aptrūkti

trū́kti, -sta (-a, truñka) ; -o.

1. atsiskirti, atsidalyti, pertrūkti į dvi ar daugiau dalių: Bet atsitiko nelaimė – trūko Rožytės karolių vėrinėlis, ir visi karoliai pabiro. Kaip trūko terbos pasaitas, kad lėkė ta terba par tvorą ir pasiliko. Muzikantas grajina – tai strūnos tik trū́ksta, trū́ksta. Diržas trū́ko. Kap patęsiau, tep ir trū́ko [virvė]. Tavo virvė trū́ksta. Anys. jau supuvę – trū̃ks i trū̃ks vijant. Prastai suverpta – trū́ksta ir trū́ksta [siūlai audžiant]. Išaudi an dienos pusantros sienos, kada ir dvi, kai netrū́ksta [siūlai],
kai gerai suverpta. Atrodo, bovelna stipra, netrùks, kai ausiu. Ausk i dainuok – netrū́ko [siūlai]. Močiute, trūksta! – Ausk, duktel, iki ant vienos pasiliksi. Dvilinka netrūksta. Linai su spaliu trūksta. Lininiai šniūrai nėkumet netrū̃ksta. Kur rateliai išsigrąžė, čia virvelės trūko; trūkte trūko virvelaitės. Ar netrūksta valaknėlės, ar nebyra sėmenėlės? Pamir̃kai kūralaišius, ba trū́ksta. Trupėjo akmuo, kibirkščiavo, atplaišos lakstė aplink, o Kazys kalė ir kalė, kol trūko grandis. Kai skubinsies, vis tai trùks, tai luš. Susitaisyk, ka nėkas nelūžtų, netrū́ktų. Tokie asiūkliai būdavo, kur auga balos [e],
tai jie trū́ksta, tokie minkšti. Ne raistuos samanos sausos, trū́ksta – netinka namui. Tas [minties] siūlas truko, pradėjau kitą kalbą. Senelis pats gydytojas, numanęs, kad jo gyvybės siūlas baigia trūkti, traukia mane į save. Virvė par daug įtempta trūksta. Ilga žarna trūksta. Kur supuvę, ten ir trūksta. Kur plona, ten trū́ksta. Mįslė mįslelė, parvidur (per pilvą) gyslelė, kai ta gysla truks, visas pilvas dubs. lūžti: Kada trū́ksta [kartis],
tai tos ragutelės par ledą tolyn nuslysta, nuvažiuoja. Lankas ir geležinis trū́ksta. Pasiimk tokiam velniu tokią lazdą, kad nei netrūktų̃. Kad trū́ko to kartis, paltis muilan – ir momytei tiesiai ant veido.

2. vykti su pertrūkiais, trūkinėti: Kalba trūko, kaip kartais trūksta įtemptas viržis, nes ilgu buvo. Kad ir vėlyvas buvo laikas, pašnekėsys netrūko. Balsas jam trū́ko. Magdalena pradėjo pasakoti trūkstamu balsu savo gyvenimo darbus. Nakties tykumoje tesigirdėjo kai kurių vyrų gilus, trūkstamas kvėpavimas. | Mat kad važiuoja iš bažnyčios, kelias netrū́ksta (vežimas prie vežimo) .
trū́kstamai. Dieve, kur mano drąsa, kur mano ugningas žodis dingo, kurio klausydamiesi draugai garsiai šaukdavo ir netrūkstamai plodavo. nustoti kam vykti: Lijo lijo ir trū́ko – pagãdinasi.

3. rastis plyšiui, skylei, skilti į dalis, plyšti, sprogti: Žiūrėk, ko nors susijaudinai, trūko širdies ar smegenų gyslelė, ir tavęs nebėr. A tau ginsla galvo [je] trū́ko, ka taip duodys (dūksti) ?! Va man gyslelės trū́ksta [kojų],
tai mėlynmargė visa. Kai kada pasopsta [smilkiny],
misliju, gal gyslelė trùks. Nugurkaulio gysla buvo trū́kusi. Trū́ko klupstis mãžai – nesveika. Skaudulys trūksta. Kap ažsijuokė – ir trū́ko jo votis gerklėn. Tokie guzai atsirado i trū́ko. Auglys kaip trū́ko, širdį apliejo i mirė. Spaugai trū́ksta ir plečias po visą kūną. Plėnia trū́ko – i kraujas užejo an žarnų. Sodindavo nuo tos kėdės ant lovos – buvo pilvas trū́kęs. Trū́ksta į ausį plėvė, i žmogus nebegirda. Ir ausis gali trūktie nuo riksmo. Buvo apendicitas trū́kę. Trū́ko viduriai, ir mirė moteriškė. Gali širdis trū́kt: moma vaiką pametė. Tai iš to gailesčio trū́ko jos širdis, ir ta numirė. Čia buvo kaulas trū́kę, tai kap padirbėji sunkiai – ir sopa. Sliduma tokia buvo, griuvo – trū́ko galva. Kaip duosiu kirvio penčiu, tai net galva trùks! Iž didelio juoko jam ir lūpa trū́ko. Ragana tą vandenį gėrė, gėrė ir, prigėrus daug, trūko. Būdavo, alyviniai net trū́ksta: razsikėtę tik in obelės. Petras nutaikė [kraušinį] į pačią viršūnytę – klerkt ir trūko. Tos bulbės greit suverda: trū́ksta i subyra. Kai kviečiukus išverdi, tai grūdas būna trūkęs, minkštas. Palaidai dėk, be trū́ksta dešra bulbinė. Jei duona pusiau pečiuj trūksta, tai kas nors iš giminės atsiskirs. Vėl stiklas trū́kęs. Puodas trū́kęs. Trùks puodynė, vanduo išsilies. Kad trùkt bosas, kur vynas rūgsta, lai prigertum. Turi abiem rankom už šiknos, ba trū́kus suknelė. An tavę visa kas trū́ksta kap an kuolo. Visa rankytė ištino, pradėjo trū́kt marškiniukai. Urėdas jojo paskui, tai jai kap davė rapnyku, tai jos marškiniai ir trū́ko, ir kraujai išsiliejo nat! Trū́ko pelėpė – i lyja vidun. Užuėmė žuvies vislą didelę teip, juog tinklas jų trūko. Užudangas bažnyčios trūko, uolos plyšo. Uolos trūko, žemė judo, numirėliai atsibudo. Pirmoj vainelėj žirgelis klupo, antroj vainelėj kardelis trūko. Buvo kluonas išmuštas su moliu; ka su spragelu užduodi, ka netrūktų tas kluonas. Tokias nestoras karteles deda, kad neplyštų, netrū́ktų [molinio tvarto siena]. Trū́ko ledas po kojums. Jei liūnas trū́ktų, tai nueitum skradžiai žemę. Jei trùkt [Raigardo] derna, tai nueitai skradž žemės. Debesỹs trū́ko ir pasileido lyt. Jau trū́ksta per pusę debesys – gal pas mus nelis. Tegu lija; palis ir nustos, dangus netrùks. Bet kai aš matau gaujas kūno ir dvasios išsigimėlių didžiuojantis savo nesveikumu, tai mano kantrybė beregint trūksta. Jų kantrybė gali trūkti kiekvieną akimirką. Verčiau likus [valgio],
nekai pilvui trūkus. Oi oi, mano šonai trùks – ką čia dar suvalgius! Juokias, kad žandai trū́ksta. Ko mūs šonai netrū́ko iž juoko. Ko mūs žarnos netrū́ko [iš juoko] ! Gana [valgyti],
paskui trūksiu. Negerk tiek daug – trū́ksi. Pijokas tai kai karvė brogoj: trū́k – neišgersi. Nuog vargų gali ir galva trū́kt. Teip kosėjau, atrodo, galva trùks parpus. Ma [n] galva ko per pusę netrū́ksta [traukiant dantį]. Prisirašė daug, pilna knyga, kad galva trū̃ks – reikia atminties geros. Tu darbais trū́ksi – kiek darbų daug. Kad savo žemės turėtų – trūktų, bet dirbtų. Netrū́kus būtum, kad i paruošus [valgyti]. Galvoji: imsi ir trū́ksi. Būdavo, rėk, nors te trū́k. Vos netrū́kau iš pykčio. Gali trū́kt iš piktumo! Jau sėdi, ir tik trū́kt! (tuoj pravirks) . Buvo [debesis] kap trū́kt (rodėsi, kad tuoj pradės lyti) . Jau ji ant kranto, tik trū́kt (tuoj gimdys) . Tik trū́kt, ar aštuonių mėnasių jau. Boba kap tik trū́kt. Čia baisiai gerus giedorius turiam – plyšta trū́ksta. Gale lauko bačka (puodas) trūko. Trenkė perkūnas iš aukštai, trūko dorė – pabiro vaikai. Užmysiu mąslę, po padu pūslę, toj pūslė kap trūko – an viso svieto parūko. darytis su išmuštomis vietomis, šukėtam: Kirvis trū́ksta. kam perplyšus rastis, pasidaryti. Pasku [sutinusioje kojoje] pradėjo skylės trūkti.

