įskambėti

skambė́ti, skam̃ba (skámba. skambti), -ė́jo. skam•bėti.

1. išduoti, skleisti darnų garsą: Su skambalu skambė́damas nuvažiavo. Skambalai skámba. puolni pry lango – toks buvo laimos laukimas. Skambalas skámba, jau žmogus iš kelio paeina (pasitraukia) . Plienas skam̃ba. Šoka, dainuoja – langai skam̃ba. Šaudymas – net langai skambė́jo! Iš Vilnios [radijo] laikrodis gerai skam̃ba. Kasa, kasa – jau katilas su pinigais skam̃ba. Su kultuve an lentos kad velėdavom, kad skambė́davo. Baltas kultuvėlis pakranty skambėjo. O pirma – vieni akmenai, laukai pilni buvo, važinėja ekėčiom, i tos ekėčios skam̃bai (skamba) . Linus rauti reik tumet, kumet linų galvelės skámba. Net skam̃ba baronkelės, kietos. Eglines pliauskas veža, tik skámba (labai sausos) . Nat ratai skam̃ba, kap kaičiam viešuoju keleliu. Muno barzda y [ra] kieta – skámba vien, ka skutu. Pievoje skamba pustomas dalgis: Skirmantų tėtukas skuta krančiukus. Koridoriuje pradėjo mušti laikrodis. Dūžiai skambėjo kaip varpas. Skambėjo kaip varpai raudonos plytos. Kad jie sujudo subruzdo, kad pradėjo lakstyti! Telefonai tik skamba, durys pokši. Nebeskamba kardai, nebežvengia Dainavoje žirgai. Dieną naktelę skam̃ba šoblelės. Skamba, aida jutrynėlės, aukselio rakteliai. Suimk raktelius – nebskambės, pakelk dureles – nebgirgždės. Ai skamba žvanga sidabro dalgelis, ot tviska blizga vario kotelis. Gera sveteliai, skámba stikleliai. Ko vėjas pūtė, ko giria gaudė, ko naujos staklelės seklyčioj skamba? Staklės dunzgėjo, drobės skambėjo, močiutė gėrėjosi. Skamba mano skrynelės, par svirnelį nešamos. Tu, kleveli, garsusis medelis, tu skambėjai girelėj kertamas. Išgėriau stiklelį norėdamas, nubėgo į pilvą skambėdamas. Prašau paklausytie … aukso žiedelių skambančių̃. Prašom manęs paklausyt, jauno jaunikaičio, kaip varpelio skámbančio. Daug tur skambančiųjų (pinigų) . Turiu stainio [je] žvengančių ir kišeniuj skambančių. Jei sėjant žemė skam̃ba, tai pjaunant dalgis braška. Tuščias puodas labiau skámba. Visumet tušti bačka toliau skámba. Už jūrių ir kašė skam̃ba. Kas tur skambančių, tas tur ir šokančių (pinigai valdo pasaulį) . Jei kišenėn skamba, tai ir giminė kalba. Ilgos kalbos nepadės, kur pinigas neskambės. Kai stato [namus],
net skamba, kai dega, net pleška. Nė ten taukų, nė ten grietinės – vanduo skámba barščiūs. Skámba skambutis, žvanga žvangutis ant aukštu kalnu su cidabro galva. Gėrėjai (gėrėji) geria, o bačka skamba. Toli žirgas žvengia, arti kamanos skamba. Tuo ir tu, savo skam̃bantį nutvėrusį vamzdį …, ragini mus pasidžiaugt. Ar lauki kanklių skambančių, ar muzikėlių griežiančių. Gražiai skamba mano dūda, balsas atsiliepiąs! Išgirdau būgnus bildančius, prūsų trimitus skambančius. Varpai skámba. Vyskupas, varpams skambant, nuejęs į parakvijos bažnyčią. Tas balso jos nudavimas – rodos, kaip skambė́te skambė́davai! būti skambiam, skardžiam. Abudu broliuku turėjo grynus, skambamus it varpeliai ar dūdelės balsus. Linksmai giedosim skambančiais balseliais su girios paukšteliais. spengti, ūžti. Kad aš kandu [riešutą],
muno galva skámba. Iš ryto tai tep skam̃ba mano galva, kad negali. Anksti rytą atsikelia skambančia galva. Tegu mumi kalba, kam galvelėj skamba. Man skam̃ba ir skam̃ba ausys [e] – jau čia bus kokia liga įlindus. Jei skamba ausyse, tai, sako, didelę navyną užgirsi. Tundroje pavasaris. Skamba dideli ir maži upeliai. Į požemio kanalus krito ūžaudamas ir skambėdamas vanduo. Skambėkit nei arpos jūs, vėjai. skambinti, žvanginti: An padlagų nestuksėkie, pentinėliais neskambėkie.

2. gausti, aidėti nuo garsų. O paukščių giedojimas – net skam̃ba krūmai! Būdavo, jaučius kap išgenam, tai skam̃ba visi pakraščiai. Šauka [šnekėdama],
skam̃ba visi pašaliai. Kai ima rėkti, tai gryčia skam̃ba. Kada būdavo šienatvė, skambė́davo laukai [nuo dainų]. Mergės, vaikiai sueis, dainiuos, ka kaimas skambė́s, linguosis. Kap užgiedu, tai tik skam̃ba laukai, dar̃ negaliu giedot. Kai išjoja vakare, kad ima dainuot – net skam̃ba miškai visi. Kad duoda verpt, kad duoda – net sienos skamba. Ka pradeda žviegti paršeliai, i ta kiaulė padeda, – ka skámba i kūtalė. Važiuoja [rogėm],
net skam̃ba keliai. Užgieda ta merga – visas kiemas skam̃ba. Net tvartas visas skam̃ba, kap kiaulė ėda. Svirnas nuplėštu stogu, tuščias – net skamba. Nuo jų dainų visi miškai aplinkui skambėdavo. Žvengia [eržilas],
kad net šilai skamba. Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai, siaudžia, ūžia ir skam̃ba linksmai, dailiai, skardžiai. Kap aš jojau per girelę, girelė skambė́jo. Kai jis jojo per šilaitį, šilužis skambėjo. Kas čia rėkia, kas čia gieda – visi laukai skam̃ba. Kaip sykį šoviau, giria skambė́jo. Matušė kalba, svirnelis skamba. Mano mergelė kamaro [je] mala, net kamarėlė skamba. Kai pasiūsiu kamašiukus, net seklyčia skambės, seni, jauni žiūrės.

