gramė́ti, grãma, -ė́jo.
1. smarkiai bėgti, lėkti: Palšė gramė̃s ir per vasarojų.
2. kristi, skęsti, garmėti: Aš gramė́jau į dugną, pelkę, t. y. kritau. Kur lipi, kad tu gramė́si žemyn!
atgramė́ti, àtgrama, -ė́jo. smarkiai atbėgti, atlėkti: Kažin ką išgirsim – Antanienė kad jau àtgrama? Kaip tu čia teip greit atgramė́jai, neseniai palikau? Aure, karvės užgyliavo ir àtgrama.
įgramė́ti, į̃grama, -ė́jo. smarkiai kur įbėgti, įlėkti: Vilkas įgramė́jo į mišką, t. y. įpuolė.
išgramė́ti, ìšgrama, -ė́jo. smarkiai iš kur išbėgti, išlėkti: Kap išgramėj [o] vičvisi iš pirkios, tai net žemyna dreba. Kap puoliaũsi, tai visi išgramė́j [o] laukan.
nugramė́ti, nùgrama, -ė́jo.
1. smarkiai, su triukšmu nubėgti: Šuva pėdas uostinėjo, žents per krūmus nugramė́jo.
2. nukristi, nuskęsti, nugarmėti: Tik pamanyk – nuo tokios kriaušės nugramė́jo, ir sveikas! Kad tu versmėn nugramė́tum!
pagramė́ti, pàgrama, -ė́jo. nugramėti 2: Pagramėjęs būt į peklą.
sugramė́ti, sùgrama, -ė́jo.
1. smarkiai kur subėgti, sulėkti: Kad neganys karvių, tuoj sugramės į burokus.
2. nugramėti 2: Daug vaisko sugramė́jo į tą ežerą. Trūkis (traukinys). į upę sugramėjo.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.