daduoti

dúoti, -da (-ja, -ma, -sti), dãvė (dẽvė)

1. daryti, kad kas gautų, galėtų paimti: Nemasink – jei dúodi, dúok arba griežtai atsakyk, kad negausi. Bitėm kad duodi [cukraus],
tai paskui jos atmoka. Reik imt, kad dúoda. Kai Die [va] s dúoja. Čia juoda duona, ir tos nedúoja. Aš dúomu. Duoklę duomi. Vienamui duosti, o kitamui atima. Ką Dievas duost, kišk į žaką (kašelę, antį). Mes mizernų penigų. patys už save neduome. Ankščią (skolą) duoste (duodate) tiemus, nuog kurių tikitės, jog jumus tai ataduos. Dėlto abavem ir muitus duostat (duodate) . Daviaũ jam valgyt ir gert. Duodamaĩs valgiais apkraus ne vien stalus, bet ir lentas par vestuves. Deveĩ pasogą. Vanikėlį devė, pati graudžiai verkė. Vienam dúosiu šilko tinklą, kitam duosiu aukso žiedą. Duosiuot (duosiu ti, t. y. tau). visas tas bagotystes. Žmogau, ką tu man dabar duosi, kad aš tave nuo vilko išgelbėjau? Su geru nedúosi – su piktu dúosi. Duosiem (duos mi, t. y. man) duonos kąsnelį. Tylėk, vaikeli, tuoj duonelės duosiuot (duosiu tau). Brolis tau knygą duõs, t. y. pateiks. Duos mums karalius drabužius, į baltas rankas kardužius. Duok man peilio (neilgam, tuoj sugrąžinsiu). Dúok šen, duokš! Duokim (duoki mi) ant bliūdo galvą Jono Krikštytojo. Dúokiam duonos kąsnelį. Duõ (duok) man kirvį, reikia pakapot! Dúotie (duokite) virvę! Duõ mai (duok man) . Duokite, ir bus jumus duota. Kad tu nesulauktum, kad aš tau dúočiau! Dúočia, jei žinočia, kad tu ataduosi. Kad turėtau, tai duotáu. Ma [n] už tą skūrą duotumbei štai tą spintą. Ka duonos dúotub (duotų), būt gerai. Ko norėsite, prašysite, ir bus jumus duota. Ko norėsi mano duodamas? Dãvęs dúok ir nemažink. Dúodant vienam, reikia duot ir kitam. Nedãvus – ne kaimynas, ė dãvus – sau nėr. [Liepynas] iš karnų davęs vyžas dėl mūsų autuvo. Tu svočiukė tikra melagėlė: sakeisi gyreisi duosint pyragėlių. Kad turėtąs, duotąs. | Davėm drigantą kumelei (leidome prie driganto) . | Čia vieta duodama ir imama (čia daug pajamų, bet daug ir išlaidų) . Nei pats valgo, nei kitam dúoda. Daveĩ arklį, dúok ir balną. Tūkstančius imdama, galėčiau ir aš dúoti ir dribtelėti (daug duoti) . Duotas priš duotą (jei kitam duosi, gali viltis iš kito gauti) . Kad kepė, tai ir duos. Jei pats nedirbsi, tai niekas neduõs. Geriau dúoti, negu prašyti. Nežadėk daugiau, kaip gali duoti. Dúodamas imk, mušamas bėk. Nei gimė, nei gims, kas duodamas neims. Lapė ir neduodama atras vištas. Nuo Dievo duomama (duodama) ranka. Nesigailėk davęs, džiaukis gavęs.
duotinaĩ. duotinõs: Duotinõs įdavė, aš nevogiau. Turtai be reikalo neduodas. Duostis mažu vaikeliu ing rankas mūsų. tiesti (ranką). padėti kam valgyti, ėsti (maisto, pašaro): Išalkau, dúokit greičiau valgyt! Duotè (duokite) greičiau sūrį, labai išalkau. Ar daveĩ karvėm [ėsti] ? Ar tu buvai karvėm pietų dãvęs? Šuniokas šiandiej tebėr nieko nedúotas. Šuo, ėsti neduodamas, išėjo. | Duok tai žemei mėšlo, pamatysi, kokie javai augs. leisti, švirkšti: Dãvė adatą į ranką. leisti (kam kuo pasinaudoti): Niekas nebdavė trobų patalkiuo šokti. pateikti: Dãvė paliepimą kelią pataisyti. Nušoko nuo vežimo komandai duoti. Buvau dãvus prašymą į kursus, bet vietų nebėr. Mergausiu ir aš! – sušuko Onikė, gerą mintį duota. Vienas žmogus buvo davęs tokį patarimą. Dúok mums rodą, motušėlė. Po dangų lakiodamas erelis duost liudijimą. Jėzus jam nedavė atsakymo. skirti: Kokį dúoda darbą, tokį turi dirbt. Tedúoma tau Dievulis ščeslyvą naktelę. Aš jiemus duomi amžiną gyvenimą. Tatai duomi jumus už ženklą. Duomiet (duomi ti, t. y. duodu tau) protą, idant aukso nuog manęs pirktumbei. Aš jam duoną dúodu (maitinu) . Tu duosi (duodi) jiemus peną. Duoną mūsų visų dienų duodi (duok) mums nū. Nėr man tėvužio dalelei duoti. Lytų maloningą duosi. Rykštė. duost išmintį. Tau duome (duodame) amžiną garbę. Kokį protą duostit (duodate) jūs. Nèdavė Dievas savų vaikų, tai nereikia ir kitų. Davėt (davė ti, t. y. tau) mokslą. Garbės manos neduosiu antram. Tik už vaišes dėkavosim, už taboką garbę dúosim. Sugyveno vieną sūnų, kuriam davė vardą Meškausis. Duokiam (duok mi) naują tikrą dvasią. Duonos putros davė, bet meilės nedavė. Pone Dieve, duod (duok) sveikatą. Viešpatie, duod man pagalbą. Žmogelis tenkinąsis tuo, kiek Dievo duotas. Dievas davė giedrą, Dievas duos ir lytaus.

2. dovanoti: Paskuo jam pagailo vištų bedúoti. Niekada nemidavei ožį, idant su prieteliais mano būčia pasilinksminęs. Kad duodi paršelį, duok ir maišelį. Gaidžio duotas, avino graibo.

3. paaukoti, paskirti: Vis (visa) duomi, čerte, ing tavo rankas. Christus save patį davė. Aš tavon macin duomies su dūšia, su kūnu.

4. nustatyti vertę, mokėti (ppr. pinigais): Kiek tau dúoda už jautį? Jo arkliui (jam už arklį) dúoda penkius šimtus. Už javus tiek čia, tiek tenai duoda. Norint dúoste tris šimtelius, bet neatvaduoste. Jis jiems davė dideles algas. Kad duotų kokį šimtą, parduočiau [karvę]. Ne, mes negalim tiek duot, tai per brangiai. Ir šimtą duotas klumpa. Per brangiai pirktas žals vainikelis, per brangiai duotas aukso žiedelis. Šimtą rublių dúočiab (duočiau) už itą arklį.

5. nustatyti (amžių): Iš ūgio galėtum jam dúot kokį dešim metų. Jam daugiau nedúotum kaip trisdešim [metų]. Nu, o kiekgi metų dúotumėt man?

6. skirti, nustatyti (laiką): Dúodavo valandą apypietės. Jeigu sugausma, metus dúosma (bausime, sodinsime metus į kalėjimą) .