3. būti girdimam, sklisti. Seniai seniai beskambė́jo terp mūsų kalbelė. Taip skamba jų kalba, vėjui balsą nešant šen! Uždari miestų kiemai, skámba tie balsai kaip iš boso. Dainos skambė́davo lig vidurnakčio. Seniau ji. visur skambėdavo: ir giriose, ir laukuose, ir kaimuose. Kiek čia skambėjo dainų, giesmių ir raudų, ir skundų, ir… piktų barnių! Skambėjo nuskambėjo. O iš karštos jaunos krūtinės skambėjo dainos sidabrinės. Karalienė pravirko garsiai, bet tai skambėjo lyg juokas, nes ašarų nebebuvo. Jei tokio žodžio nežinai, užrašyk, tegul skamba. Per visus karo metus ne kartą skambėjo lietuvių rašytojų balsas, kviesdamas liaudį priešintis pavergėjams. Skamba, atsiliepia balsas. Tenai … Evangelijos balsas skamba. Skambėk linksmai, balse mano. Balsas skam•ba ausyse. Kad daina neskambėtų, saulė nešviestų. čiulbėti: Klajojau akimis Šventosios pakraščiais, kur gražios ievos žydi, kur naktimis lakštingalos skamba. Gražus rytas nematytas, – skamba vieversėlis. Girdėjau gražiai skambant šviesąją gegužę. dūgzti. Skam̃ba tos bitys aplink namus. Kur sodai žydėjo, te bitės skambėjo.

4. plačiai šnekėti: Šneki, kad po visą kaimą skambėtų! Skámba visi Kuršėnai – ir anų gera pamilija! Apie jo atvykimą iš anksto skambėdavo visas miestas. sklisti (paskaloms, girdui, garsui): Garsas apie juos skamba jau labai toli. būti žinomam, garsėti: Jis Lietuvos laikais jau skambė́jo, toks pabėgėlis buvo, slapukas. Anos turtingesnėm skam̃ba (laikomos) . Blogas darbas toliau skam̃ba, geras – arčiau. Ir garsiai skambėjo, kol pinigus leido su vėju.

5. būti labai geram, puikiai atrodyti: Naujų nauji namai – tik skambė́jo! Apalainiai rąstai – neit skam̃ba! Jo triobos skam̃ba (labai geros) . Naujas, gražus vežimėlis, tik skam̃ba, tik žiūrėk! Skambėte skamba margosios lovatiesės, tarsi sutelkusios vasaros laukų spalvų grynumą.
skam̃bamai. Gyvenimą ištaisė, kaip sakoma, skambamai (puikiai, labai gerai) .
skam̃bančiai. skámbančiai. Lentos skámbančiai (labai, smarkiai) išdžiūvo.

6. reikšti kokį turinį: Įstatymai vienap skam̃ba, o gyvenime kitap. Įstatymo paragrafas skamba šiaip. Prakalba, išversta lietuviškai, skamba šitaip. [Teksto] žodžiai taip skamba. Kaip skambti pirmas prisakymas. daryti kokį įspūdį. Tai skámba kaip kokia dyvna ir baugi pasaka. Melagingai skambėjo mano žodžiai, nors kalbėjau tikrą tiesą. Praeitis Maironio eilėraščiuose skamba kaip absoliutus kontrastas dabarčiai. reikštis tam tikromis ypatybėmis: Laisvo gyvenimo idealas poemoje skamba su didele poetine jėga. Šiose knygose P. Cvirkos kalba labai natūrali, ji skamba liaudies kalbos intonacijomis.
ausysè skambė́ti būti atmintyje, nepasimiršti: I pagalvok, kiek jau metų tatai praejo, ta dabar teip, kaip šiandien, ausės [e] tebskámba. Mano ausyse nuolat skambėdavo kaimynų kalbos apie skolas ir antstolį.
net skam̃ba kul̃nys labai greitai (eina): Rodos, jau sena, o kad eina, tai net skam̃ba kul̃nys.
širdyjè skambė́ti turėti atgarsį, jaudinti, veikti: O tikrai skambės širdyje tavo anie žodžiai jo.
varpaĩ skam̃ba visi labai šneka: Jau i varpaĩ skambė́jo iš visų pusių aple tą.
apskambė́ti, àpskamba (apskámba), -ė́jo. skambinant skambučiais, apvažiuoti.
atskambė́ti, àtskamba (atskámba), -ė́jo.

1. atsklisti, ataidėti. Staiga nuo miškų atskamba varpo garsai. Lengvai atsiskamba nusigandęs skambučio atgarsis.

2. ataidėti, atsigirsti. Ataskamba liūdna rugiapjūtės daina „Vai tu rugeli, tu žiemkentėli“. Iš lauko atskamba klegesys ir juokavimai. Žodžiai iš labai didžios tolumos atskambėjo. Kaip į girę šauki, taip ir vėl atskámba. Tie garsai atsiskambėjo klausytojų ausyse per ruporą. rezonuoti: Čia atsiskámba kaip bažnyčio [je].

