išdūkėl|is, išdūkėlė dkt. 1. beprotis. 2. kas pašėlęs, smarkus, triukšmautojas: Tas išdūkėlis kiek žalos pridarė!.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė ji bus patalpinta vietoj esamos.