7. leisti, netrukdyti, įgalinti: Nedúoda užmigt. Jie nedúoda mums miego. Kad tik man duotų tas pirštas [skaudamas] miegoti. Nedúoda miežių pjaut – šlapia (drėgnas oras) . Jis niekam žodžio tarti nedúoda. Jis dãvė man suprasti. Aš daviaũ jam sakyti. Aš paukšteliui lėkti dúosiu. Duosi girdėti linksmybę ir džiaugsmą. Dúok, aš lempą uždegsiu. Dúok valgyt, nekliudyk žmogui su savo kalba! Duõ man, aš geriau moku! Nedraskykit žaliūkšnių obuolių, duokit nors užaugt. Duok, pabučiuosiu! – Ar tik nedavusi! Duokiat jiems vieną dieną bei naktį mirkti. Viešpatie, duod (duok) , idant šviesą regėčia. Duõ sėstis! Duokim (duoki mi, t. y. man) gi, pone, benmaž atsilsėti. Duokiam (duokie mi) žinoti mano nusidėjimus. Nemiduok (neduok manęs) išjuokt piktamui. Jis davė kitus apaštalais, kitus prarakais. būti. Duokitam malones rasti jūsip. Neduok mumus pražūti. | Geri vaikai nedúoda tėvam dirbti (už juos padirba) . Davė vilkui avis saugoti!. Nesdúoda priliest – baisiai sopa. Nei rūgščiai, nei sūriai nebesduoda valgyti. Visaip jis duodasi – ir stumiamas, ir traukiamas. Tai kodėl nepareini, kad žinai; kodėl duodies tiek daug prašinėti? Po valandai vėl tas pats žodis davėsi girdėti. Duõsis matyt, kaip toliau bus. Duõsis matyt, kas jis per vienas. Už tokius pinigus tai gera karvė nesiduos nė pačiupinėti (nenupirksi) . Jis turėjo duotis pažinti broliams. nusileisti, nesipriešinti, leistis: Aš nedúoduos tau, kad ir lupatė boba. Ana duostisi sugauti, duostisi ant pečių jo uždėti. Dúokis pamokomas. Nesiduok pergalėti piktybei. Nesiduokis išvadžioti. Pirmatelė ilgai nesdúoda melžiama. Nèdaviaus nė sudievu sakomas, taip buvau supykęs. Davės ir dėdė išprašomas. Aš. duosiuos jam surišt. Ar tu dúosies jam už nosies vedžioti? būti paveikiamam: Tokios odos batai nebus ankšti, ši oda dúodasi. sektis, vykti: Jeigu šis reikalas dar duosis pajudinamas, tai čia pats tikriausias kelias. Man labai sunkiai duodasi arti rugienos. Linai šlapi, o dúodas minti. Nei to mano sirgimo, ale bet va negaluoju, o darbas dirbt dėlto nesidúoda. Senos morkos, nebesidúoda skusti. Ką čia gersi [kiaušinį],
kad nesdúoda žalias gert. Jisai niekur. neduostis rast. Duomies ižmelst.

8. daryti, kad kas atsirastų, gaminti, teikti, vaisių vesti, derėti: Tas medis daug vaisiaus dúoda. Geras medžias gerus vaisius dúoma. Ta karvė daug pieno dúoda. Duok gerai karvei, tai ir karvė duos. Iš geriausių tėvų paimti kiaušiniai duoda viščiukus kitos plunksnos. Kokios našios pievos, kokius linus duoda! Rugiai kad byra, tai dúoda (daug prikuli) . Joks javas tiek neduõs, kiek bulvė. Krūtys. pieną duosti. Galvijai tur alkti ir menką naudą todėlei duoda. Prekyba duoda daug pelno.

9. daryti, atlikti: Knygos pasirodymas davė pradžią lietuviškai spausdintinei literatūrai. Jei nesutiksi, bylai duosim eigą. Po kokių dešim ėjimų dãvė matą. Tatai yra žymė sandaros mano, kurią duomi terp manęs ir terp jūsų.

10. padavinėti, kitam kraunant: Sunku visą dieną dúoti į vežimą. Kas jūsų šiemet į uorę (iš uorės) dúoda? Tėvas nei vežimų nebdúoda, nei nėko. Jonas dúos į vežimą. Kitur seniau kiaurai vežimus liuob dúos su rankoms, be šakių. Dúodamosios [šieno, javų] šakės buvo tripirštės. dalyti (kortas): Kam dabar duoti?

11. leisti už vyro: Duoda leidžia mane motynėlė į svetimą šalelę. Tėvelis dúoda, močiutė leidžia, pati mergelė neina. Karalius ją jam duod per pačią. Nedavė močiutė, už ko aš norėjau. Tai leisk, tai duok už artojužio. Ką darysiu nedejavęs – žadu dukrą dúoti. Močios dukrelė valioj auginta, vargelin duota. Kas duost už vyro dukterį, gerai daro. Duotina merga (kuri gali tekėti, užaugusi) .

12. leisti (į kariuomenę): Verkia tėvelis, senas būdamas, tą vieną sūnelį vaiskan duodamas.

13. sakyti, pranešti: Duomi labą naktį. Mes dúodame labas dienas. Aš jai daviaũ labą dieną. Jis jai davė labą rytą, ji jam nei žodaitį. Dúok (sakyk) jam nuo manęs labas dienas. O mano seselė, duok labą vakarėlį, duok meilų žodelį mano tėveliui. Duomi žodį, žinią. Dãvė žinią, kad senelis mirė. Ko nedavėte man žinios? Eik šę, merga, į mane, duosiu žodį į tave. Dúok žinoti, kada atvažiuosi.

14. pareikšti ieškinį ar apskųsti (teisme): Jegu geruoju neataduoda, dúok teisman. Apylinkės teisme nieko negavo, tai dabar dar duosis į apygardą. Dãvės toliau į tribunolą, ir antdėjo penkerius metus kalėjimo.

15. prisipažinti: Aš pats dúoduos kaltas. Gailiu ir duomiesi kaltas mano griekų. Nesidavė kaltas po Dievo akim.

16. krypti, sukti į šalį: Reikėjo dúot atgal, būtai išvažiavęs. | Jo protelis dúoda į plonąją pusę (jis yra menko proto) . Eisi tiesiai, paskui dúokis į dešinę.

17. pasekti (kuo), panašiam būti: Ruginis alus į rausvumą dúoda, o miežinis į balzganumą.

18. leisti kvapą, dvokti: Kas čia žmogum dúodas?

19. rodytis: Duodant, čia netoli, o iki parėjau, ir sutemė. Man dúodasi, kad šiandie kelias geras. Man vis dúodasi naktį, kad kas vaikšto po gryčią, ir gana. Man duomas, kad ne tu tep padarei. Duomies iž viso kaltas Viešpati Dievui.

20. apsimesti: Jie dúodas nieko nežiną. Ar nejunti, mergužėle, manęs parjojančio? – Juntu juntu, kaip nejuntu, duoduos nejuntanti.

21. dėti raugo, raugti: Duokit alų, tegu rūgsta.

22. smarkiai ką daryti, veikti: Dúodu ir dúodu (dirbu) apei namus, o naudos nėko nėra. Tu dúodi ir dúodi (bari) visą dieną. Kad dúoda (griežia) muzikantai, net langai žvaga. Kad dúoda (šoka), tai net vyža ugnį skelia! Ėryčiai dúoda ir dúoda (bėgioja) apei bandą. Tie vaikai dúoda ir dúoda (laksto) per dienas sode. Ir čia dúoda, ir čia dúoda (laksto ieškodama), o rišėjų nėr ir nėr! Dúoda vaikai su ledžingoms par kiaurą dieną. O tatai linksmas [vaikas] – o dúoda po lopšį, o dúoda (juda, spardosi) ! Gerai dúoda (kulia) su kultuvais, net šiaudai trumpa. Žiūri – jo bobelė kad duoda verpt, kad duoda. Ažkando, ir vėl dúoda (pjauna) . Mesk tą skaitymą – dúoda ir dúoda. Arkliai dúoda (ėda) avižas užsiputoję! Biškį praalksiu, tai paskui kad duosiu! Duok daugiau garo – pirtis šalta! Saulė kap dúoda, ir išdžiūsta. Lietus kad dúoda, tai dúoda, net nosies iš gryčios baisu iškišt. Diegliai tik dúoda (vaikšto) po visą kūną, tik silpna! Vaikai maudos, dúoda po tą Mituvą. Vėjas kad dúoda pro langus – kiaurai. Kap dav [ė] smaradas nuo to pulkinyko barzdos ir nagų, – ėmė karaliaus duktė ir nusgrįžo nuo pulkinyko. Vyrai dúoda kortom par visą dieną. Kad dãvė gruodas vieną naktį – visa nušalo. Einam, kad dúosim rugiam – perdien ir gatava! Vagį vijos, tas dãvė į mišką, ir prapuolė. Margius tik dãvė kelis šuolius ir pasivijo. Nu ir dãvė kosėti – per visą mielą naktelę! Kad dãvė lydeka vilnį, ir muni aptaškė. Kad dãvė bangas, revai i stovi. Paskui dãvė saulė, i užskreto grūdas. Na ir dãvė (lijo) smagiai, net javus suguldė. Vai šovė, vai davė aukštojon klėtelėn. Šis davęs (šovęs) iš antros pištalietos. Gegužė vieną rytą atlėkus ant tvoros kad dúoda, kad dúoda (kukuoja), kitą – ir vėl. O kai reik išvažiuot, kai duõs verkt jaunamartė. Duõs duõs, duõs duõs kosėti. Kad jau ką nusitvers (susitiks), tai duõs duõs (kalbės) . Dúoda ant munie (apšneka mane) ir mislija, ka aš negirdu. Dúoduos dúoduos (dirbu) kiaurą dieną, ir vis nėra darbui galo. Žąsis po duobę kad dúodasi (maudosi) ! Čia buvo namie, čia – žiūriu – jau dúodas (lekia) per lauką. Kur teip dúodies (eini) ? Dúodamsi dúodamsi (su vargu važiuojame) per duobes – o kratymas! Daviaũs daviaũs (laksčiau ieškodama) po mišką, visa sušlapau – karvės kaip nėr, taip nėr. Nu ir dúodas (siaučia) žalčiai – dulkių pilni pakerčiai. Dãvėsi dãvėsi (trankėsi) nuo kokios antros valandos, niekam nedavė miegoti. Vak (vakar) ištrūko paršiukai – dãvės dãvės (lakstė) . Dãvės į dugną kaip akmuo ir nebišplūdo. Kad dãvės (bėgo) tiesiai vieškelin. Tik nepabaidyk avelės – virvelė trumpa, kai duosis, ir nutrauks. Vanagas kai duosis žemyn, ir nusmaugė vištą.