4. skirsti, skeldėti, trūkinėti: Muno pirštai trū́kdavo. Tos kojos trū́kę sutrūkę, tai ašaros byra kap žirniai iš akių. Neturi kur dėtis su tom kojom: trū́ksta, kraujai iš blauzdų bėga. Ogi ažupenčiai ir man kad trū́ksta – gi basa vaikštai vaikštai. Sako, jeigu basas garnį pirmą kartą pamatai, tai kojos labai trūksta. Bet nakties rasos per maža lūpoms trūkstančioms gaivinti. triušti: Pūsta tavo skaistieji veideliai, trūksta tavo geltonos kaselės.

5. sprogti: Netoli bomba trū́ko ir dūmai paspylė. Kad būt trū́kus to granata, tai būt ažmušus. Tai da man po kojom išlėkė iš sterblės [granatos] – i netrū́ko. Tai čia va baloj snariadai (sviedmiai) trū́ko, tai ažu salos (kaimo) . | Kad alus rūgsta, putų stora karta pasidaro: viena trū́ksta, kita kyla – smarkiai rūgsta.

6. skirtis nuo ko, atskilti, atplyšti: Šakos trūkte trūko nuo kamieno ne ašmenim, o pentimi užgautos. Trū́ksta byra putino uogelės kap mergelių gailios ašarelės. Tikra duktė, nuo širdies trū́kus. Septynis kartus trū́kom (skyrėmės), lig užsakai išejo, bet daugiau nebtrūkinėjom. Tolei uzboną neša, kolei ąsa trū́ksta. Lauk, kada vilko bėgusio uodega trùks. pririštam nusitraukti: Perniai arklys kai buvo pradėjęs trū́kt, tai kasnakt.

7. staiga imti veržtis: Iš silpnybės trū́ko kraujas par nosį. Jo kraujas trū́ko pro burną. Kraujas trū́ko – ir mirė. Akmenį atavertė – ir trū́ko [v] anduo. Kai ejo vanduo, kai trū́ko, kai išvertė medžius, ajegi!. Jaučiau trūkusį savo apmaudą.

8. staiga pradėti ką daryti: Kaip trū́ko ana verkt, pasižiūrėjęs an ją ir aš. Trū́kai čia dabar raudot kap veršis!

9. mažėti, kristi, atlėgti. Šaltis trūksta. Šaltis trū́ko, galėt šilčiau bus. darytis silpnesniam. Ve, a su akiniais; ar akės trū́ksta?

10. stigti, stokoti ko tam tikro, reikiamo kiekio: Arkliui pirkt trūkstąs šimto litų. A netrū́ksma bulbių sėklai? Šiemet pašaro mes trū́ksim, bus maža. Da gal kokio vežimo šieno trū́ksme, reiks kur prašyt. Kiek [avižų],
trū́kstu, tiek ir emu. | Bulbienė druskos trū́ksta. Tas viralas yr buvęs trū́kęs druskos. Trū́ksta pirmųjų trijų puslapių. Vienos kapeikos trū́ko – negalėjau nupirkti. Jau žmogus turėjo laiko – cento trū́ko. Žaginių trū́ko, tai ejau krūmuos kirstų. Žirginiais vadydavo, dėdavo į duoną, ka trū́kdavo griūdų. Ana. neskani: čia trū́ksta raugo, čia trū́ksta kvynų. Geriau tegu lienka, ne ką trū́ksta paskui. Patys anie. buvo septyni, žirgai vėl septyni – nei trūko, nei liko. Trū́ko vieno arklio vežt mašinai. Vieno aro trū́ko lig dešimties aktarų. Mes kalbūs – par mum nelabai trùks kalbos. Pasiklojo po galva samanų ir užmigo trūkstamo miego miegoti. Gailesys taip gniaužė širdį, jog krūtinėj trūko oro. Jai trūksta oro, jai darosi ankšta krūtinėje. Vaistus tuos imi imi – oro trū́ksta, nemiegu. Studentui ėmė trūkti kvapo ir norom nenorom sulėtino žingsnį. Mieste man kvapo vis trū́ksta. Baigias amžius, nieko nebėr – kvapo trū́ksta. Pareisu į pusę kalno ir ilsėsu – dvasios trū́ksta. Dvasios trū́ksta, o labiau rykmetį. Ar anai proto trū́ktum – nėko nedirba. Visur mums trūksta kultūringų darbo žmonių. Stigo visur žmonių, trūko rankų. Tūkstantį kartų rengėsi važiuoti pas ją, prašyti atleidimo, bet vis trūko drąsos. Kambaryje trūksta šviesos. Vis trū́ksta tų dienų, vis netura kada. Da biškį trū́ksta lig aštuoniosdešimties. Mun lig šimto jau dvyleka metų betrū́ksta. Nedirbau valdžion (valdiško darbo) ilgai, triej metų stažo trùks. Pamačiau, kad trū́ksta dviejų kumelių̃. Šiose rungtynėse abiejose komandose trūko po vieną pagrindinės sudėties žaidėją. Vieno gaspadoriaus išejo keturi kult, trūksta penkto kūlėjo. Trūkstamieji pinigai dažnai skolinami banke. Anam akies trū́ksta. Mun trū́ksta vieno danties, o anam – visi iškirmėję. Galo tos pasakos trūksta. Kap trū́kęs proto vyras, geria. Jei išminties kur trūksta, te ir protas greit dūksta. Kuriam proto trū́ksta, nė nupirkęs nebįduosi. Nugena kalnais, pargena kalnais, skaito šimtais, dešimtimis, i vis vieno trūksta.
trū́kstančiai. Piningų tetura trūkstančiai. neturėti pakankamai proto, būti neprotingam: Ką tu su juo susikalbėsi – jam gi trū́ksta. Kitas jau prikvaršęs, trū́ksta gerai. Ne vienam trū́ksta – daug ne šiokių, ne tokių. Kai įsišneka, tai jauti, kad biskį trū́ksta. Sako, tau čia. trū́ksta, ka tu teip kalbi. Ar jam netrū́ksta? Kam trūksta – neįdėsi. Galvoje trū́ksta – ūkyje tuščia. (nedaug) stigti ko, kad kas įvyktų, atsitiktų, ką padarytų: Kieme šulinys, už vienų vartų – vieškelis, už kitų – dūzgiąs avilys. Ar daug čia trūksta iki nelaimės? Nedaug ko betrūko, kad jį suimtų, įkištų į kalėjimą arba ištremtų į katorgą. Maža trūko, kad vargšui studentui akys būtų paplūdusios ašarom. Būtumėt radę, tik kelių minutų tetrū́ko (ką tik išvažiavo) . Tiktai vieno truputelio trū́ko, būtų i primušę. Maž betrū́ko, kad muni neužmušė ant vietai. Mažai betrūko anam pabėgti. Par nago juodymą betrū́ko, i būtų nuvažiavę. Nu matai, beproti tu, bridai – kiek tau trū́ko nuskęsti! Kiek čia betrū́ko – užmušt galėjo šakės. Velniams tiek i tetrū́kę – tik muni prisivilioti. Nedaug betrū́ksta, kad ir tu laukais pradėtum lakstyt. Nedaug trū́ksta, kad be kelnių liktum (nusigyventum) . O tiktai to i betrū́ksta. Ta širdis toki tė [ra],
anai tiek tetrū́ksta.

