ažačia

Ažačia – tai šventas, nepaliestas miškas baltų (ypač lietuvių) tradicijoje, kuriame buvo saugomi dievų ir dvasių šventumai, vykdytos apeigos, laidojami mirusieji. Tai buvo ribota vieta, kur nebuvo leidžiama kirsti medžių, medžioti ar ūkininkauti.

Pavyzdžiai:
1. Istorinis: Romuva – prūsų šventasis miškas, minimas kronikose.
2. Literatūroje: V. Krėvės pasakojime „Skirgaila“ – ažačia vaizduojama kaip paslaptinga, dvasių valdoma vieta.
3. Vietovardžiai: Pavadinimai kaip Ažuolija, Ąžuolynė gali kildinti iš ažačių tradicijos.

Trumpai: Ažačia – senovės baltų šventasis miškas, tapęs kultūriniu ir mitologiniu simboliu.

Įrašas
Paaiškinimas	Ažačia – tai šventas, nepaliestas miškas baltų (ypač lietuvių) tradicijoje, kuriame buvo saugomi dievų ir dvasių šventumai, vykdytos apeigos, laidojami mirusieji. Tai buvo ribota vieta, kur nebuvo leidžiama kirsti medžių, medžioti ar ūkininkauti. Pavyzdžiai: 1. Istorinis: Romuva – prūsų šventasis miškas, minimas kronikose. 2. Literatūroje: V. Krėvės pasakojime „Skirgaila“ – ažačia vaizduojama kaip paslaptinga, dvasių valdoma vieta. 3. Vietovardžiai: Pavadinimai kaip Ažuolija, Ąžuolynė gali kildinti iš ažačių tradicijos. Trumpai: Ažačia – senovės baltų šventasis miškas, tapęs kultūriniu ir mitologiniu simboliu.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.