23. mušti, lupti, kirsti: Į žandą jam kirto, davė, drožė, rėžė. Dúodu į snukį, ir baigta! Tegu dúoda dar daugiau, gal bus geresnis [vaikas]. Kad dúoda varna į galvą! Kas te dúoda durysna teip. Kad jau dãvė, tai dãvė, nents pūkai dulkėjo. Kad jau dãvė, kad dãvė – kiek tik į jį tilpo. Kad dãvė su kumščiu per nugarą! Davė į sprandą ir nuvarė ožkų ganyt. Kad dúosiu, tai net kaulų nesurinksi! Kad aš tau duosiu, tai tu atsiminsi savo gimtą dieną. Dẽvė par ausį. Tau dúot dúot ir verkt neduot. Tik dúot snukių už tokias kalbas! Dúoti niuksą. Arkliui pentinus dúoti. Bėga kaip galvon dúotas. Dykai niekas per galvą nedúoda. Su kuo duosi, su tuo suduosi. Dúoduos į krūtinę. trenkti, sviesti: Duosu į žemę, ir parietės. Dúok į žemę tokį varlę! Dúok galvą į sieną. Pasileido arklys nuo ubagės, kad dãvė (vertė vežimą) į dirvą – visus ištaškė! Kad dãvė (trenkė) akėčios į akmenį, net balžienos sulūžo. Kad daviaũ tas knygas. Paukštelė langan davė̃s – žinia bus. griūti, virsti: Ėjau par lauką, ugi kad daviaũ į pusnį – ik ausų! Ai kad dãvė aukštinelkas! Kad būčiau dẽvusi ant žemės! Tik nedaviau aukštienika. Kad daviaũs ant šono! Kad daviaũs ant ledo, tai visą alkūnę numoviau.

