įkeikti

kéikti, -ia, -ė

1. minėti ką piktais, negražiais žodžiais, plūsti: Lietuvių tauta amžiais keiks fašistinę priespaudą, fašistų vykdytas nekaltų žmonių žudynes. Dabar nebe toks jis buvo, o piktas ir keikiąs. Kai įpyksta, tai jau kéikia susiriesdamas. A tu, žemės gumbas, sako kéikdamas. Tie vyrai galės kéikti prakeiksmais. Ne vienas perkūnais, velniais keikė. Pats kaltas būdamas, kaip tu gali keikti! Keikia, kaip lytus lyna. Tegu taũ kéikia, bet tu kito nekéik. Keik, nekeik – nepamačys. Senis prakeiksmu kéikia savo sūnų. Tinginiai vyrai visų bobų keikiami. Nekeikant reik keikti, matant, kaip verda naminę. Amtmons kéikė taip, kad man plaukai pasišiaušė. Žinom juk visi, kaip ponai kéikdami rėkia. Man regis, kai kurie keiks mane, kam teisybę rašiau. Ar tad ir tu nori mane keikti ir bliuznyti? Ir nuo tos dienos gyventojai tą keikiamąjį seniau kalną praminė garbės ir laimės vieta. Keikiamų, plūstamų žodžių ir mes turime nemaža. Kam jie rašo mokslo keikiamus (kuriais mokslą keikia) straipsnius? Idant per jos vardą nekeiktumbim. Nekalbėsi piktai arba nekeiksi. Jei snausdamas sėsi, keikdamas pjausi. Keikiamas ožys tunka. Kelią pametęs, takelį keikia. Pats kéikias ir kitus kéikia. Nesikéik, kalbėk geruoju. Keikias ir bobos, negi jos šventos. Keikiasi ne supykęs – keikiasi išdykęs.

2. keiksmu linkėti kam blogo: Keikte prakeikė Elzbietos pasielgimą.

3. tvirtinti, prisiekti: Aš keikuos tau, jog pirmiaus liuosas gyvybą muno išžiosiu. Timučinas keikės, jog su savo kareiviais laime ir nelaime iki paskuojo lašelio savo kraujo dalysis. Tada pradėjo keiktis ir prisiegotis, jog nepažino žmogaus.
apkéikti. piktais žodžiais išvadinti, apiplūsti: Apibarė, apkéikė. Kur mane sykį apkéikė, aš ten daugiau neperku. Aš, kai užsiuntu, tai apkéikiu juos visus. Juk čia jau nebebuvo broliai ir seserys, o svetimi, kurie ir apsikeikdavo, ir apsikuldavo. Apsikeikdami išpuolė iš jaujos. Noras pasigerti, užmiršti tą apsikeikusią bobą.
atkéikti

1. panaikinti užkeikimą ar prakeikimą, atburti, atžavėti: Tam piliakalny prakeikdavo ir atkéikdavo. Kodėl neiškasi tų pinigų? – Užkeikti. – Atkéik.

2. atsakyti su keiksmu: Latviai atsikeikė, kad tai esanti netiesa.
įkéikti. mokėti, įstengti keikti: Ir įkeikia gi jie.
iškéikti.

1. piktais žodžiais išvadinti, išplūsti: Jis mane iškéikia, išrėkia, neturiu nė ką sakyt. Boba iškeikė mušeklį ant rinkos. Iškéikė anas mus iš sliedų̃ (labai smarkiai) .

2. iki valios keikti: Išsikéikia, išsirėkia [vyras],
paskui vėl ramus. Žmogus išsikeikė ir nuėjo. Čikas mintyse išsikeikė. O velnias geras tam, kad, bėdoj būdamas, vargą kęsdamas, gali jo vardu išsikeikti.

3. prakeikti: Visi kaip vienas skubinos prie iškeiktojo kalno pažiūrėtų. Tėvas iškéikė savo dukteris. Duoda kąsnelį duonos, ir tas iškeiktas. Kito neiškéiksi, o tik saũ (save) pats išsikéiksi.

4. atskirti nuo bažnyčios, ekskomunikuoti: Kurie išsivadina muštynių, esti iškeikti iš viernųjų draugystės. Jo raštai buvo iškeikti. Sunkus daiktas yra būt ižkeiktu arba išmestu ižg draugės žmonių.
nukéikti

1. sukeikti: Nebijok, ir jis nukéikia. Ir jis va girdėjo, kai nukeikė kaimynas. Tu šiokia, tokia! – nukeikė skruzdėlę Jurgiukas. Nusikéiki, ir lengviau pasdaro. Nusikeikiau tiktai ir paleidau jį iš nagų.

2. išplūsti: Senutė dar kartą nukeikė visas naująsias madas.
pakéikti

1. sukeikti: Tūlą sykį pakeikiau. Tada paėmė ana juos ir pakeikė: „Kad jūs nigdi daugiau neaugtute!“. Anas par visą savo gyvenimą nepaskeikė nė vieno karto. Raižė raižė, pasikeikdamas kojomis spardė. Kad aš paskeiktáu astankiniu žodžiu!

2. pabarti keikiantis: Pakeikė katę. Gavo gerokai pasikeikti.
prakéikti

1. pasmerkti keiksmu: Prakeikime karus! Našlė tada pradėjo savo sūnus keikt ir prakéikė. Nuo tų ponų prakeiktųjų kur mes beišbėgsme? Tuos runkelius ko neprakéikiau. Prakéikiau gyvą. Sako, kad tėvai savo vaiką prakeikti gali. Bernužėli tu mano, galiu tave prakéikti su dviem trimi žodeliais. Tėvas ją. kasžin už ką prakeikė, užpykęs ant jos. O prakeikta tokia mandrybė! Esi ant amžių prakeiktas. Ateik dabar, pramikeik juos. Tesi prakeiktos visos nuodėmės. O prakeiktieg tatai kiemai, kurie mus nuog anų amžinų butų ir palačių Viešpaties atatraukinėja. Tas prakéiktasis godas yra tikrai šaknimi viso pikto. O nelaimūs erškėčiai nuodėmių mūsų, kuriuos pagimdė prakeiktoji žemė širdies mūsų. | Laimė, kad gyvulys nesupranta savo prakeiktos (nelaimingos, baisios) dalies. Visiem ateina ta prakéikta senatvė. Daiktas prakeiktas. Švariai išrausiu usnį tą prakeiktą. Negausi paskolinti nė prakeikto grašio (nieko) . Ponas davė jam rykščių, kiek tik jo prakeikta širdis velijo.
prakeiktaĩ. Tõlie prakeiktaĩ. Aš prakeiktaĩ gėriau, o ans dar prakeikčiau. Ir šaudo prakeiktai!
prakeiktinaĩ. Prakeiktinai keikia ana. Prakeiktinaĩ (labai) keika. Priešai patys prasikeiks. Iš didelės bagotystės pats saũ praskéikia. An galo tas diedas prasikeikė.

2. daug keikti: Prasikéikiau, lig molynę apariau. Su tokiu kelmu gyvendama, vis tiek prasikeiksi. Taip, ar girdit, kaip tas neprietelius prasikéikė.

3. užburti, užkeikti: Pakliuvo in tokį prakeiktą dvarą.

4. keiksmu prisiekti: Tada pradėjo Petras prasikeikti ir pasibažyti. Pradėjo tada prasikeikti ir prisiegot.
prikéikti. daug keikti: Prikéikiau visus pašalius. Kiek mes priskéikėm! Gana prisikeikia visi kiti. Tiek prisidarbavus, prisikeikus ir prisivalgius, snaudulys pats vertė ant šono.
sukéikti. ištarti keikimą: Šeimininkas sukeikė ir pradėjo ūdyti merginą. Kas sukeikia ant ugnies, tas kada nonts (nors) burną ir liežuvį išpliks. Makaras susikeikęs nuėjo paskui jį.
užkéikti

1. sukeikti: Stepas šnekėjo, plūdo, ant galo, smagiai užkeikęs, nusispjovė. Pajutęs, kad jau nėr pačios, net užkeikė ant Jono. Kad užkeĩks, tai nusigąsi. Žmogus. iš džiaugsmo net užkeikė.

2. užburti, užkalbėti: Pasklido gandas, kad ne paprasta vinkšna auga ant Pociaus ir Dociaus ežios, bet užkeikta. Vienas žmogus užkéikė pinigus. Jos broliai buvo užkeikti – paversti arkliais. Mane motina užkeikė. Senovės žmonės, užkasę žemėn, pinigus užkeikdavę. Aš išlėkdama ir užkeikdamà tėvelio didį dvarą. Iškasė užkéiktus pinigus. Nusipasakojo, kad ją kokia ragana užkeikė. Sūnų ažkeikė, kad virstų ąžuolan. Dukterį gi ažkéikė epušėn. Rado po žeme užkeiktą dvarą. Užkeikta mergaitė. Jus užkeikiu nūnai – virskit medžiais žaliais! | Šiaip čia nebuvo nė užkeikto (jokio) gyvenimo.
užkeiktaĩ. Jis ir vėl paliko toks, koks anksčiau buvo: užkeiktai (labai) tylus ir užsidaręs.

3. keiksmu prisiekti: Užsikeikė, jog nė vienam gyvybos kryžeiviui nepaliks. Užsikeikė visi pirma mirti toj vietoj ar kryžeivius veikti. Susirinko. ir užsikeikėsi nei valgyt, nei gert, ik Povilą užmušią. Užsikeikė nedovanoti.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'ikeikti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2020 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis