.
strõšyti, -ija (-yja), -ijo.
1. gąsdinti, bauginti: Visi muni strõšijo.
2. būgštauti, baimintis, nerimauti: Ar ne geriaus numirti, nekaip kožną kartą strõšytis ir bijoti smerčio?
3. vaidentis: Vis te strõšija – auksas buvo užkastas. Kai perstatė namus, nustojo strõšyt.
4. stengtis greitai ką daryti, skubėti. . Yra čia da ką strõšyties apei vyrą – suspėsi! Nestrõšijuos nė gydyties, ka skausta: sakau, a taip, a taip mirtis. Nesistrošyk, dar nevėlu – pareisi.
5. raginti, skubinti: Ėmiau strõšyti, kad greičiau važiuotų.
6. barti: Galuojas tie vaikai – strõšyti negal tų vaikų. Vokytis toks, jau senas, augęs, strõšys visus.
įstrõšyti.
1. įbauginti, įgąsdinti: Kaip dideliai įstrõšys, nuvešu vieną antrą centnierių.
2. sunerimti, susirūpinti: Ans įsistrõšijęs, kad aš nežūčio tame miške.
3. pridaryti rūpesčio.
pastrõšyti.
1. pagąsdinti: Tu manęs nepastrõšysi, aš nieko nebijau! Matai, Dievo nepastrošysi. Gaidys ožio nepastrošis.
2. subarti, pagrasinti: Grumzte sugrums vyras tave, t. y. pastrõšys.
sustrõšyti.
1. išgąsdinti, įbauginti: Ans muni sustrõšijo dikčiai.
2. susirūpinti, sunerimti: Vakar atejo Pauliaus mama labai susistrõšijusi.
3. paraginti, paskubinti: Kai sustrošijau, tai tuojau padarė.
4. subarti: Išdyko gatavai [vaikai],
biškį reiks sustrõšyti.
5. užklupti. .
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.