24. laikyti (egzaminą): Vaikas egzaminą dúoda – nėr namie. Patarėme tiems jaunikaičiams taisytis duoti rudenį ton seminarijon egzaminus.
beržìnės kõšės dúoti; báilės dúoti. mušti (ppr. rykštėmis): Kad duotum jam beržinės košės, tai nustotų vagiliauti.
Diẽve dúok kójas.
Diẽvo dúota. Tai da Diẽvo dúota, kad visi prieš ledus susivežė rugius. Jos vaikai – tai Diẽvo dúota (geri) .
Diẽvo dúotas. menkutis, prastas daiktas: Ale tavo ir šliurės Diẽvo dúotos!
dúok Diẽve. Duok Dieve rasti, bet ne pamesti. Duok Dieve, kad tep būtų, kap sako žmonys. Duok Dieve viską žinoti, bet ne viską dirbti. Duodi Dieve, idant būtų atkirsti, kurie jus maišo.
dráilą dúoti. išdykauti.
drãlą dúoti

1. siausti, dūkti: Dúoda drãlą apie balą. Tos mergučės kad dúoda drãlą, tai net grindys pyška.

2. pabėgti.
dúotas duotám. Kaip tu kitam, taip tau kitas užmokės. Duotas duotam.
gálvą dúoti

1. ginti iki paskutiniųjų: Galvą savo duomi užu avis mano.

2. tvirtai garantuoti: Duodu galvą, kad aš nemeluoju.
gãrą dúoti į ãkį miegoti: Jonas jau duoda garą į akį.
gãro dúoti

1. įkrėsti, prilupti; išbarti: Aš jam dúosiu gãro.

2. šokti: Norints mudu akli raiši, duosim garo atsikaišę. Ale kaip jiem nenusibosta – duoda garo lig dvylikai.
gum̃bą dúoti. nieko neduoti.
į ãkį dúoti miegoti: Iš po vakarykštos lig pietų dãvė į ãkį.
į káilį (kẽlines, káulus) dúoti mušti: Dúok gerai pagavęs káilin, tai atsimins. Duotái jam káilin, tai tylėtų. Ans dúotinas yr į káilį. Pati buvo į kailį duotina, bet pats kaip dedamas, ir anuodu geruoju gyvena. Duõs visiems į kẽlines. Už neklausymą tik duoti į kaulus.
į kójas [ugniẽs] dúoti greitai pabėgti: Pamatęs pavojų, vaikas dãvė į kójas ir pasislėpė. Ka jis devė į kojas nu tų ungurių. Vos kieme tik atsidūriau, tuoj daviau ugnies į kojas, leidausi be kvapo lėkti.
į pãdą dúoti šokti: Na, einam dúot į pãdą.
į padùs dúoti smarkiai bėgti: Negąsdink, ba jis kai duõs į padùs, tai tu jį tiek ir matysi.
į spangès dúoti miegoti: Parėjęs kad daviaũ į spangès, tai nieko negirdėjau, kai griovė.
kaĩp dúotas [į gálvą] silpno proto, pusprotis: Ans y [ra] teip toks kaĩp dúotas, ne viso proto. Nei šioks, nei toks, kaĩp galvõn dúotas.
kàs dãvė (duõs) kur ten!. Kàs tau dãvė – negaliu nudraust, ir gana. Ar jau išleidot savo dukterį? – Ale kàs dãvė, dar tebemergauja! Bet kas tau davė – jūra nedegė, pagaliau nei neburbuliavo! Nesenas ragaišis – kàs jam duõs senumą!
kẽlią dúoti

1. pasitraukti, kam nors praeinant: Jis tuščiom važiuoja, tai tegu man duoda kelią. Duok kelią!

