau gyvenimą. <br/><b>paveldė́ti, </b>pavéldi (paveldo. -ė́ja), -ė́jo. pavéldėti. <br/>1. <span class="explanation">gauti kaip palikimą: </span> </span> Tėvainystę apturiu, paveldžiu. Tekėk, senis ilgai nepatvers, pavéldėsi gaspadą. Ir iš tėvų, matyti, gerą skatiką paveldėjo. Vyturys paskui paveldė́jo tą visą kiemą. Sūnus viską pavéldėjo. Paveldėjamas. Iš indoeuropiečių prokalbės paveldė́tas žodis. Šios giesmės yra paveldėtos iš pagoniškų saulės sugrįžimo apeigų. Mūsų vaikai tur karčemą paveldėti. Paveldimoji bajorystė. Aš turiu aulį, kurį jau mano tėvas nu savo tėvo yra paveldėjęs. Tie paveldėjo žemes, kožnas storasta savo kampą. Kurie po jo smerčio turtais jo pavelda. <br/><b>paveldė́tinai</b></b>. Paveldėtinai duoti. Lietuva jiems turinti tekti paveldėtinai. <br/><b>paveldimaĩ</b>. Niekas nežino, kad kas Karadgirio miškus būtų gavęs paveldimai. <br/>2. <span class="explanation">gauti iš prigimties (ppr. fizines ir psichines ypatybes): </span> </span> Paveldimà liga. Gabumus, stiprią sveikatą paveldė́ti. Išmintis nepaveldėjama. Mano pažįstami ir bičiuliai kartais paspėlioja, kokias savo būdo savybes aš esu paveldėjęs iš tėvo, kokias iš motinos. | Paveldė́ja tėvus vaikai, prauda! <br/>3. <span class="explanation">įgyti, pasisavinti, užvaldyti: </span> Apgaliu, paveldžiu. Lenkai paveldė́ję buvo Lietuvą. Karališkas raštas svetimo pavéldėtas. Eikšęte, pagirtieji tėvo mano, paveldėkite karalystę. Antiochas stiprus miestus Egipto paveldėjo ir didį skarbą iš jų gavo. Kaipo Viešpats tos žemės algojasi nuog žemės, kurią paveldėjo ir kurioj gyvena ir viešpatauja arba karaliauja. Eikiam aukštyniuo ir paveldėkiam žemę, nesa mes ją galim apgalėti. Kantrume jūsų paveldėkite dūšias jūsų. Pone, ant ko aš suprasiu, jog eš ją paveldėsiu. Ir anys paveldėjo aną [žemę] ir gyveno toje. <br/><b>paveldė́tinai</b></b>. Ir jus atvedžiau žemėna, ant kurios aš savo ranką pakėliau, idant ją duočiau Abrahamui, Izaokui ir Jokūbui, tą aš jumus duosiu abelna (paveldėtinai). Tau šitą žemę ant gyvenimo (paveldėtinai, apsėstinai) paduočiau. <br/>4. <span class="explanation">perduoti, palikti, skirti palikimą: </span> Numus pavéldėjo kitam – pavedė. Klaudijus numirė ir ciesorystę savo posūniui Nero paveldėjo. <br/><b>užveldė́ti</b>. <span class="explanation">užvaldyti: </span> Yra pasakyta – užveldėkite žemę, – ir mes tapome jos viešpačiais.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.