įtvinti

.
tvìnti (tvýti), -sta (tvýsta. tvỹna), -o.

1. kilti, daugėti vandeniui: Žiūrėk, jau Imsrė tvýsta, skubyk važiuot, paskui nepárvažiuosi. Tvino didliai [v] anduo. Venta šiaušias ir plačiai tvysta. Tvìnti iš krantų. Ir tvino vandeniai, ir pakėlė karoblį. Tvysta upė. Ne visos upės ir pavasarį tvinsta. Juo šulinio vandenį semsi, juo tvins, t. y. juo duosi, juo turėsi. rinktis, kauptis, telktis: Debesys tvìnsta.

2. gausiai, smarkiai tekėti, lietis, plūsti, bėgti: Sniegas, pavirtęs vandeniu, graužiasi vinguriuotus takelius, tvinsta pakalniui į upelį, iš paskubos net putojąs. Matytis, ka yra kas norints tam šaltenė [je],
ka tvìnsta. Kaip ir upės bei upaitės iš tos jūrų versmės lyg tvyste tvyst. Šalia savo burnos tur šita kirmėlėlė dvi karpeli, iš kurių, jai verpti norint, pradeda limpą ir tąsūs syvai tvinti. Ašaros tvino Karaliui per veidus. | Šviežio pieno [į pieninę] tvìnte tvìnsta, velka žmonys. Nuo ežero tvino rūkas užklodamas visą įdubą. Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias, plaukydamas lingavo, plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvìno. gausiai veržtis, sklisti: Lyg iš už kalno tvino ryto šviesa. Iš horizonto paskliaučių jau tvino tamsa. Tie vaizdai moteriškei krauju tvino į galvą. Į galvą tvino visokios mintys. Pasleidimas iš miestelių sraujom upėm tvìnsta. Dievo žodis [iš burnos] tvysta. dvelkti, pūsti: Gaivi šiluma tvino, pilna medaus kvepėjimo. Nuo prikūrentos krosnies tvino alsinantis karštis.

3. būti užlietam, apsemtam: Teip jis nuėjęs pas upę pradėjo pilt vandenį su laive teip, jog miestas pradėjo tvìnt.

4. gausiai tekant piltis, lietis: Kastis pajuto savo akis tvinstant ašaromis. Monika pradėjo smarkiai pūtoti, akys vėl tvino ašaromis. Kai tau laimę piršo, aukso kalnus siūlė, mūsų širdys tvino, kepo su kraujais.

5. skendėti: Del to graudžiai verkiu ir ašarosn tvìnstu, žiūrėdama ant vaikelius jaučiu širdyj peilį. Miestas tvino dūmuose. Jo širdis skaudėjimuose tvinusi ir tirpusi. Žmonės griekuose tvysta, Dievo nebepažįsta.

6. daugeliui kartu eiti, traukti, gausiai rinktis, telktis: Veizam, kariūmenė tvìnsta i tvìnsta. O armija tvino ir tvino. Daugybė žmonių iš bažnyčios laukan tvýsta. Žmonės vis tebetvino gatvėmis. Prie jo dabar žmonės iš visų pusių tvinte tvinsta, visus pagydo. Tvino svietas nu visų kraštų teirauties. Piktiejai tvino iš Teutonijos į Žemaičius.
ne ùpės tvìnsta nėra gausybės: Ir jai reikia į kiek pusių, o čia ne upės tvinsta.
anttvìnti; . užtvinti 1: Ančtvìns, i tų pačių [bulvių] nesusikasma, ką ėsma.
aptvìnti.

1. pakilti, padaugėti vandeniui: Ar upė aptvìno? Maldenis labai aptvìnsta.

2. apibėgti vandeniu, būti aplietam, apsemtam: Kūgiai, pievos, pradalgės paupiais aptvìno, t. y. apšoko vandenimi. Pieva aptvìnusi. Visa ta lanka lig pat lipto aptvìno. Pavasarį buvom i mas aptvìnę, supuvo daržai, javai. Nuo lytaus aptvino pelės urvas. Aptvỹna čia kartais, Šyša išsileja. Pasisodinau ropučių, aptvìno vandeniu. Šiaurėn yra didelė jūros atsiauta, Kodanijos mare vadinama, turinti daugybes salų, kurios tenai vandenimis jūros ir tankiomis upėmis aptvinusios. Sėjo rugelius, neišvagojo, aptvino [v] andineliu. Toks nukrypimas graso tautai pašlyti ir svetimų tėkmių būti aptvintai. Pati [Lietuvos tauta] aptvinusi svetimomis tautomis. Žemė pilna bus išpažinimo Dievo, kaip jūrų vandenimi aptvyta. Visas aptvinęsis kraštas dabar atrodė kaip vienas vienintelis ežeras. būti tirštai apgaubtam, aptrauktam, užslinkti: O lanka taip buvo visa aptvinusi rūku, jog atrodė kaip didelis ežeras. Dangus i žemė dūmais aptvìno. Tokia miglikė aptvino ant akių, maniau, kad nutįs, bet nenutįso. būti apimtam: Rūpesčiais aptvìnęs, galvelę susiėmęs. Dažnai sumurmam, sopuliais aptvinę, dažnai išblaškom viltį paskutinę. Tavo meile apmitvysu.