3. su skambalais priartėti, atvažiuoti: Žiūrėk, kas keliu àtskamba. Girdu, atskámba, atžvanga, atidainiuo [ja] veselninkai. Àtskamba veseilia (vestuvininkai) su dzvanais. Ei eikit lauku, bent pažiūrėkit, kas atskámb per laukelį. Atskamba rieta, atskamba rieta padkavėlės, šilkinės kamanėlės.

4. ateiti. Žinė atskambė́jo iš tokių tolybių. Linksmos naujienos atskamba.

5. būti panašiam. Atskámba ir tas [žodis] teip pat.
širdyjè atskambė́ti turėti atgarsį, sujaudinti, paveikti: Bene kožnas žodis judviejų širdysa atskambėjo.
įskambė́ti, į̃skamba (įskámba), -ė́jo.

1. su skambalais, skambinant įvažiuoti: Bėkit priimti, vaikai, kažkas įskambė́jo į kiemą. Piršliai kaip įskambė́davo, taip išskambėdavo, o merga nėjo. skambant įkristi: Kėliau puodą nuo plytos, ir įskambėjo rinkis į pelenus.

2. imti stipriai skambėti, gausti. Viktutė įsiklauso, kaip įsiskamba varpai.
į šìrdį įskambė́ti paveikti: Tie žodžiai … įskambėjo kaip pakajaus balsas į griekeninkės nerimstančią širdį.
išskambė́ti, ìšskamba (išskámba), -ė́jo.

1. su skambalais išvažiuoti: Išskambė́jo iš sodžiaus, išvažiavo su skambalais. Pagaliau žandarai išdarda išskamba iš kiemo.

2. nustoti, baigti skambėti: Krivė atveria iš lengvo savo bokšto dureles ir, stovėjęs taip ilgai angoje, kol neišskambėję varpai, iš lengvo nulipa laipteliu. Laikrodis išsiskambė́jo, reikia vėl prisukti.

3. nuaidėti.
nuskambė́ti, nùskamba (nuskámba), -ė́jo.

1. išduoti garsą: Kad daužė duris, ir durys nuskambė́jo. Kaip užgaunu stygą, taip ji ir nuskamba. Garsiai nuskambėjo šviesieji dalgeliai. | Nuskambėjo pusė valandos, valanda, vėl pusė valandos.

2. nusklisti. Nuskamba juokas, kuriame jausti grūmojimas, perspėjimas. Nuskambėjo atšiaurūs komandos balsai. Nuskamba aiškūs, rūstūs žodžiai. Aš duodu žodžius, kurius kad kas išgirs, nusiskambės ausės [e]. Nepaprastai įspūdingai nuskambėjo finalinė kantatos dalis. Ši dainelė geriau nuskambėjo. Nuskambėjo varinių varpelių garsai. | Staiga per visas sales nuskambėjo keli šūviai.

3. sugausti, nuaidėti. Kiemas nuskambėjo pratisais šauksmais. Ka trenkė duris, visas butas nusiskambė́jo. Nusiskambė́jo ir miškai, kad užgavo į varpus. Kad mesi kūlį į šulinę, tik nusiskambės šulinė. Ateita tas laikas, tas dvaras nusiskámba, nusižvanga.

4. su skambesiu nukristi, nužvangėti, nubildėti: Tie piningai džingu džingais kažin kur nuskambėję. Ir šį kartą piningai nuskambė́jo į duobę. Auksas nuskambėjo gilyn, ir batas vėl buvo tuščias. Kaip tik ant krašto užsilipo, teip tas tiltas džen džen ir nuskambė́jo in vandenį. Akies mirksniu prasivėrė žemė, ir jaunikis su arkliais nuskambėjo žemės gilumon. Tam pilkalny [je] skylė tokia būdavo, nuskambė́davo, ka mesi. Aš pats ne sykį į tą akmenėlių įmečiau, kurie didžiai garsingai nusiskambėdavo, ypačiai dugną atsiekę.

5. su skambesiu nuvažiuoti, nueiti: Ans Nemuno dugnais nuskambė́jo. Tėvas nuskambė́jo į miestą. Keliu nuskambėdavo piršlio rogės. Toje valandoje [jaunikaitis] su vėju nuskambėjo, nuopleškėjo keliu, nieko nelaukdamas. Nuskambėjo kap velnių pulkas. nueiti šaukiant, rėkiant: Nuskambėjo per visą sodžių lodama (plūsdama) kap kalė.

6. išplisti, pasklisti. Ta žinia par visą kaimą nuskambė́jo. Tas dalykas nuskambė́jo par visą valsčių. Kažkur nuskambėjo, kad aš esanti šių namų šeimininkė. Mūšio prie Raguvos garsas plačiai nuskambėjo visoje Rytų Lietuvoje, o to mūšio didvyriu liaudies akyse buvo Mackevičius. pasidaryti žinomam, pagarsėti: Jis plačiai nuskambė́jęs, kad mušeika.

7. būti pareikštam: Kartais tie motyvai nuskamba su ypatingu karingumu. Šie žodžiai nuskambėjo tartum patyčios. Šitas žodis nuskambėjo kaip nusivylimas, kaip užgauto ir nesuprasto žmogaus skundas.

8. pradingti, pražūti, sužlugti: Jei nesitaisysi, nuskambė́si, kap ne vienas nuskambė́jo. Taip ir nuskambė́jo tavo pinigėliai. Nūsiskambė́jo (nustojo vertės) piningai visai.
kad tù nuskambė́tum. Kad tù nuskambė́tai kur!
paskambė́ti, pàskamba (paskámba), -ė́jo.

1. kurį laiką skambėti: Paskambė́jo čia ir pražuvo skambalas.

2. pradėti skambėti: Klėtelė sudundėjo, rakteliai paskambė́jo. Staiga paskambėjo varpai, o vestuvininkai pradėjo žingsniuoti bažnyčios link. Paskamba garsas pakajaus varpų.