2. nusileisti: Broliai nenorėjo duot jam kelio.
kiaũlę dúoti; . žaisti tokį vaikų žaidimą.
kudãšių dúoti; . smarkiai bėgti.
kudū̃lį dúoti. strimagalviais nuvirsti, nusiristi.
nedúok Diẽve (ne Diẽve dúok) . Nedúok Diẽve, tokia nelaimė atsitiko. Neduok Dieve su gyvais velniais muštis. Nedúok Diẽve tokio vaiko! Nebeduok tu Dieve, kaip čia dabar atsitiko! Dieve neduok, kaip jis mane privargino! Toks jau šventuolėlis, kad Dieve neduok! Ne Dieve duok tokį gyvenimą! Neduok Dieve. kurčią kiemą, aklą trobą. Ne dievai duoki laimužei lemti per du dvareliu bernužiui augti.
pipìrų dúoti barti: Palauk, aš jam duosiu pipirų!
rãčą dúoti dūkti, šėlti: Žiemą vaikai po gryčią duoda račą.
rañką dúoti sutikti ištekėti: Žinok, jog tamstos nebūsiu, tamstai rankẽlės nedúosiu.
rãtą dúoti lenktis, apeiti: Jis dabar gėdisi, pamatęs iš tolo duoda ratą.
sprìdikį dúoti. barti.
taĩ tìk dúok puikiai, gerai (ką daryti): Vebras ant žemės vaikščioja nekaip, bet vandenyje – tai tik duok!
tãką dúoti nusileisti: Tie bijo, visi tãką dúoda.
vãlią dúoti leisti daryti, ką nori: Per daug davė valią vaikams. Tokiam dúok vãlią, tai kažin ką padaris. Bars mane uošvelė, tau valią davus. Živilė puola Marytei į glėbį ir duoda ašaroms valią (ima verkti) .
vãlią dúoti kójoms. imti bėgti: Pamačiau, kad atsiveja, tai, nieko nelaukęs, daviaũ kójom vãlią.
vė́jo (vė́jų, velnių̃, žãro) dúoti barti: Gerai dãvė vė́jo, ir pabūgo. Kad jis dar neklausys, tai jau dúosiu vė́jų. Jam dãvė velnių̃. Dãvė žãro ir jai, ir motinai.
vìngį dúoti lenktis: Matydamas, jog nebėra jam pavojaus, vingį davęs, parėjo namo. Kaip tik ans muni pamato, iš tolo dúoda vìngį.
žõdį dúoti

1. pasižadėti: Duok žodį, kad nuo šios dienos nebegersi.

2. pranešti, pakviesti: Reikia dúoti žõdį gentims, kad suvažiuotų į budynę. Dúodi žõdį, ir ateina alaus atsigert, – nepuikūs jie.
antdúoti, -da, añtdavė.

1. užduoti: Vokytinio spirito añtdavė ant galo, ir palikau girtas.

2. atrodyti: Manie antsidúoda, kad ans čia kiša [pinigus].

3. išduoti, apskųsti.
apdúoti, -da, àpdavė

1. daugeliui iš eilės paduoti: Visiem gyvuliam po kartą apìdavėm. Kiaulėm apìdaviau ėst.

2. užduoti nuodų: Jiedvi tą žmogų àpdavė, ir jis turėjo mirti. Jis (nuodais) apdúotas pasimirė. Mūsų šunį kažkas grybeliu apìdavė. Apduomi nuodais, žiurkžolėmis. Jis apsìdavė (apsinuodijo) . Pats nuodais apsidavė. pakerėti (kokiomis žolėmis): Merga àpdavė vaikį, kad ją mylėtum, mėgtum jąją. Turbūt jį merga àpdavė, kad negali nuo jos akių atitraukti. Jau ta senmergė tave turbūt apdavė! Vaikas plyšta kaip apdúotas. Sėdžiu kaip apdúotas. Mūsų avelės tai kaip apdúotos: pamatys žmogų iš tolo, ir lekia.

3. apskųsti, įskųsti, įduoti: Nekaltai apìdavė žmogų, ir baigta. Buvo apdúotas, kad braunigą turi. Kareiviai ėjo stačiai in juos – matos, kad apdúota buvo. Brigadoj apsìdavė vieni kitus.

4. nusileisti, pasiduoti: Tu neapsidúok – kuo jis už tave gudresnis?

5. apsigimti: Rodos, visa šeimyna sveika, o vot vienas apsìdavė durniu, ir gana.

6. apnešti (kuo): Taigi pralenkė mus Pašapiai, dulkėm apdavė. Automobiliai sukeldavo dulkių debesis ir apduodavo miesto kvapu. apšviesti: Ugnis apdavė vaikų veidus.

7. aplakstyti: Apdúok pašalius visus, gal rasi.

8. apsimušti: Apsìdavė apsimušė, o dabar vėl geri (geruoju gyvena) .
atidúoti, -da, atìdavė

1. negrąžintinai įteikti (kam), nepasilikti sau: Ką turėjau, àtdaviau. Aš buvau atidẽvęs jam arklį. Šitą obuolį atidúok tam mažiui (vaikui) . Paskutinius marškinius atadúotum. Vainikėlį atidaviau nuo. galvelės. Ir visą kraitelį atìdaviau. | Viešpatie, ataduok mumus pagalei mūsų piktenybių. Kad prižadėjai, ir atiduok. paskirti, pateikti: Atiduosime balsus tik už tikrus liaudies teisių gynėjus. pareikšti: Ir tos marios ataduost tau garbas. Garbę ir liaupsę ataduomi.

2. padovanoti: Davė ir atìdavė (nebereiks grąžinti) . Užbrėžė atiduotą klioštoriui žemę.

3. grąžinti: Jis atidavė, kiek pažyčyjo. Ką svetimo paimu, aš visados atadúodu. Tu man peilio nebeatidúodi. Vienam skolą atdúodi, kitas jau beprašąs. Vienas ir radęs atdúoda, o kitas ir iš kešeniaus ištraukia. Aš jam piningus jau àtdaviau. Jei ne pinigais, tai kviečiais atidúosiu [skolą]. Už vieną avį keturias atiduos. Juoką ažu juoką ataduot. Ataduomi ketveriopai. Ir jiemus jų pinigus ataduoti. Atiduos, kada akmuo žaliuos. Palauk, atiduos, kada zuikiai šunis užvaduos.
atiduotinaĩ. Atiduotinaĩ gavau bulvių. Įdaviau karvę atiduotinaĩ, ale kas beatiduos? Ar tu imi iš manęs ataduotinaĩ ar nebeataduotinaĩ. Kodėl mes vieni kitiem neskolinsim, jeigu greit atsiduodame? Skolų negali atsidúot.

4. sumokėti, atsiteisti, atlyginti: Kiek atàdavei už duonkepį? Kiekgi už tą viedrą atìdavėt? Jiem reik da broliui atidúot keturi tūkstančiai. Atduost algą tikrą pagal darbą kožną. Pieno nevežu [į pieninę],
sviestu atidúodu. Bulbes kopūstais atidúočiau.
atiduotinaĩ. Šitas arklys atiduotinaĩ keturi šimtai penkiasdešimt litų (tokia jo paskutinė kaina) . Jau alga atsìdavė [bernui].

5. pavesti, paskirti: Atdavęs žemę vaikuo, dabar ir vargsta po svetimas kamaras. Sūnus mirė, gaus dukteriai atdúoti gyvenimą (ūkį) . Tau atduomi dūšią mano. Ing rankas tavo ataduome dūšias ir kūnus mūsų. Atìdavė lapei vištas ganyt. Mergytė atsidavė ant tokio grieko. Ant pijokystės yra atsidavę. pasikliauti, atsidėti, pasitikėti: Negi kurio žento malonei atsiduosime senatvėje? Kaip matysi, taip ir daryk – ant tavęs atsiduodu. Aš jau ant jo atsìdaviau. Atsidúok ant jojo, t. y. pasikliauk ant valios Dievo. paaukoti, atsidėti: Ataduomi savo gyvatą už tėvonystę (įpėdinystę) . Kursai atidavė patsai save už nusidėjimus mūsų. Jis yra labai mokslui atsidãvęs. Tą meilę ji užsitarnavo savo atsidavusiu darbu. Negi visi lygiai tiems darbams gal atsiduoti. Su kūnu ir su dūšia atsidãvęs.
atsidãvusiai. Jis dirbo nuoširdžiai ir atsidavusiai.

6. netekti, prarasti, išeikvoti: Anglių kasykloje jis atidavė visą savo sveikatą.

7. išvežti, išsiųsti: Jį atìdavė į mokslus svetur. Avis į ganyklą atìdavė.

8. daug iškrauti: Ot šiandie atsìdaviau iš uorės.

9. išleisti už vyro: Motutė išnešiojo ir atìdavė šelmiui berneliui.

10. paimti (į kariuomenę): Nelabai sveikas – jo neataduõs vaiskan. Kai vilko gerklėn – visus atadavė.

11. pasakyti (sveikinant): Išgirdęs viršininką baisiai šūkaujant, atėjo atiduot labą rytą.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'daduoti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2019 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis