dvarininkystė
Dvarininkystė – tai žemės ūkio ūkiavimo būdas, kuris buvo paplitęs LDK ir Abiejų Tautų Respublikoje, ypač nuo XVI a. Jis buvo grindžiamas dvaro (didiko ar bažnyčios žemės valdos) ir bajorų privilegijomis, o pagrindinė darbo jėga buvo valstiečių (taip pat pavaldinių) bėglinė (privalomoji) darbo pareiga.
Pagrindiniai bruožai:
- Valstiečiai dirbdavo dvaro žemę (bėglinę) savo įrankiais ir gyvuliais.
- Už tai galėjo naudotis sklypu savo reikmėms.
- Dvaras dažnai turėjo savo malūną, smuklę, alaus daryklą.
- Dvaro produkcija (javai, linai, gyvulininkystė) buvo išvežama į miestus ar eksportuojama.
Pavyzdžiai:
1. Dvaro ūkis Radvilų dvare (pvz., Nesvyžius) – veikė alaus darykla, malūnas, dirbo šimtai valstiečių.
2. Žemės ūkis Livonijoje – dvarai augino linus ir javus eksportui per Rygos uostą.
3. XVIII a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarai – perėjo prie folvarkų (specializuotų ūkių), kurie intensyviau naudojo valstiečių darbą.
Dvarininkystė lėmė socialinę atskirtį ir išlaikė valstiečių priklausomybę iki XIX a. pabaigos.
- Tarptautiniai žodžiai: televizija
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.