3. pasigirsti. Skardus paskamba juokas iš Gaidienės burnos. Martyno lūpos susičiaupia, pradeda švilpti, ir paskamba graudi melodija. | Paskambėjo girioj putinelis: – Niekas manęs, niekas nepaims nei be kirvio, nei be peilio, nei be drabnųjų skiedelių!

4. pradėti aidėti, gausti. Per girę jojau, zuikelį šoviau, zuikio plaukai dulkėjo, giružė paskambė́jo. Visos bačkužės garsiai paskamba, o eina namon jauni svetužiai.

5. kurį laiką sklisti, plisti.
ausysè paskambė́ti iškilti atmintyje: O Viliaus ausyse paskamba motinos verksmas.
parskambė́ti, par̃skamba (parskámba), -ė́jo.

1. su skambalais parvažiuoti: Jau jie par̃skamba iš miesto. Muzikantas išgirdo parskambant ir veselnykus su marčia.

2. atsklisti. Trudna naujyna parskamba iš Pilkopės. Parskamba šauksmas dėl užėjusiosios vandens bėdos.
pérskambėti.

1. suaidėti. Taip garsiai švilpė, kad visa girė perskambėjo. Didę linksmybę gavome šią dieną, nuo kurios dangus, oras ir žemė perskambėjo.

2. būti persakytam. Nes nuog jūsų perskambėjo žodis Viešpaties … kiekvienoj vietoj.

3. pereiti. Tas pats gandas skaudžiu šauksmu ne sykį balsiai perskambėjo mūsų laikraščiuose.

4. spengti: Ausys perskamba. Kožno tai išgirsiančio abi ausi perskambės.
praskambė́ti, pràskamba (praskámba), -ė́jo.

1. pradėti skambėti.

2. skambant pravažiuoti: Pirmame vežime praskambėjo jaunavedžiai.
priskambė́ti, prìskamba (priskámba), -ė́jo. skambant, skambinant privažiuoti: Privažiavo, priskambėjo pilnas kiemas vežimų. skambant prisiartinti: Taip jiedviem besikalbant, priskambėjęs varpelis prie prieangio durų sustojo.
suskambė́ti, sùskamba (suskámba), -ė́jo.

1. išduoti garsą, sužvangėti: Aš kasu, i tik bakst kažin kas kietas kaip puodas i dar suskambė́jo. Naktį sužvanga tas dvaras, suskámba tie lenciūgai. Tik suskambė́jo kaip skambutis koks. Sužvengė juodbėri žirgeliai an kiemo, suskambėjo aukso stikleliai ant stalo. Už pravirų durų suskambėjo lėkštės ir šakutės. Sudundės laukeliai, suskambės kardeliai. Rakteliai suskambėjo, tėvelis prakalbėjo. Suskambė́jo pentinėliai ant mano kojelių. Toj klėtka suskambėjo, toj paukštė užgiedojo – sargai pabudo ir pagavo. Ir čia staiga suskambėjo telefonas. Dvyliktą valandą bažnyčio [je] varpai suskambė́jo.

2. suaidėti, sugausti. Valandelę praleidus, sprogo stabulė taip, kad visi pašaliai suskambėjo. Visas sodelis suskambė́jo. Girele ejau – girelė skamba, girelė suskambėjo. Tu padainuoki dainą tyrą, tegu laukai vėl suskambės. Suskambės pavasarėlio dienos, džiaugsmo saulė pražydės veiduos.

3. imti sklisti, skambėti. Vidudieniais, poilsio metu, suskambėdavo dainos. Suskambės kaip varpas vario pergalės daina! Lauke suskambėjo Gaidienės juoksmas. Dusliai suskambėjo silpnas senio balsas. Pasuki radiją, ir tavo kambary suskamba muzika.

4. su skambalais suvažiuoti: Kieman svotai suskambėjo, tartum saulė užtekėjo.

5. su skambesiu, žvangesiu nukristi: Tai tuo žygiu tas katilas su pinigais į dugną suskambėjo.