3. gausiai tekant apsemti, aptvindyti: Upė aptvìno pievas. Kur atsvodos, kur pievos aptvintos, ten gera žolė žela. Čia buvo aptvýstamas laukas. Upės yra taip užtvinusios, kad jos … tą miestą aptvino. Vanduo aptvino visą žemę. Trečioje dienoje atskyrė žemę, visur vandeniu aptvintą. Didelė džiaugsmo šiluma aptvino ją visą. Susyk josios akis aptvino liūdesys. Bet savo jėgas palaikus, jos vėl aptvinsta visą žmogų.

4. gausiai tekant apsipilti, apsilieti, paplūsti: Kaipgi duos į kertę su puodyne – net visa kertė grietine aptvino. Jos įdubęs veidas aptvino karčiomis ašaromis. Laukiu aš gi tavęs ranka pasirėmęs, ašarom aptvinęs – rūpestį paėmęs. Ašaromis aptvìnęs varvalius. Širdis mano baisiai susopo ir krauju aptvino. Motina, prašom ašaros aptvinę, užtaryk už mums, išvaduok Tėvynę. To [ji] mergytė kraujuos aptvìnus.

5. gausiai turėti, pertekti: Aptvìnę esam su šnapsu, vyrų norėjimas [gerti] begalinis. | Aptvìnom tais vištyčiais čystai. Aptvinom tikrai tais kareiviais, bijojom, i skliaudėm auses.

6. daugeliui prisirinkti, apnikti: Rusų kazokai mumis paliko, tuojau germanai plačiai aptvino. Nesuskaitomos gaujos visą Europą aptvino.
atitvìnti.

1. daug atitekėti, atplūsti. . Jei vargs tvanais attvytų, mano meilę n’išgesytų. Ak kažin kokie attvyti gal pagundymai didi.

2. daugeliui atvykti, gausiai susirinkti: Žmonės nu visų pusių pulkais attvino. Pagonai vis pulkais lyg tvyte attvino. Vis daugiaus žydų attvino.
įtvìnti.

1. tvinstant būti apsemtam: Upė labai tvinsta, jau įtvìno mūsų kluonan ir pasėmė klojimą.

2. gausiai įtekėti, įsilieti: Į tą aplinkui apmūrytą ežerą įtvysta upeliai šiltų vandenų iš netoli esančių versmių.
į dañtį įtvìnti gerai įsidėmėti, įstrigti: Rodos, kad tokia kalba liete pasiliejo ir kiekvienam į dantį įtvino, nes kiekvienas atkartojo: – Nužudė, nužudė!
ištvìnti.

1. pakilti vandeniui, išsilieti: Upis ištvìno, t. y. vanduo išsiliejo. Vanduo ištvìnęs. Ištvìno upė iš krantų. Upelis taip ištvinęs, kad bet kur neperbrisi ir ilgais batais. Vandenys marių ir visų šaltenių ištvino. Šalteniai ir upys nemieruotai ištvino. Tą vakarą ištvino upės, tą vakarą krantuos netilpo. Ale tokia Imsrė ištvìnus, o vištos lekia par ją, i gana.

2. būti aplietam, apipiltam: Prakiuro vamzdžiai, ištvìnom.
nutvìnti

1. gausiai patvinti, būti aplietam, apsemtam: Visi laukai nutvìnę po tų lietų. Daug kiemų nutvìno pavasarį. Seniau ta Ratkūnų lanka būdavo labai nutvìnus. Nutvìno visos gatvės.

2. nubėgti, nutekėti: Jau vakaras. Padange upė kraujo nutvino ligi ryto pakraščių.

3. gausiai tekant paplūsti: Akys ašaromis nutvino.

4. gausiai būti, daug atsirasti, prisirinkti: Gatvės nutvìnę žmonių. Laukas žmonėm nutvìnęs, namie nelieka nei paskutinis. Visas kelias nutvìnęs kariuomene buvo. Pas jum daug dobilų sėja – laukai nutvinę. Laukai nutvìnę javų. Baltų vištų laukas nutvìnęs. Nutvìnę sienos musiom.

5. gausiai aptvinus prigirdyti, sugadinti: Vieną kartą ropes nutvìno, i nėko negavau [derliaus].

6. aplieti, nupilti: Pykčio raudonė nutvino man veidą.
patvìnti.

1. pakilti, padaugėti vandeniui, paplūsti: Upė patvysta. Tviska vanduo, kad patvino pelkės. Upė patvìnusi. Grýva buvo didžiausia, patvìndavo lig beržyno. Visa upė patvìnus, jau išplėšė ledą. Kai patvýsta – nepervažiuosi Šešupę. Užleja, patvỹna čia. Buvo ir šį pavasarį ištraukę į Lietuvą, bet neperbrido Nemuno, jis buvo labai patvinęs. Patviñs gilus [v] andenėlis, nuskęs marių tiltelis. Upė buvo čia dvi pėdi aukščiaus patvinusi. Visos upės inteka mariosna, o tečiau marios nepatvysta, aba nekeliasi. Ir patvino vandeniai, ir pasidaugino labai and žemės. Ir vandiniai paputo (patvino) ir pakėlė skrynią. | Venos smarkiai patvinusios ir išsiplėtusios. | Vandeniui atverdant žmonės daboja, ant kokio katilo šono puta patvysta. Tada patvinus buvo visokia piktybė. Teisybė ir šventybė patvins kaip vandenio tvanai.
patvìnusiai. Į atlaidus negalėjo benueiti žmonys, buvo visur patvìnusiai.

2. apibėgti vandeniu, pasidaryti apsemtam, telkšoti: Pelkė – patvìnusi šlapia pieva. Laukai patvino, pievos tapė apneštos. Patvìnsta kokiai dienai, kitai, ale vėl jau greit nueina [vanduo]. Aukštesniai kalnukai nepatvỹna. Patvinstančiose pievose būna geriausis šienas. Rudiniais i pavasariais visos lankos patvìnsta. Iš rudenio pievos patvino vandeniu. Pirkia patvìnus visa buvo, matai, lašėjo. O bulvės patvìnusios buvo. | Keliai purvais patvinę, laukai tušti ir pilki. Lietuva va patvìno arielka. Padaryk teip, ūkininke, … pienu patvinsi (daug jo turėsi) . Ji pasakė man vieną žodį – ir širdis vėl patvino džiaugsmu. Gyvenimas ant žemės būtų vargais patvinęs.

3. gausiai tekant apsipilti, apsilieti, skendėti: Onytės akys patvino ašaromis. Krauju koja patvìno, baisu. Guli kareivėlis kraujuose patvinęs, stovi juodbėrėlis šaly nusiminęs. būti apgaubtam, aptrauktam: Žemė dabar garavo debesimis, patvino rūku visa. Dangus ir žemė dūmais patvino.

4. daug prisirinkti, susitelkti: Kad patvìno žmonių iš bažnyčios, net praeit nebegalima. Dabar miestai, keliai patvinę mašinų.
pértvinti. pertvìnti.

1. per daug patvinti, persipildyti vandeniu: Pirm kelių nedėlių tokia daugybė lijusi, kad didžiosios upės per savo krantus pertvinusios. Per savo žodį draudžia jis jūrėms, kad jos nepertvintų. Tokį džiaugsmą, tokią linksmybės pilnystę ir pertvystančią palaimą šventieji savo Viešpatyje randa.

2. gausiai užlieti, užtvindyti: Upė ant pievos užtvinusi, pievą pértvinusi. Griektvanio vanduo ne tiktai mažiausias kaukaras pertvino, bet ir per aukščiausius kalnus dar aukštai stovėjo.

3. gausiai prisipildyti: Motinos akys žvelgia į tolį. Jos tokios didelės ir tokios žodžiais neapibūdinamos kančios kupinos; jos pertvinusios ašaromis.
pratvìnti.

1. pro šalį pratekėti.

2. plačiai išsilieti iš krantų.

3. gausiai tekant prasiveržti, paplūsti: Ašaros teka pratvinę. Skubėkit tik išleist, mat pratvino pinigų.

4. daugeliui praeiti, pratraukti. .
pritvìnti.

1. prisipildyti vandens: Lanka pritvìnusi. Kumet ką tiktai iškasta šulnis pritvìnsta, [v] anduo šulnė [je] y [ra] maišinas. Vietom plėstreliai sniegelio balto, slėniai pritvìnę [v] andenio šalto. Iš ko pritvino šis ežerėlis? Tai mano ašarėlės!. Ankstyvo ryto oras buvo pritvinęs gaivinančio vystančios ir tebežydinčios pievų žolės kvapo.

2. apibėgti vandeniu: O, pievos dar pritvinę vandens!

3. gausiai tekant priplūsti: Jos akys pilnos pritvino ašarų. Akys kupinai pritvino ašarų, tūrėjos tik dar po blakstienų. Kraujo pritvinusiomis akimis apžvelgė tolumą. Pažiūrėjo taip geromis akimis, kad Raulo širdis tuojau pritvino krauju. prisikaupti, susitelkti: Tik neparašysiu, kas širdy pritvino. Visas per ilga pritvinęs jos širdyje kartumas ir sielvartas tryško iš to jos pažvelgimo.

4. pritvinkti, supūliuoti: Šeimininkei pirštas buvo pritvinęs.

5. gausiai prisirinkti, prieiti: Daug svieto pritvìnę tenai. Par jomarką pritvìno minios žmonių. Miestelyje minių minios pritvino. Pritvino pilna jauja bičių. Kad jų. pritvìno pritvìno – pilna iš vieno.

6. pripildyti, užimti: Žalnieriai visus butus tvinte pritvinę.
sutvìnti.

1. pakilti, padaugėti vandeniui, patvinti: Sutvìno visi upukai, sniego buvo priverstà.

2. subėgti, sutekėti: Karštai sutvìno jai kraujas prie širdies. Į smegenis sutvino sunkus kraujas.

3. susijungti, susilieti.

4. daugeliui kartu sueiti, prisirinkti, suplūsti: Sutvìno svieto, pilnas miestelis buvo, pilni kapai. Žmonės sutvino į būrį, kalbėjosi, ūžė. Visi sutvino į bažnyčią.
užtvìnti.

1. pakilti, padaugėti vandeniui, patvinti: Visi ravai, grioviai, upiai užtvìno, ne kur páreiti nėra. Upė užtvìnusi. Užtvìno vandens į tris augumus žmogaus. Kai pradėjo lyt, tai ne lijo, o pilte pylė, upeliai užtvìno. Ažtvìno visos balos ir upeliai. Pavasario laike kai ažtvìno, sėdėk – niekur neišeisi. Labai plačiai užtvìndavo pavasarį Kražantė. Ten ta upis tokia liuob užtvìns, liuob lig subinei bris par tą upį. Užaugo girelės, užtvino upalės, aš negaliu pareiti, mamužę aplankyti. Upužė užtvino, žirgai rūtas mynė. Jūrios marios užtvino, aukšti tiltai suiro. Sniego daugybei ištirpus, upės visur permier užtvino.

2. apibėgti vandeniu, būti užlietam, apsemtam: Pavasarį užtvìnsta ta pieva, žiemą užpusto. Ažtvìno visur – sniego labai daug. Kai palyja, tos lankos ir užtvìnsta. Čia du upeliai buvo, nedidukai, ale nagi pereik, kai pievos užtvìnę! Užtvìndavo pavasariais ganykla. Karalius, bijodamas, kad neužtviñtų miestas, ėmė prašyt jo, kad nustotų liet vandenį. Teip nulijo, viskas užtvìno. | Kiaulės užtvìno, įmeskit šiaudų. gausiai išplisti, pasklisti: Vakarais užtvìndavo lempų šviesa. Gaisras užtvìnęs visam pily. Dar kažkur šūktelėjo, šniokštelėjo, ir anoj pusėj užtvino melsvas garas. Kiemas užtvinęs ievos ir pieno kvapnumu.

3. gausiai užlieti, aptvindyti, apsemti: Užtvýsta kelią, i negali išvažiuot. Vėsi vakaro sutema užtvino pirkią. Raudona pašvaistė kaip prieš didelius vėjus užtvinsta vakarinį dangaus pakraštį. apimti: Kikilą vėl užtvino žiaurus pyktis.

4. daugeliui sueiti kur: Po pamaldų žmonės užtvino gatves, namus ir kiemus. Pakilo baisios karės ir užtvino mūsų žemę svetima šalis. Abeji – rusai ir lenkai – skuba užtvinti mūsų liaudį.

5. užsilieti: Upė ant pievos užtvìnusi. Užtvìno da vanduo an tų bulvių, i nėr ką kast.

6. daugeliui prisirinkti, susitelkti: Visa gatvelė užtvino žmonėmis. Par Žolinę kad užtvìno miestelis žmonių, nebuvo kur prasimušt.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'itvinti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2021 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Skaičiuoklė
x