.
irkà (иpкa).
1. išdirbtas ožio arba avies kailis, zomša: Radusiu Žemaičiūse pilną irką piningų rūsė [je].
2. išskusto kailio siauros juostelės, dedamos į siūlę, siuvant netrauktus kailinius: Kas yra matęs, kad kailinius siūtų be irkų̃. Padaryk daug ir̃kų, turėsu daug siūlių siūti. Eik irkų skusti. Šitą kailiuką reikės palikti ir̃koms. Siūdamas man kailinius, in rumbes irkų nedėk. Ir klanelė [je] aną. pamirko, pamirkytą ištrauk kaip irką.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.