11. jausti ko stoką, nepriteklių, nebuvimą, trūkumą: Trū́kstam duonos. Kaip vargsi, Joneli, teip, by tik duonos netrū́ktumi. Pyrago netrū́ksma, ka tik piningų būtų buvę. Pasiutusiai medžių trū́kstam. Anksčiau ans alaus netrū́kdavo – darydavo i darydavo. Sveikatos greit trū́ksi, niekam nereikalinga būsi. Visas amžius ir praejo bėdo [je]:
ta to trū́kę, ta šio trū́kę. Kas ko trūkęs – [tam] duoda. Dėkui Ponadievuo, visa ko turiam, nėko nesam trū́kę. Žmogus viso ko trū́kstantis. Poros gyvenimo jei neišmanai, daug ko trū́ksti. Jie visko turi, tik vienos gaspadinės trū́ksta. Katras katro yra trū́kęs daba, sakyk?! Jie sėdi stoties restorane, gurkšnoja vyną ir lėtai, lyg trūkdami kalbos, šnekučiuojasi. Turto neturėjau, nereikėjo man jo, bet valgyti netrūkau. Tas gaspadorius katalikas buvo ir visa ko netrūkęs, vienok meilės skūpas. Tada senis su savo dukteri labai ilgai gyveno, nieko netrūkdami. Darbininkas žmogus duonos netruks. Tam duonelės trū́ksta, tam putrelės trū́ksta. Par visą gavėnę liuob silkės visumet netrū́ks. Alutis saldus rūgsta, mums nėkumet netrūksta. Dabar i tų medžių trū́ksta, vis nepirkau. Netrū́ko jau to darbo – siuvau i siuvau. Mokslo trū́ko, abelnai visko trū́ko. Labai būt gerai gyvent, bet tos sveikatėlės trū́ksta. Visais galais apsikrovęs, jam nieko netrū́ksta. Pirmininkas gerai įsišėręs – -ko jam trū́ksta? Ir pavalgęs, ir apsivilkęs, tai ko jam bieso trū́ksta dar? Ko gi trū́ksta! – aviža šikną drasko! (nebežino ko norėti) . Tujau nupirks baranką, nu i tiek i tetrū́ksta vaikuo. Ko trùks – vis tėvų prašo. Ko trùks, vis iš tėvų tęs. Tada vaikai geri, kai jiem trū́ksta. Tik tada mes. apleidžiam savo žmogų, kada jam nieko nebetrūksta, visko pilnas ir be jokių rūpesnių. Lytaus netrū́ko nu pavasario. Kur šaltinis, čia vandens netrū́ksta. Miške raistų netrū́ksta: vienas pasibaigia, kitas prasideda. Kaklas užkibęs, i tų slogų netrū́ksta. Balso jam. trūko, šnekėjo kaip iš po žemės. Netrū́ksta tokių pavyzdžių ir Lietuvoj rašytuose lenkiškuose raštuose. Bėdų par karą netrū́ko. Netrū́ksta man vargelių, netrū́ksta ašarėlių. Ir pritrūko sesytėlė žaliųjų rūtelių, da netrūko motynėlei gailių ašarėlių. Ko gi jum dabar trū́ksta, kad taip pjaunatės? Ko trū́ksta, geras vaikiukas, a tu misliji geresnį gauti? Ko jam betrūkst, jei ne karūnos! Tik jai batelių ir betrū́ko. Nekaštavojus negal žinoti, ko trūksta [viralui]. Eik, sako, suskanink, jei ko betrū́ksta. Seklyčioje trūko geležim kaustytos skrynios. Trūkstamų vaistų knyga. Žmogui daug ko trūksta, kad galėtų jaustis visai laimingas. Dūdelė – tik kai ko nors trūksta, kai širdį ilgesys plėšo. Gimtinės oro man trūksta, saulelės tavo akių. Visur ir visados trūksta man tavęs! Ubagui mažai ko trūksta, o šykštam visa (viso) ko negana. Viskas gerai: kelnės aukštai, pypkė rūksta, tabako netrūksta. Kam pypkė rūksta, tam nieko netrūksta. Dūmas rūksta, nieko netrū́ksta, tik pinigų. Dievas atras, ko kam trūksta, iš kur dūmai rūksta. Balai esant, kipšo netrūks. Kur trumpa, ten trūksta. Juo trumpa (trumpas. striuga), juo trūksta. Kur striukas, te ir trūksta. Nugi, Dieve mano: kam striuka, tai i trū́ksta.
trū́kstančiai. Trūkstančiai ir Lietuvo [je] tebūs šį metą.

12. pradėti mažiau duoti pieno: Jau nori trū́kt [karvė]. Karvės jau ima trū́kt, kiek čia to pieno. Jau trū́ksta trū́ksta karvelė, jau mažiau pieno. Karvė trū́ksta regiančiom. Kokios karvės: neseniai po teliukais, o jau trū́ksta. Karvės trū́ksta – pienas kai smala, kartus. Trūkstantì karvė, mažai pieno. Trūkstančiõs karvės pienas neskanus. Visada trū́kstančių karvių pienas kartus. Trū́kstančios [karvės grietinę] reik ilgiau mušti, o vedusios nėko netrunka sumušti [sviestą]. Karvė jau baigė trukt – nebuvo ko įdėt svečiam.

