įkukti

.
kùkti, kuñka, -o. linkti, svirti, klupti, kumpti: Tokia giedra, kad kasdien matyti, kap javai kuñka (prinokę klumpa, gula) . Dar rugiai nebaigti pjaut, o miežiai pradeda jau kùkt.
įkùkti. įsikniaubti: Nereikia tep priespirčiai verpt, kap tu inkùkus kasdien.
nukùkti.

1. nulinkti, nusvirti žemyn; išgulti, išklupti linkstant. Miežiai nunoko, nukùko, o pjaut vis dar čėso nėra. Nupjovę rugius skubinsim miežius pjaut, ba nukùko gražiai. Jau rugučiai visai nukukę. Rugiai jau pernoko, varpos visai nukùkę.

2. suglebti, susmukti: Jau jis visai nukukęs (nusenęs, nusilpęs), tik mirt. Kai susėdo, tai vienas buteliuką, kitas buteliuką – ir nukùko abudu (pasigėrę susmuko) . Vaikas bežiūrint nukùko (užmigęs nusviro) – nešk ir paguldyk, tegu miegti.

3. pakumpti, nuknabti: Nukùkus nosis.
pakùkti. palinkti, pasikūprinti: Ant nugaros jis nešėsi krepšį, ėjo pakukęs, koją vilkdamas už kojos.
prikùkti.

1. prilinkti, prigulti linkstant: Per lietų mano linai visai prikùko prie žemės.

2. prilinkus, užsikniaubus ką dirbti: Perdien prie tų knygų prikùkus – nugi akis pagadysi. Prikuñka jis prie to darbo, tai nė nelįsk.
sukùkti.

1. sulinkti, nusvirti žemyn, suklupti linkstant, sugulti. Miežiai jau visai sukùkę, žemėn sulindę. Jau kviečiai byra, tik sukùkę visi. Sugulę, sukùkę tie žirniai – negali papjauti. Visos kanapės sukùko – pernoko. Žiūrėk, kap avižos sukùko. Aš sakiau, kad reikėjo kirsti anksčiau. Obelų šakos sukùkę.

2. susilenkti, susikūprinti: Dideliu, gana plačiu keliu ėjo minioje vyrai, moterys, maži vaikai ir sukukę seniai. Jos vyras buvo mažas, liesas, dar dvaruos sulinkęs, sukukęs. Ot senas žmogus – jau ir eina sukukęs! In senatvę žmogus sukuñka ne iš gerumo – nuo darbų, nuo vargų, nuo ligų. Kaip prispaudė bėdos, tuoj visas tik sukuko. Oi tetule, kokia tu surukus, sukùkus! Jau tėvulis baigia sukùkti: kupra iššoko kaip pečiadangtė. | Vaikas iki vidurnakčio sukukęs (užsikniaubęs, užsigulęs) kunkso prie stalo. Sudribę, sukukę (susmukusios) tos triobos.

Įrašas
Paaiškinimas	. <br/><b>kùkti, </b>kuñka, -o. <span class="explanation">linkti, svirti, klupti, kumpti: </span> Tokia giedra, kad kasdien matyti, kap javai kuñka <span class="explanation"> (prinokę klumpa, gula) </span>. Dar rugiai nebaigti pjaut, o miežiai pradeda jau kùkt. <br/><b>įkùkti</b>. <span class="explanation">įsikniaubti: </span> Nereikia tep priespirčiai verpt, kap tu inkùkus kasdien. <br/><b>nukùkti</b>. <br/>1. <span class="explanation">nulinkti, nusvirti žemyn; išgulti, išklupti linkstant</span>. Miežiai nunoko, nukùko, o pjaut vis dar čėso nėra. Nupjovę rugius skubinsim miežius pjaut, ba nukùko gražiai. Jau rugučiai visai nukukę. Rugiai jau pernoko, varpos visai nukùkę. <br/>2. <span class="explanation">suglebti, susmukti: </span> Jau jis visai nukukęs <span class="explanation"> (nusenęs, nusilpęs), </span> tik mirt. Kai susėdo, tai vienas buteliuką, kitas buteliuką – ir nukùko abudu <span class="explanation"> (pasigėrę susmuko) </span>. Vaikas bežiūrint nukùko <span class="explanation"> (užmigęs nusviro) – </span> nešk ir paguldyk, tegu miegti. <br/>3. <span class="explanation">pakumpti, nuknabti: </span> Nukùkus nosis. <br/><b>pakùkti</b>. <span class="explanation">palinkti, pasikūprinti: </span> Ant nugaros jis nešėsi krepšį, ėjo pakukęs, koją vilkdamas už kojos. <br/><b>prikùkti</b>. <br/>1. <span class="explanation">prilinkti, prigulti linkstant: </span> Per lietų mano linai visai prikùko prie žemės. <br/>2. <span class="explanation">prilinkus, užsikniaubus ką dirbti: </span> Perdien prie tų knygų prikùkus – nugi akis pagadysi. Prikuñka jis prie to darbo, tai nė nelįsk. <br/><b>sukùkti</b>. <br/>1. <span class="explanation">sulinkti, nusvirti žemyn, suklupti linkstant, sugulti</span>. Miežiai jau visai sukùkę, žemėn sulindę. Jau kviečiai byra, tik sukùkę visi. Sugulę, sukùkę tie žirniai – negali papjauti. Visos kanapės sukùko – pernoko. Žiūrėk, kap avižos sukùko. Aš sakiau, kad reikėjo kirsti anksčiau. Obelų šakos sukùkę. <br/>2. <span class="explanation">susilenkti, susikūprinti: </span> Dideliu, gana plačiu keliu ėjo minioje vyrai, moterys, maži vaikai ir sukukę seniai. Jos vyras buvo mažas, liesas, dar dvaruos sulinkęs, sukukęs. Ot senas žmogus – jau ir eina sukukęs! In senatvę žmogus sukuñka ne iš gerumo – nuo darbų, nuo vargų, nuo ligų. Kaip prispaudė bėdos, tuoj visas tik sukuko. Oi tetule, kokia tu surukus, sukùkus! Jau tėvulis baigia sukùkti: kupra iššoko kaip pečiadangtė. | Vaikas iki vidurnakčio sukukęs <span class="explanation"> (užsikniaubęs, užsigulęs) </span> kunkso prie stalo. Sudribę, sukukę <span class="explanation"> (susmukusios) </span> tos triobos.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.