6. būti pajustam, pasigirsti: Ji norėjo atsisakyti valgio, bet staigi šiluma ir užuojauta, suskambėjusi vyro žodžiuose, ją paveikė. Pono Skrodskio balse suskambėjo pasididžiavimo ir patoso gaidelė. Vietoj įniršio jo balse suskambėjo nuoskaudos ir nevilties gaidelė. Alberto balse suskambėjo šaltas grasinimas. pasireikšti tam tikru būdu, tam tikromis ypatybėmis: Pirmasis posmas suskamba kaip tradicinė liaudies dainų įžanga. Karo patrankoms gaudžiant, ypač gyvai ir aktualiai suskambėjo K. Donelaičio poema.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>skambė́ti, </b>skam̃ba (skámba. skambti), -ė́jo. skam•bėti. <br/>1. <span class="explanation">išduoti, skleisti darnų garsą: </span> Su skambalu skambė́damas nuvažiavo. Skambalai skámba. puolni pry lango – toks buvo laimos laukimas. Skambalas skámba, jau žmogus iš kelio paeina <span class="explanation"> (pasitraukia) </span>. Plienas skam̃ba. Šoka, dainuoja – langai skam̃ba. Šaudymas – net langai skambė́jo! Iš Vilnios [radijo] laikrodis gerai skam̃ba. Kasa, kasa – jau katilas su pinigais skam̃ba. Su kultuve an lentos kad velėdavom, kad skambė́davo. Baltas kultuvėlis pakranty skambėjo. O pirma – vieni akmenai, laukai pilni buvo, važinėja ekėčiom, i tos ekėčios skam̃bai <span class="explanation"> (skamba) </span>. Linus rauti reik tumet, kumet linų galvelės skámba. Net skam̃ba baronkelės, kietos. Eglines pliauskas veža, tik skámba <span class="explanation"> (labai sausos) </span>. Nat ratai skam̃ba, kap kaičiam viešuoju keleliu. Muno barzda y [ra] kieta – skámba vien, ka skutu. Pievoje skamba pustomas dalgis: Skirmantų tėtukas skuta krančiukus. Koridoriuje pradėjo mušti laikrodis. Dūžiai skambėjo kaip varpas. Skambėjo kaip varpai raudonos plytos. Kad jie sujudo subruzdo, kad pradėjo lakstyti! Telefonai tik skamba, durys pokši. Nebeskamba kardai, nebežvengia Dainavoje žirgai. Dieną naktelę skam̃ba šoblelės. Skamba, aida jutrynėlės, aukselio rakteliai. Suimk raktelius – nebskambės, pakelk dureles – nebgirgždės. Ai skamba žvanga sidabro dalgelis, ot tviska blizga vario kotelis. Gera sveteliai, skámba stikleliai. Ko vėjas pūtė, ko giria gaudė, ko naujos staklelės seklyčioj skamba? Staklės dunzgėjo, drobės skambėjo, močiutė gėrėjosi. Skamba mano skrynelės, par svirnelį nešamos. Tu, kleveli, garsusis medelis, tu skambėjai girelėj kertamas. Išgėriau stiklelį norėdamas, nubėgo į pilvą skambėdamas. Prašau paklausytie … aukso žiedelių skambančių̃. Prašom manęs paklausyt, jauno jaunikaičio, kaip varpelio skámbančio. Daug tur skambančiųjų <span class="explanation"> (pinigų) </span>. Turiu stainio [je] žvengančių ir kišeniuj skambančių. Jei sėjant žemė skam̃ba, tai pjaunant dalgis braška. Tuščias puodas labiau skámba. Visumet tušti bačka toliau skámba. Už jūrių ir kašė skam̃ba. Kas tur skambančių, tas tur ir šokančių <span class="explanation"> (pinigai valdo pasaulį) </span>. Jei kišenėn skamba, tai ir giminė kalba. Ilgos kalbos nepadės, kur pinigas neskambės. Kai stato [namus], net skamba, kai dega, net pleška. Nė ten taukų, nė ten grietinės – vanduo skámba barščiūs. Skámba skambutis, žvanga žvangutis ant aukštu kalnu su cidabro galva. Gėrėjai (gėrėji) geria, o bačka skamba. Toli žirgas žvengia, arti kamanos skamba. Tuo ir tu, savo skam̃bantį nutvėrusį vamzdį …, ragini mus pasidžiaugt. Ar lauki kanklių skambančių, ar muzikėlių griežiančių. Gražiai skamba mano dūda, balsas atsiliepiąs! Išgirdau būgnus bildančius, prūsų trimitus skambančius. Varpai skámba. Vyskupas, varpams skambant, nuejęs į parakvijos bažnyčią. Tas balso jos nudavimas – rodos, kaip skambė́te skambė́davai! <span class="explanation">būti skambiam, skardžiam</span>. Abudu broliuku turėjo grynus, skambamus it varpeliai ar dūdelės balsus. Linksmai giedosim skambančiais balseliais su girios paukšteliais. <span class="explanation">spengti, ūžti</span>. Kad aš kandu [riešutą], muno galva skámba. Iš ryto tai tep skam̃ba mano galva, kad negali. Anksti rytą atsikelia skambančia galva. Tegu mumi kalba, kam galvelėj skamba. Man skam̃ba ir skam̃ba ausys [e] – jau čia bus kokia liga įlindus. Jei skamba ausyse, tai, sako, didelę navyną užgirsi. Tundroje pavasaris. Skamba dideli ir maži upeliai. Į požemio kanalus krito ūžaudamas ir skambėdamas vanduo. Skambėkit nei arpos jūs, vėjai. <span class="explanation">skambinti, žvanginti: </span> An padlagų nestuksėkie, pentinėliais neskambėkie. <br/>2. <span class="explanation">gausti, aidėti nuo garsų</span>. O paukščių giedojimas – net skam̃ba krūmai! Būdavo, jaučius kap išgenam, tai skam̃ba visi pakraščiai. Šauka [šnekėdama], skam̃ba visi pašaliai. Kai ima rėkti, tai gryčia skam̃ba. Kada būdavo šienatvė, skambė́davo laukai [nuo dainų]. Mergės, vaikiai sueis, dainiuos, ka kaimas skambė́s, linguosis. Kap užgiedu, tai tik skam̃ba laukai, dar̃ negaliu giedot. Kai išjoja vakare, kad ima dainuot – net skam̃ba miškai visi. Kad duoda verpt, kad duoda – net sienos skamba. Ka pradeda žviegti paršeliai, i ta kiaulė padeda, – ka skámba i kūtalė. Važiuoja [rogėm], net skam̃ba keliai. Užgieda ta merga – visas kiemas skam̃ba. Net tvartas visas skam̃ba, kap kiaulė ėda. Svirnas nuplėštu stogu, tuščias – net skamba. Nuo jų dainų visi miškai aplinkui skambėdavo. Žvengia [eržilas], kad net šilai skamba. Ai siaudžia gražiai miškas, netil kvėpia gardžiai, siaudžia, ūžia ir skam̃ba linksmai, dailiai, skardžiai. Kap aš jojau per girelę, girelė skambė́jo. Kai jis jojo per šilaitį, šilužis skambėjo. Kas čia rėkia, kas čia gieda – visi laukai skam̃ba. Kaip sykį šoviau, giria skambė́jo. Matušė kalba, svirnelis skamba. Mano mergelė kamaro [je] mala, net kamarėlė skamba. Kai pasiūsiu kamašiukus, net seklyčia skambės, seni, jauni žiūrės. <br/>3. <span class="explanation">būti girdimam, sklisti</span>. Seniai seniai beskambė́jo terp mūsų kalbelė. Taip skamba jų kalba, vėjui balsą nešant šen! Uždari miestų kiemai, skámba tie balsai kaip iš boso. Dainos skambė́davo lig vidurnakčio. Seniau ji. visur skambėdavo: ir giriose, ir laukuose, ir kaimuose. Kiek čia skambėjo dainų, giesmių ir raudų, ir skundų, ir… piktų barnių! Skambėjo nuskambėjo. O iš karštos jaunos krūtinės skambėjo dainos sidabrinės. Karalienė pravirko garsiai, bet tai skambėjo lyg juokas, nes ašarų nebebuvo. Jei tokio žodžio nežinai, užrašyk, tegul skamba. Per visus karo metus ne kartą skambėjo lietuvių rašytojų balsas, kviesdamas liaudį priešintis pavergėjams. Skamba, atsiliepia balsas. Tenai … Evangelijos balsas skamba. Skambėk linksmai, balse mano. Balsas skam•ba ausyse. Kad daina neskambėtų, saulė nešviestų. <span class="explanation">čiulbėti: </span> Klajojau akimis Šventosios pakraščiais, kur gražios ievos žydi, kur naktimis lakštingalos skamba. Gražus rytas nematytas, – skamba vieversėlis. Girdėjau gražiai skambant šviesąją gegužę. <span class="explanation">dūgzti</span>. Skam̃ba tos bitys aplink namus. Kur sodai žydėjo, te bitės skambėjo. <br/>4. <span class="explanation">plačiai šnekėti: </span> Šneki, kad po visą kaimą skambėtų! Skámba visi Kuršėnai – ir anų gera pamilija! Apie jo atvykimą iš anksto skambėdavo visas miestas. <span class="explanation">sklisti (paskaloms, girdui, garsui): </span> Garsas apie juos skamba jau labai toli. <span class="explanation">būti žinomam, garsėti: </span> Jis Lietuvos laikais jau skambė́jo, toks pabėgėlis buvo, slapukas. Anos turtingesnėm skam̃ba <span class="explanation"> (laikomos) </span>. Blogas darbas toliau skam̃ba, geras – arčiau. Ir garsiai skambėjo, kol pinigus leido su vėju. <br/>5. <span class="explanation">būti labai geram, puikiai atrodyti: </span> Naujų nauji namai – tik skambė́jo! Apalainiai rąstai – neit skam̃ba! Jo triobos skam̃ba <span class="explanation"> (labai geros) </span>. Naujas, gražus vežimėlis, tik skam̃ba, tik žiūrėk! Skambėte skamba margosios lovatiesės, tarsi sutelkusios vasaros laukų spalvų grynumą. <br/><b>skam̃bamai</b>. Gyvenimą ištaisė, kaip sakoma, skambamai <span class="explanation"> (puikiai, labai gerai) </span>. <br/><b>skam̃bančiai</b>. skámbančiai. Lentos skámbančiai <span class="explanation"> (labai, smarkiai) </span> išdžiūvo. <br/>6. <span class="explanation">reikšti kokį turinį: </span> Įstatymai vienap skam̃ba, o gyvenime kitap. Įstatymo paragrafas skamba šiaip. Prakalba, išversta lietuviškai, skamba šitaip. [Teksto] žodžiai taip skamba. Kaip skambti pirmas prisakymas. <span class="explanation">daryti kokį įspūdį</span>. Tai skámba kaip kokia dyvna ir baugi pasaka. Melagingai skambėjo mano žodžiai, nors kalbėjau tikrą tiesą. Praeitis Maironio eilėraščiuose skamba kaip absoliutus kontrastas dabarčiai. <span class="explanation">reikštis tam tikromis ypatybėmis: </span> Laisvo gyvenimo idealas poemoje skamba su didele poetine jėga. Šiose knygose P. Cvirkos kalba labai natūrali, ji skamba liaudies kalbos intonacijomis. <br/><b> ausysè skambė́ti</b> <span class="explanation">būti atmintyje, nepasimiršti: </span> I pagalvok, kiek jau metų tatai praejo, ta dabar teip, kaip šiandien, ausės [e] tebskámba. Mano ausyse nuolat skambėdavo kaimynų kalbos apie skolas ir antstolį. <br/><b>net skam̃ba kul̃nys</b> <span class="explanation">labai greitai (eina): </span> Rodos, jau sena, o kad eina, tai net skam̃ba kul̃nys. <br/><b>širdyjè skambė́ti</b> <span class="explanation">turėti atgarsį, jaudinti, veikti: </span> O tikrai skambės širdyje tavo anie žodžiai jo. <br/><b>varpaĩ skam̃ba</b> <span class="explanation">visi labai šneka: </span> Jau i varpaĩ skambė́jo iš visų pusių aple tą. <br/><b>apskambė́ti, </b>àpskamba (apskámba), -ė́jo. <span class="explanation">skambinant skambučiais, apvažiuoti. </span> <br/><b>atskambė́ti, </b>àtskamba (atskámba), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">atsklisti</span>, ataidėti</span>. Staiga nuo miškų atskamba varpo garsai. Lengvai atsiskamba nusigandęs skambučio atgarsis. <br/>2. <span class="explanation">ataidėti, atsigirsti</span>. Ataskamba liūdna rugiapjūtės daina „Vai tu rugeli, tu žiemkentėli“. Iš lauko atskamba klegesys ir juokavimai. Žodžiai iš labai didžios tolumos atskambėjo. Kaip į girę šauki, taip ir vėl atskámba. Tie garsai atsiskambėjo klausytojų ausyse per ruporą. <span class="explanation">rezonuoti: </span> Čia atsiskámba kaip bažnyčio [je]. <br/>3. <span class="explanation">su skambalais priartėti, atvažiuoti: </span> Žiūrėk, kas keliu àtskamba. Girdu, atskámba, atžvanga, atidainiuo [ja] veselninkai. Àtskamba veseilia (vestuvininkai) su dzvanais. Ei eikit lauku, bent pažiūrėkit, kas atskámb per laukelį. Atskamba rieta, atskamba rieta padkavėlės, šilkinės kamanėlės. <br/>4. <span class="explanation">ateiti</span>. Žinė atskambė́jo iš tokių tolybių. Linksmos naujienos atskamba. <br/>5. <span class="explanation">būti panašiam</span>. Atskámba ir tas [žodis] teip pat. <br/><b> širdyjè atskambė́ti</b> <span class="explanation">turėti atgarsį, sujaudinti, paveikti: </span> Bene kožnas žodis judviejų širdysa atskambėjo. <br/><b>įskambė́ti, </b>į̃skamba (įskámba), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">su skambalais, skambinant įvažiuoti: </span> Bėkit priimti, vaikai, kažkas įskambė́jo į kiemą. Piršliai kaip įskambė́davo, taip išskambėdavo, o merga nėjo. <span class="explanation">skambant įkristi: </span> Kėliau puodą nuo plytos, ir įskambėjo rinkis į pelenus. <br/>2. <span class="explanation">imti stipriai skambėti, gausti</span>. Viktutė įsiklauso, kaip įsiskamba varpai. <br/><b> į šìrdį įskambė́ti</b> <span class="explanation">paveikti: </span> Tie žodžiai … įskambėjo kaip pakajaus balsas į griekeninkės nerimstančią širdį. <br/><b>išskambė́ti, </b>ìšskamba (išskámba), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">su skambalais išvažiuoti: </span> Išskambė́jo iš sodžiaus, išvažiavo su skambalais. Pagaliau žandarai išdarda išskamba iš kiemo. <br/>2. <span class="explanation">nustoti, baigti skambėti: </span> Krivė atveria iš lengvo savo bokšto dureles ir, stovėjęs taip ilgai angoje, kol neišskambėję varpai, iš lengvo nulipa laipteliu. Laikrodis išsiskambė́jo, reikia vėl prisukti. <br/>3. <span class="explanation">nuaidėti</span>. <br/><b>nuskambė́ti, </b>nùskamba (nuskámba), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">išduoti garsą: </span> Kad daužė duris, ir durys nuskambė́jo. Kaip užgaunu stygą, taip ji ir nuskamba. Garsiai nuskambėjo šviesieji dalgeliai. | Nuskambėjo pusė valandos, valanda, vėl pusė valandos. <br/>2. <span class="explanation">nusklisti</span>. Nuskamba juokas, kuriame jausti grūmojimas, perspėjimas. Nuskambėjo atšiaurūs komandos balsai. Nuskamba aiškūs, rūstūs žodžiai. Aš duodu žodžius, kurius kad kas išgirs, nusiskambės ausės [e]. Nepaprastai įspūdingai nuskambėjo finalinė kantatos dalis. Ši dainelė geriau nuskambėjo. Nuskambėjo varinių varpelių garsai. | Staiga per visas sales nuskambėjo keli šūviai. <br/>3. <span class="explanation">sugausti, nuaidėti</span>. Kiemas nuskambėjo pratisais šauksmais. Ka trenkė duris, visas butas nusiskambė́jo. Nusiskambė́jo ir miškai, kad užgavo į varpus. Kad mesi kūlį į šulinę, tik nusiskambės šulinė. Ateita tas laikas, tas dvaras nusiskámba, nusižvanga. <br/>4. <span class="explanation">su skambesiu nukristi, nužvangėti, nubildėti: </span> Tie piningai džingu džingais kažin kur nuskambėję. Ir šį kartą piningai nuskambė́jo į duobę. Auksas nuskambėjo gilyn, ir batas vėl buvo tuščias. Kaip tik ant krašto užsilipo, teip tas tiltas džen džen ir nuskambė́jo in vandenį. Akies mirksniu prasivėrė žemė, ir jaunikis su arkliais nuskambėjo žemės gilumon. Tam pilkalny [je] skylė tokia būdavo, nuskambė́davo, ka mesi. Aš pats ne sykį į tą akmenėlių įmečiau, kurie didžiai garsingai nusiskambėdavo, ypačiai dugną atsiekę. <br/>5. <span class="explanation">su skambesiu nuvažiuoti, nueiti: </span> Ans Nemuno dugnais nuskambė́jo. Tėvas nuskambė́jo į miestą. Keliu nuskambėdavo piršlio rogės. Toje valandoje [jaunikaitis] su vėju nuskambėjo, nuopleškėjo keliu, nieko nelaukdamas. Nuskambėjo kap velnių pulkas. <span class="explanation">nueiti šaukiant, rėkiant: </span> Nuskambėjo per visą sodžių lodama <span class="explanation"> (plūsdama) </span> kap kalė. <br/>6. <span class="explanation">išplisti, pasklisti</span>. Ta žinia par visą kaimą nuskambė́jo. Tas dalykas nuskambė́jo par visą valsčių. Kažkur nuskambėjo, kad aš esanti šių namų šeimininkė. Mūšio prie Raguvos garsas plačiai nuskambėjo visoje Rytų Lietuvoje, o to mūšio didvyriu liaudies akyse buvo Mackevičius. <span class="explanation">pasidaryti žinomam, pagarsėti: </span> Jis plačiai nuskambė́jęs, kad mušeika. <br/>7. <span class="explanation">būti pareikštam: </span> Kartais tie motyvai nuskamba su ypatingu karingumu. Šie žodžiai nuskambėjo tartum patyčios. Šitas žodis nuskambėjo kaip nusivylimas, kaip užgauto ir nesuprasto žmogaus skundas. <br/>8. <span class="explanation">pradingti, pražūti, sužlugti: </span> Jei nesitaisysi, nuskambė́si, kap ne vienas nuskambė́jo. Taip ir nuskambė́jo tavo pinigėliai. Nūsiskambė́jo <span class="explanation"> (nustojo vertės) </span> piningai visai. <br/><b> kad tù nuskambė́tum</b>. Kad tù nuskambė́tai kur! <br/><b>paskambė́ti, </b>pàskamba (paskámba), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">kurį laiką skambėti: </span> Paskambė́jo čia ir pražuvo skambalas. <br/>2. <span class="explanation">pradėti skambėti: </span> Klėtelė sudundėjo, rakteliai paskambė́jo. Staiga paskambėjo varpai, o vestuvininkai pradėjo žingsniuoti bažnyčios link. Paskamba garsas pakajaus varpų. <br/>3. <span class="explanation">pasigirsti</span>. Skardus paskamba juokas iš Gaidienės burnos. Martyno lūpos susičiaupia, pradeda švilpti, ir paskamba graudi melodija. | Paskambėjo girioj putinelis: – Niekas manęs, niekas nepaims nei be kirvio, nei be peilio, nei be drabnųjų skiedelių! <br/>4. <span class="explanation">pradėti aidėti, gausti</span>. Per girę jojau, zuikelį šoviau, zuikio plaukai dulkėjo, giružė paskambė́jo. Visos bačkužės garsiai paskamba, o eina namon jauni svetužiai. <br/>5. <span class="explanation">kurį laiką sklisti, plisti</span>. <br/><b> ausysè paskambė́ti</b> <span class="explanation">iškilti atmintyje: </span> O Viliaus ausyse paskamba motinos verksmas. <br/><b>parskambė́ti, </b>par̃skamba (parskámba), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">su skambalais parvažiuoti: </span> Jau jie par̃skamba iš miesto. Muzikantas išgirdo parskambant ir veselnykus su marčia. <br/>2. <span class="explanation">atsklisti</span>. Trudna naujyna parskamba iš Pilkopės. Parskamba šauksmas dėl užėjusiosios vandens bėdos. <br/><b>pérskambėti</b>. <br/>1. <span class="explanation">suaidėti</span>. Taip garsiai švilpė, kad visa girė perskambėjo. Didę linksmybę gavome šią dieną, nuo kurios dangus, oras ir žemė perskambėjo. <br/>2. <span class="explanation">būti persakytam</span>. Nes nuog jūsų perskambėjo žodis Viešpaties … kiekvienoj vietoj. <br/>3. <span class="explanation">pereiti</span>. Tas pats gandas skaudžiu šauksmu ne sykį balsiai perskambėjo mūsų laikraščiuose. <br/>4. <span class="explanation">spengti: </span> Ausys perskamba. Kožno tai išgirsiančio abi ausi perskambės. <br/><b>praskambė́ti, </b>pràskamba (praskámba), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">pradėti skambėti. </span> <br/>2. <span class="explanation">skambant pravažiuoti: </span> Pirmame vežime praskambėjo jaunavedžiai. <br/><b>priskambė́ti, </b>prìskamba (priskámba), -ė́jo. <span class="explanation">skambant, skambinant privažiuoti: </span> Privažiavo, priskambėjo pilnas kiemas vežimų. <span class="explanation">skambant prisiartinti: </span> Taip jiedviem besikalbant, priskambėjęs varpelis prie prieangio durų sustojo. <br/><b>suskambė́ti, </b>sùskamba (suskámba), -ė́jo. <br/>1. <span class="explanation">išduoti garsą, sužvangėti: </span> Aš kasu, i tik bakst kažin kas kietas kaip puodas i dar suskambė́jo. Naktį sužvanga tas dvaras, suskámba tie lenciūgai. Tik suskambė́jo kaip skambutis koks. Sužvengė juodbėri žirgeliai an kiemo, suskambėjo aukso stikleliai ant stalo. Už pravirų durų suskambėjo lėkštės ir šakutės. Sudundės laukeliai, suskambės kardeliai. Rakteliai suskambėjo, tėvelis prakalbėjo. Suskambė́jo pentinėliai ant mano kojelių. Toj klėtka suskambėjo, toj paukštė užgiedojo – sargai pabudo ir pagavo. Ir čia staiga suskambėjo telefonas. Dvyliktą valandą bažnyčio [je] varpai suskambė́jo. <br/>2. <span class="explanation">suaidėti</span>, sugausti. Valandelę praleidus, sprogo stabulė taip, kad visi pašaliai suskambėjo. Visas sodelis suskambė́jo. Girele ejau – girelė skamba, girelė suskambėjo. Tu padainuoki dainą tyrą, tegu laukai vėl suskambės. Suskambės pavasarėlio dienos, džiaugsmo saulė pražydės veiduos. <br/>3. <span class="explanation">imti sklisti, skambėti</span>. Vidudieniais, poilsio metu, suskambėdavo dainos. Suskambės kaip varpas vario pergalės daina! Lauke suskambėjo Gaidienės juoksmas. Dusliai suskambėjo silpnas senio balsas. Pasuki radiją, ir tavo kambary suskamba muzika. <br/>4. <span class="explanation">su skambalais suvažiuoti: </span> Kieman svotai suskambėjo, tartum saulė užtekėjo. <br/>5. <span class="explanation">su skambesiu, žvangesiu nukristi: </span> Tai tuo žygiu tas katilas su pinigais į dugną suskambėjo. <br/>6. <span class="explanation">būti pajustam, pasigirsti: </span> Ji norėjo atsisakyti valgio, bet staigi šiluma ir užuojauta, suskambėjusi vyro žodžiuose, ją paveikė. Pono Skrodskio balse suskambėjo pasididžiavimo ir patoso gaidelė. Vietoj įniršio jo balse suskambėjo nuoskaudos ir nevilties gaidelė. Alberto balse suskambėjo šaltas grasinimas. <span class="explanation">pasireikšti tam tikru būdu, tam tikromis ypatybėmis: </span> Pirmasis posmas suskamba kaip tradicinė liaudies dainų įžanga. Karo patrankoms gaudžiant, ypač gyvai ir aktualiai suskambėjo K. Donelaičio poema.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.