13. mažėti. Trūksta pienas karvėms. Trū́ksta vis [karvės] pienas, mažėja, vali ažtraukt.

14. apvirti, apšusti, apsitraukinti (ppr. prieš verdant kitame vandenyje): Barkščiai jau trū́ksta, zars galės dėti į varinį.

15. greitai eiti, bėgti: Palauk, kur daba trū́ksti? Visi į tą nibrę trū́ksta. Jis greit į Kauną trūko. Tu trū́k, o aš vysiu!
ar lū̃š (ar plỹš), ar trū́ks kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Sykį pradėjau, reik baigt: a lùš, a trùks. Ar luš, ar truks, tik pazvelyk man čia jau nakoti. Ar plyš, ar trūks – nepasiduosiu.
dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta (kam).
gálvą trū́kdamas (trū́kęs) labai greitai, galvotrūkčiais, strimgalviais (puolė, spruko ir pan): Visi galvas trūkdami puolė į savo vietas. Spruko galvą trūkdamys. Galvą trūkęs atgal bėgu. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs.
gálvą trū́kti

1. greitai, galvotrūkčiais bėgti, eiti, sprukti, skubėti: Trū́ksma gálvą visi ten, t. y. eisma. Kur taip galvą trūksti? Trū́kit gálvas į kiemą, ko čia dūkstat! Kur tas suskis piemuo gálvą trū́ksta?

2. dūkti, siausti, šėlti: Ieško, gálvą trū́ksta, ir nieko neranda. Kad čia dūda būtų, seniai galvas trūktų. Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis velniuškose.

3. skubintis (ką padaryti, atlikti): Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūks galvą juos praleisti.

4. galą gauti: Kad tu, bernužėlis, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolelei, galvelę atleistų.

5. patekti: Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos. (kieno)
lankaĩ trū́ko pagimdė: Jo bobos šiąnakt lankaĩ trū́ko.
[ar] lū́žta [ar] trū́ksta kad ir kas būtų, kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: Jeigu Bušė ko nors užsigeidžia, ji lūžt trūkst turi gauti. Ar lūžt, ar trūkst – važiuok, ir gana.
meškà gálvą trū́ksta. Parejau – numūs meškà gálvą trū́ksta.
[tìk, tiktaĩ] paũkščio (paũkštės, balañdžio, gérvės, gul̃bės.
) píeno trū́ksta (tetrū́ksta; .
betrū́ksta) ; . Vakarienė – taip bent Elzei rodėsi – buvo tokia, kad jai tik paukščio pieno tetrūko. Tame dvare tik paukščio pieno betrūko. Labai vaišinga: apikelia apikelia stalą, kad tiktaĩ paũkštės píeno tetrū́ksta. Gavai valaką, vyrą prie valako, gervės pieno trūksta?! Gervės pieno jiem tik trūksta. Koks jo gyvenimas! Ko tu būsi trūkusi! Nebent balandžio pieno. Jiems nieko netrūksta, tik gulbės pieno.
rū̃ks trū̃ks kiek galėdamas, iš paskutiniųjų: Rū́ks trū́ks kitą sykį eini repečkas – i padarai.
sprándą trū́kdamas labai greitai, galvotrūkčiais (bėga): Bėgau sprandą trūkdamas, šaukiau kaip pusgalvis, ir … nesustojo. Lapute, kūmute, kas tau atsitiko, kad tu taip trūkdama sprandą bėgi?
sprándą trū́kti.

1. greitai eiti, bėgti, nešdintis: Kur dabar trūksi sprandą? Tu nori kažkur trūkti sprandą ir palikti mane su vaikais badu mirti! Trū́k sprándą nuo mano galvos! Trū́k sprándą iš čia, kur tau patinka!

2. galą gauti: Vienąkart jis turi sprandą trūkti ir trūks per mane. Važiuok, trū́k sprándą! Jok, ženteli, trūk sprandelį.
strangaĩ trū́ko pašlijo, neatlaikė sveikata: Tu žiūrėk, ka ir tau netrūktų strangai.
širdìs trū́ksta labai skaudu: Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę.
tõ betrū́ko;
tõ dar trū́ko. To betrūko, kad mes dar jam mokėtumėm! Na, to betrūko! Pluta atsivedęs Būblį… Toks tokį susirado! To betrūko, norėjo su peiliu papjauti! To dar trūko, kad tave seną minėtumėm.
trū́k [sau] gálvą!. Eik, trū́k gálvą! Trūk sau galvą!
[nors] trū́k juokù. lš jos kalbos tai nors trū́k juokù, būdavo. Trū́k juokù, dabar kai pamisli. Moka nusakyt – kad gražias pasakas sakydavo, tai trū́k juokù. Dabar gi kai kalba [netaisyklingai],
tai trū́k juokù. Trū́k tu juokù iš to vaiko!
trū́ko lū́žo (plýšo.
) . nesvarbu kaip, bet kaip, paskubomis: Kad padaris ką, tai trū́ko plýšo. Padarė trū́ko lū́žo ir sėdi – ot tinginė! Skubinas – trū́ko lū́žo, ka tik padaryt. Negi žiūria, kad geriau, ale trū́ko plýšo padirbo ir vėl sėdžia dyka. Trū́ko plýšo, greit greit išvelėjau. Tai man darbinykas – trū́ko lū́žo, bet padarė. Koks te darbas – trū́ko plýšo. Trū́ko plýšo – ka tik ženytis. Par man trū́ko lū́žo (kalbu nepagalvojęs) – išjuokiau ir nuejau.
trū́ko netrū́ko kas bebūtų, beatsitiktų: Ravė [ja],
ka i negalia – trū́ko netrū́ko.
trū́k plýšk. kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: Trūk plyšk, bet vaidink, kitaip jų spektaklis sužlugs. Trū́k plýšk, o padaryk!
trū̃ks laikỹs kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Namie savo moterim pasakė, o moters – trūks laikys – norėjo būti pačios ūkininkėm. Aš parduosiu, ir gana – trùks laikỹs. Trùks laikỹs – velnias (ponas) atsakys.
trū̃ks lū̃š (plỹš.
) kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: Truks luš, o aš pasieksiu savo! Trùks lùš – pirksiu! Truks pliš, vis tiek aš čia nebūsiu. Trū́ks plýš – turu padaryti. Trū́ks plýš, bet tam mulkiuo tikrai kailį išpersu. Trūks pliš, o arielkos reik. Truks pliš, bet reikia ryžtis. Jis trùks plìš padaris. Trùks plìš – turiu padaryt! (kam)
trū́ksta [dešim̃to.
deviñto.
peñkto.
pusañtro.
víeno.
] bálkio [galvojè, į gálvą];
trū́ksta devynių̃ bálkių. Anam trū́ksta víeno bal̃kio, ans lyg ir nepilno proto. Jam, matyt, i galvo [jè] trū́ko bálkio. Anam trū́ksta víeno bal̃kio į gálvą. A šeši, a septyni vaikai anie buvo, i visims po bal̃kį trū́kdavo. Vienam žmogui devynių balkių trūko. (kam)
trū́ksta į gálvą (į pakáušį.
) . Trū́ksta jai į pakáušį, nėra doros. Jam trū́ksta į gálvą vis tiek.
trū́ksta iš tõ ãbrino. Biškį trū́ksta iš to ãbrino. (kam)
trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių. Dar jai, matyt, trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių.
trū́ksta kõšės į gálvą (į kiáutą) . Trū́ksta biskį kõšės į gálvą. Trū́ksta kõšės į kiáutą – ir gyvena biednai. (kam)
trū́ksta [dviejų̃.
kelių̃.
trijų̃.
] lentẽlių [galvojè] . Jam galvõj lentẽlių trū́ksta. (kam)
trū́ksta nuo šim̃to penkių̃. Anam trū́ksta nu šim̃to penkių̃. (kam)
trū́ksta sraigtẽlių (šriū̃bo.
) [galvojè]. Sakė, jai sraigtelių trūksta, vėjas galvoje. Abiem trū́ksta šriū̃bo galvõ [je]. (kam)
trū́ksta vienõs klepkõs (lentẽlės, palõs) .
trū́ksta víeno põsmo (stìpino, šùlo) [galvojè, galvõn] .
trū́ksta dviejų̃ klepkų̃. Jam trūksta vienos lentelės. Jis kuoktelėjęs, jam trūksta vienos palos. Jai trū́ksta víeno stìpino, negudri tokia mergiotė. Iki šiol nežinojau, jog tam žmogeliui vieno šulo trūksta. Jam trū́ksta víeno šulẽlio. Jam trūksta galvon vienos klepkos. Tau, mergaite, tai jau dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta.
trū́kti iš juõko (juokaĩs.
juokù.
) . Beždžionės taip raitėsi ir kraipėsi, jog Paspartutas ko netrūko juokais. Trū́kom juokù tada abidvi iš to vaiko. Aš trū́kstu juokù, negaliu, iš to jo virimo. Oi, vos netrūkau iš juoko!
trūktinaĩ plyštinaĩ karštai, energingai: Jis trūktinaĩ plyštinaĩ ima.
aptrū́kti.

1. aplink įtrūkti, įplyšti, įskilti: Aptrū́ko aludė. Bačka aptrūko. Pakšt – ir aptrū́ko aplink visą [graižas]. Mūsų kaminas nuo šalčio aptrū́ko. Čia nedaugį aptrū́kę.

2. apiplyšti, apdriksti, apskurti: Aptrū́ko jau šeimynos drabužiai. Jau paskutinis apsisegelas applyšo, aptrū́ko. | Neprisrinkęs, aptrū́kęs žmogus. [Piemenėlis] toks apskuręs; aptrū́kęs, terbelę pasiėmęs, votagą. Atejo pri jų maža ubagelė: aptrūkusi, pusbasė, nušašusi. Paliko biednas kai ubagas aptrūkęs. apirti, apgriūti, aptrupėti: Stogai aptrū́kę, apiplyšę. Aptrū́kę visi pašaliai. Š. Juzupas, atradęs namelius Motinos Švenčiausios aptrūkusius, kaip reikiant aptaisė. Medy pirkutė nedidukė, pašlijus, sena, aptrūkus.

3. kiek suskirsti, suskeldėti: Kojos kiek aptrū́kę, peršti.

4. truputį pristigti: Mašina jau darbo aptrūko. Aptrū́kstas sukraus ir bagotims.

5. nustoti duoti pieno: Nusto [jo],
aptrū́ko karvė.

8. apšusti, apvirti, apsitraukti: Grobus užraišioji stipriai, įmeti į karštą vandinį, aptrū́ko. Tos kepenos jau virtos yr, aptrū́ksta.
atitrū́kti. attrū́kti. atatrū́kti.

1. daliai ko atplyšti, atskilti: Virvės galas atitrū́ko. Trumpas galelis attrū́ko. Mūro šmotas attrū́ko ir nugriuvo. Kap ledas didelis attrū́ko [nuo ledyno],
išbraukė visą girią [slinkdamas]. Jeigu kepalo kraštas atitrūksta, tai kas nors iš šeimos atsiskirs. Sūnus gi, nuo širdies atatrū́kęs.

2. kam pritvirtintam ar priaugusiam nuo ko atplyšti, atskilti, atšokti: Kultuvas macnas: kai kuli, neatitrùks. Parūdijo, attrū́ko [šulinyje] viedras. Attrū́ko lentelė nuog tvoros. Tiej vartai attrū́ko ir griuvo. Kai peiliu aprėžta – atatrū́ko padai guminių [batų]. Atatrū́ko burkelės rankovė, prisiūk. Attrū́ko [girnų] lapelė – reikia pririštie. Jų krašte auga toks medis, kuris po keturiasdešimt metų atitrūksta nuo šaknų ir, užėjus pirmai audrai, išvirsta. Gelsta ir, atitrūkę nuo šakų, lėtai leidžiasi skroblų ir lazdynų lapai. Sunkiai pakėlė – ir attrū́ko [inkstas]. Subrendę nareliai nuo kirmėlės kūno gali atitrūkti. Skystis atitrūksta nuo sienelių ir juda kaip laisva čiurkšlė. Jie yra amžinai atitrūkę nuo to krūmo, iš kurio išaugę. Kas te – arkliui uodega atatrùks, ką duosi išart porai vagelių?! Atatrū̃ks šikinė, kad kaladžiūtę perpjaus?! Tavo tėvu pririšk liežuvį, tai atitrùks.

3. pasileisti, nusitraukti, nutrūkti (pririštam, pritvirtintam): Karvė atatrū́ko visus kopūstus išrijo, išmindė. Gal jau mano karvė atatrū́ko, kad atejai? Atatrū́ksta teliokas, tai lekia in karvę žįst. Attrū́ko jaučias ir dav [ė] ragais. Attrū́ko kumelys ir skrist ingi kumelaitę. Šuoj piktas, gali attrū́kt ir inkąst. Attrū́ko šuoj nuog raikštės. Tuoj ta kalė atitrū́ko, atlėkė. Dabojam, kad neattrū̃kt šuva. Kai atitrùks, nepagausi. Primdėlė attrū́kus, bėgt. Piktas šuva atitrū́kęs dantų neklausia. Laksto kai šuva, atatrū́kęs nuo lenciū́go.

4. kiek nuplyšti, nudriksti, nuskurti: Atitrū́kusios padelkos, t. y. atskurusios, atspurusios. Rubaškos attrū́kę.

5. nutolti, atsitolinti: Mes abu prisisukam savo ledžinkas ir, nuo kranto atitrūkę, leidžiamės ledo žvilgantin tolin. pakilti, atsiplėšti: Lėktuvas, išsukęs į pakilimo taką, dar smarkiau sugaudė motorais ir įsibėgėjęs nepastebimai atitrūko nuo žemės. Arkliukas, atitrūkęs kojomis nuo dugno, ėmė plaukti.

6. nukrypti kitur. Vaikų akys atitrūko nuo viralo ir nustebusios žiūrėjo į jo veidą.

7. išvykti, pasišalinti: Negaliu atitrū́kt nuo namų. Nuo jo. spinduliavo kažkokia jauki šiluma, kurios pasigesdavo, ilgesnį laiką atitrūkęs nuo namų. Jei klientai būdavo toliau – išvažiuodavo su vežimu ir nuo mielų namų atitrūkdavo ištisas savaites.

8. prarasti ryšį, pasidaryti svetimam, atsitolinti: Ne, rytoj poryt reikės keltis, juk visiškai esi atitrūkęs nuo gyvenimo. Kerpė buvo vienišas, atitrūkęs nuo žmonių.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>trū́kti, </b>-sta (-a, truñka) ; -o. <br/>1. <span class="explanation">atsiskirti, atsidalyti, pertrūkti į dvi ar daugiau dalių: </span> Bet atsitiko nelaimė – trūko Rožytės karolių vėrinėlis, ir visi karoliai pabiro. Kaip trūko terbos pasaitas, kad lėkė ta terba par tvorą ir pasiliko. Muzikantas grajina – tai strūnos tik trū́ksta, trū́ksta. Diržas trū́ko. Kap patęsiau, tep ir trū́ko [virvė]. Tavo virvė trū́ksta. Anys. jau supuvę – trū̃ks i trū̃ks vijant. Prastai suverpta – trū́ksta ir trū́ksta [siūlai audžiant]. Išaudi an dienos pusantros sienos, kada ir dvi, kai netrū́ksta [siūlai], kai gerai suverpta. Atrodo, bovelna stipra, netrùks, kai ausiu. Ausk i dainuok – netrū́ko [siūlai]. Močiute, trūksta! – Ausk, duktel, iki ant vienos pasiliksi. Dvilinka netrūksta. Linai su spaliu trūksta. Lininiai šniūrai nėkumet netrū̃ksta. Kur rateliai išsigrąžė, čia virvelės trūko; trūkte trūko virvelaitės. Ar netrūksta valaknėlės, ar nebyra sėmenėlės? Pamir̃kai kūralaišius, ba trū́ksta. Trupėjo akmuo, kibirkščiavo, atplaišos lakstė aplink, o Kazys kalė ir kalė, kol trūko grandis. Kai skubinsies, vis tai trùks, tai luš. Susitaisyk, ka nėkas nelūžtų, netrū́ktų. Tokie asiūkliai būdavo, kur auga balos [e], tai jie trū́ksta, tokie minkšti. Ne raistuos samanos sausos, trū́ksta – netinka namui. Tas [minties] siūlas truko, pradėjau kitą kalbą. Senelis pats gydytojas, numanęs, kad jo gyvybės siūlas baigia trūkti, traukia mane į save. Virvė par daug įtempta trūksta. Ilga žarna trūksta. Kur supuvę, ten ir trūksta. Kur plona, ten trū́ksta. Mįslė mįslelė, parvidur (per pilvą) gyslelė, kai ta gysla truks, visas pilvas dubs. <span class="explanation">lūžti: </span> Kada trū́ksta [kartis], tai tos ragutelės par ledą tolyn nuslysta, nuvažiuoja. Lankas ir geležinis trū́ksta. Pasiimk tokiam velniu tokią lazdą, kad nei netrūktų̃. Kad trū́ko to kartis, paltis muilan – ir momytei tiesiai ant veido. <br/>2. <span class="explanation">vykti su pertrūkiais, trūkinėti: </span> Kalba trūko, kaip kartais trūksta įtemptas viržis, nes ilgu buvo. Kad ir vėlyvas buvo laikas, pašnekėsys netrūko. Balsas jam trū́ko. Magdalena pradėjo pasakoti trūkstamu balsu savo gyvenimo darbus. Nakties tykumoje tesigirdėjo kai kurių vyrų gilus, trūkstamas kvėpavimas. | Mat kad važiuoja iš bažnyčios, kelias netrū́ksta <span class="explanation"> (vežimas prie vežimo) </span>. <br/><b>trū́kstamai</b>. Dieve, kur mano drąsa, kur mano ugningas žodis dingo, kurio klausydamiesi draugai garsiai šaukdavo ir netrūkstamai plodavo. <span class="explanation">nustoti kam vykti: </span> Lijo lijo ir trū́ko – pagãdinasi. <br/>3. <span class="explanation">rastis plyšiui, skylei, skilti į dalis, plyšti, sprogti: </span> Žiūrėk, ko nors susijaudinai, trūko širdies ar smegenų gyslelė, ir tavęs nebėr. A tau ginsla galvo [je] trū́ko, ka taip duodys <span class="explanation"> (dūksti) </span> ?! Va man gyslelės trū́ksta [kojų], tai mėlynmargė visa. Kai kada pasopsta [smilkiny], misliju, gal gyslelė trùks. Nugurkaulio gysla buvo trū́kusi. Trū́ko klupstis mãžai – nesveika. Skaudulys trūksta. Kap ažsijuokė – ir trū́ko jo votis gerklėn. Tokie guzai atsirado i trū́ko. Auglys kaip trū́ko, širdį apliejo i mirė. Spaugai trū́ksta ir plečias po visą kūną. Plėnia trū́ko – i kraujas užejo an žarnų. Sodindavo nuo tos kėdės ant lovos – buvo pilvas trū́kęs. Trū́ksta į ausį plėvė, i žmogus nebegirda. Ir ausis gali trūktie nuo riksmo. Buvo apendicitas trū́kę. Trū́ko viduriai, ir mirė moteriškė. Gali širdis trū́kt: moma vaiką pametė. Tai iš to gailesčio trū́ko jos širdis, ir ta numirė. Čia buvo kaulas trū́kę, tai kap padirbėji sunkiai – ir sopa. Sliduma tokia buvo, griuvo – trū́ko galva. Kaip duosiu kirvio penčiu, tai net galva trùks! Iž didelio juoko jam ir lūpa trū́ko. Ragana tą vandenį gėrė, gėrė ir, prigėrus daug, trūko. Būdavo, alyviniai net trū́ksta: razsikėtę tik in obelės. Petras nutaikė [kraušinį] į pačią viršūnytę – klerkt ir trūko. Tos bulbės greit suverda: trū́ksta i subyra. Kai kviečiukus išverdi, tai grūdas būna trūkęs, minkštas. Palaidai dėk, be trū́ksta dešra bulbinė. Jei duona pusiau pečiuj trūksta, tai kas nors iš giminės atsiskirs. Vėl stiklas trū́kęs. Puodas trū́kęs. Trùks puodynė, vanduo išsilies. Kad trùkt bosas, kur vynas rūgsta, lai prigertum. Turi abiem rankom už šiknos, ba trū́kus suknelė. An tavę visa kas trū́ksta kap an kuolo. Visa rankytė ištino, pradėjo trū́kt marškiniukai. Urėdas jojo paskui, tai jai kap davė rapnyku, tai jos marškiniai ir trū́ko, ir kraujai išsiliejo nat! Trū́ko pelėpė – i lyja vidun. Užuėmė žuvies vislą didelę teip, juog tinklas jų trūko. Užudangas bažnyčios trūko, uolos plyšo. Uolos trūko, žemė judo, numirėliai atsibudo. Pirmoj vainelėj žirgelis klupo, antroj vainelėj kardelis trūko. Buvo kluonas išmuštas su moliu; ka su spragelu užduodi, ka netrūktų tas kluonas. Tokias nestoras karteles deda, kad neplyštų, netrū́ktų [molinio tvarto siena]. Trū́ko ledas po kojums. Jei liūnas trū́ktų, tai nueitum skradžiai žemę. Jei trùkt [Raigardo] derna, tai nueitai skradž žemės. Debesỹs trū́ko ir pasileido lyt. Jau trū́ksta per pusę debesys – gal pas mus nelis. Tegu lija; palis ir nustos, dangus netrùks. Bet kai aš matau gaujas kūno ir dvasios išsigimėlių didžiuojantis savo nesveikumu, tai mano kantrybė beregint trūksta. Jų kantrybė gali trūkti kiekvieną akimirką. Verčiau likus [valgio], nekai pilvui trūkus. Oi oi, mano šonai trùks – ką čia dar suvalgius! Juokias, kad žandai trū́ksta. Ko mūs šonai netrū́ko iž juoko. Ko mūs žarnos netrū́ko [iš juoko] ! Gana [valgyti], paskui trūksiu. Negerk tiek daug – trū́ksi. Pijokas tai kai karvė brogoj: trū́k – neišgersi. Nuog vargų gali ir galva trū́kt. Teip kosėjau, atrodo, galva trùks parpus. Ma [n] galva ko per pusę netrū́ksta [traukiant dantį]. Prisirašė daug, pilna knyga, kad galva trū̃ks – reikia atminties geros. Tu darbais trū́ksi – kiek darbų daug. Kad savo žemės turėtų – trūktų, bet dirbtų. Netrū́kus būtum, kad i paruošus [valgyti]. Galvoji: imsi ir trū́ksi. Būdavo, rėk, nors te trū́k. Vos netrū́kau iš pykčio. Gali trū́kt iš piktumo! Jau sėdi, ir tik trū́kt! <span class="explanation"> (tuoj pravirks) </span>. Buvo [debesis] kap trū́kt <span class="explanation"> (rodėsi, kad tuoj pradės lyti) </span>. Jau ji ant kranto, tik trū́kt <span class="explanation"> (tuoj gimdys) </span>. Tik trū́kt, ar aštuonių mėnasių jau. Boba kap tik trū́kt. Čia baisiai gerus giedorius turiam – plyšta trū́ksta. Gale lauko bačka (puodas) trūko. Trenkė perkūnas iš aukštai, trūko dorė – pabiro vaikai. Užmysiu mąslę, po padu pūslę, toj pūslė kap trūko – an viso svieto parūko. <span class="explanation">darytis su išmuštomis vietomis, šukėtam: </span> Kirvis trū́ksta. <span class="explanation">kam perplyšus rastis, pasidaryti</span>. Pasku [sutinusioje kojoje] pradėjo skylės trūkti. <br/>4. <span class="explanation">skirsti, skeldėti, trūkinėti: </span> Muno pirštai trū́kdavo. Tos kojos trū́kę sutrūkę, tai ašaros byra kap žirniai iš akių. Neturi kur dėtis su tom kojom: trū́ksta, kraujai iš blauzdų bėga. Ogi ažupenčiai ir man kad trū́ksta – gi basa vaikštai vaikštai. Sako, jeigu basas garnį pirmą kartą pamatai, tai kojos labai trūksta. Bet nakties rasos per maža lūpoms trūkstančioms gaivinti. <span class="explanation">triušti: </span> Pūsta tavo skaistieji veideliai, trūksta tavo geltonos kaselės. <br/>5. <span class="explanation">sprogti: </span> Netoli bomba trū́ko ir dūmai paspylė. Kad būt trū́kus to granata, tai būt ažmušus. Tai da man po kojom išlėkė iš sterblės [granatos] – i netrū́ko. Tai čia va baloj snariadai <span class="explanation"> (sviedmiai) </span> trū́ko, tai ažu salos <span class="explanation"> (kaimo) </span>. | Kad alus rūgsta, putų stora karta pasidaro: viena trū́ksta, kita kyla – smarkiai rūgsta. <br/>6. <span class="explanation">skirtis nuo ko, atskilti, atplyšti: </span> Šakos trūkte trūko nuo kamieno ne ašmenim, o pentimi užgautos. Trū́ksta byra putino uogelės kap mergelių gailios ašarelės. Tikra duktė, nuo širdies trū́kus. Septynis kartus trū́kom <span class="explanation"> (skyrėmės), </span> lig užsakai išejo, bet daugiau nebtrūkinėjom. Tolei uzboną neša, kolei ąsa trū́ksta. Lauk, kada vilko bėgusio uodega trùks. <span class="explanation">pririštam nusitraukti: </span> Perniai arklys kai buvo pradėjęs trū́kt, tai kasnakt. <br/>7. <span class="explanation">staiga imti veržtis: </span> Iš silpnybės trū́ko kraujas par nosį. Jo kraujas trū́ko pro burną. Kraujas trū́ko – ir mirė. Akmenį atavertė – ir trū́ko [v] anduo. Kai ejo vanduo, kai trū́ko, kai išvertė medžius, ajegi!. Jaučiau trūkusį savo apmaudą. <br/>8. <span class="explanation">staiga pradėti ką daryti: </span> Kaip trū́ko ana verkt, pasižiūrėjęs an ją ir aš. Trū́kai čia dabar raudot kap veršis! <br/>9. <span class="explanation">mažėti</span>, kristi, atlėgti</span>. Šaltis trūksta. Šaltis trū́ko, galėt šilčiau bus. <span class="explanation">darytis silpnesniam</span>. Ve, a su akiniais; ar akės trū́ksta? <br/>10. <span class="explanation">stigti, stokoti ko tam tikro, reikiamo kiekio: </span> Arkliui pirkt trūkstąs šimto litų. A netrū́ksma bulbių sėklai? Šiemet pašaro mes trū́ksim, bus maža. Da gal kokio vežimo šieno trū́ksme, reiks kur prašyt. Kiek [avižų], trū́kstu, tiek ir emu. | Bulbienė druskos trū́ksta. Tas viralas yr buvęs trū́kęs druskos. Trū́ksta pirmųjų trijų puslapių. Vienos kapeikos trū́ko – negalėjau nupirkti. Jau žmogus turėjo laiko – cento trū́ko. Žaginių trū́ko, tai ejau krūmuos kirstų. Žirginiais vadydavo, dėdavo į duoną, ka trū́kdavo griūdų. Ana. neskani: čia trū́ksta raugo, čia trū́ksta kvynų. Geriau tegu lienka, ne ką trū́ksta paskui. Patys anie. buvo septyni, žirgai vėl septyni – nei trūko, nei liko. Trū́ko vieno arklio vežt mašinai. Vieno aro trū́ko lig dešimties aktarų. Mes kalbūs – par mum nelabai trùks kalbos. Pasiklojo po galva samanų ir užmigo trūkstamo miego miegoti. Gailesys taip gniaužė širdį, jog krūtinėj trūko oro. Jai trūksta oro, jai darosi ankšta krūtinėje. Vaistus tuos imi imi – oro trū́ksta, nemiegu. Studentui ėmė trūkti kvapo ir norom nenorom sulėtino žingsnį. Mieste man kvapo vis trū́ksta. Baigias amžius, nieko nebėr – kvapo trū́ksta. Pareisu į pusę kalno ir ilsėsu – dvasios trū́ksta. Dvasios trū́ksta, o labiau rykmetį. Ar anai proto trū́ktum – nėko nedirba. Visur mums trūksta kultūringų darbo žmonių. Stigo visur žmonių, trūko rankų. Tūkstantį kartų rengėsi važiuoti pas ją, prašyti atleidimo, bet vis trūko drąsos. Kambaryje trūksta šviesos. Vis trū́ksta tų dienų, vis netura kada. Da biškį trū́ksta lig aštuoniosdešimties. Mun lig šimto jau dvyleka metų betrū́ksta. Nedirbau valdžion <span class="explanation"> (valdiško darbo) </span> ilgai, triej metų stažo trùks. Pamačiau, kad trū́ksta dviejų kumelių̃. Šiose rungtynėse abiejose komandose trūko po vieną pagrindinės sudėties žaidėją. Vieno gaspadoriaus išejo keturi kult, trūksta penkto kūlėjo. Trūkstamieji pinigai dažnai skolinami banke. Anam akies trū́ksta. Mun trū́ksta vieno danties, o anam – visi iškirmėję. Galo tos pasakos trūksta. Kap trū́kęs proto vyras, geria. Jei išminties kur trūksta, te ir protas greit dūksta. Kuriam proto trū́ksta, nė nupirkęs nebįduosi. Nugena kalnais, pargena kalnais, skaito šimtais, dešimtimis, i vis vieno trūksta. <br/><b>trū́kstančiai</b></b>. Piningų tetura trūkstančiai. <span class="explanation">neturėti pakankamai proto, būti neprotingam: </span> Ką tu su juo susikalbėsi – jam gi trū́ksta. Kitas jau prikvaršęs, trū́ksta gerai. Ne vienam trū́ksta – daug ne šiokių, ne tokių. Kai įsišneka, tai jauti, kad biskį trū́ksta. Sako, tau čia. trū́ksta, ka tu teip kalbi. Ar jam netrū́ksta? Kam trūksta – neįdėsi. Galvoje trū́ksta – ūkyje tuščia. <span class="explanation"> (nedaug) stigti ko, kad kas įvyktų, atsitiktų, ką padarytų: </span> Kieme šulinys, už vienų vartų – vieškelis, už kitų – dūzgiąs avilys. Ar daug čia trūksta iki nelaimės? Nedaug ko betrūko, kad jį suimtų, įkištų į kalėjimą arba ištremtų į katorgą. Maža trūko, kad vargšui studentui akys būtų paplūdusios ašarom. Būtumėt radę, tik kelių minutų tetrū́ko <span class="explanation"> (ką tik išvažiavo) </span>. Tiktai vieno truputelio trū́ko, būtų i primušę. Maž betrū́ko, kad muni neužmušė ant vietai. Mažai betrūko anam pabėgti. Par nago juodymą betrū́ko, i būtų nuvažiavę. Nu matai, beproti tu, bridai – kiek tau trū́ko nuskęsti! Kiek čia betrū́ko – užmušt galėjo šakės. Velniams tiek i tetrū́kę – tik muni prisivilioti. Nedaug betrū́ksta, kad ir tu laukais pradėtum lakstyt. Nedaug trū́ksta, kad be kelnių liktum <span class="explanation"> (nusigyventum) </span>. O tiktai to i betrū́ksta. Ta širdis toki tė [ra], anai tiek tetrū́ksta. <br/>11. <span class="explanation">jausti ko stoką, nepriteklių, nebuvimą, trūkumą: </span> Trū́kstam duonos. Kaip vargsi, Joneli, teip, by tik duonos netrū́ktumi. Pyrago netrū́ksma, ka tik piningų būtų buvę. Pasiutusiai medžių trū́kstam. Anksčiau ans alaus netrū́kdavo – darydavo i darydavo. Sveikatos greit trū́ksi, niekam nereikalinga būsi. Visas amžius ir praejo bėdo [je]: ta to trū́kę, ta šio trū́kę. Kas ko trūkęs – [tam] duoda. Dėkui Ponadievuo, visa ko turiam, nėko nesam trū́kę. Žmogus viso ko trū́kstantis. Poros gyvenimo jei neišmanai, daug ko trū́ksti. Jie visko turi, tik vienos gaspadinės trū́ksta. Katras katro yra trū́kęs daba, sakyk?! Jie sėdi stoties restorane, gurkšnoja vyną ir lėtai, lyg trūkdami kalbos, šnekučiuojasi. Turto neturėjau, nereikėjo man jo, bet valgyti netrūkau. Tas gaspadorius katalikas buvo ir visa ko netrūkęs, vienok meilės skūpas. Tada senis su savo dukteri labai ilgai gyveno, nieko netrūkdami. Darbininkas žmogus duonos netruks. Tam duonelės trū́ksta, tam putrelės trū́ksta. Par visą gavėnę liuob silkės visumet netrū́ks. Alutis saldus rūgsta, mums nėkumet netrūksta. Dabar i tų medžių trū́ksta, vis nepirkau. Netrū́ko jau to darbo – siuvau i siuvau. Mokslo trū́ko, abelnai visko trū́ko. Labai būt gerai gyvent, bet tos sveikatėlės trū́ksta. Visais galais apsikrovęs, jam nieko netrū́ksta. Pirmininkas gerai įsišėręs – -ko jam trū́ksta? Ir pavalgęs, ir apsivilkęs, tai ko jam bieso trū́ksta dar? Ko gi trū́ksta! – aviža šikną drasko! <span class="explanation"> (nebežino ko norėti) </span>. Tujau nupirks baranką, nu i tiek i tetrū́ksta vaikuo. Ko trùks – vis tėvų prašo. Ko trùks, vis iš tėvų tęs. Tada vaikai geri, kai jiem trū́ksta. Tik tada mes. apleidžiam savo žmogų, kada jam nieko nebetrūksta, visko pilnas ir be jokių rūpesnių. Lytaus netrū́ko nu pavasario. Kur šaltinis, čia vandens netrū́ksta. Miške raistų netrū́ksta: vienas pasibaigia, kitas prasideda. Kaklas užkibęs, i tų slogų netrū́ksta. Balso jam. trūko, šnekėjo kaip iš po žemės. Netrū́ksta tokių pavyzdžių ir Lietuvoj rašytuose lenkiškuose raštuose. Bėdų par karą netrū́ko. Netrū́ksta man vargelių, netrū́ksta ašarėlių. Ir pritrūko sesytėlė žaliųjų rūtelių, da netrūko motynėlei gailių ašarėlių. Ko gi jum dabar trū́ksta, kad taip pjaunatės? Ko trū́ksta, geras vaikiukas, a tu misliji geresnį gauti? Ko jam betrūkst, jei ne karūnos! Tik jai batelių ir betrū́ko. Nekaštavojus negal žinoti, ko trūksta [viralui]. Eik, sako, suskanink, jei ko betrū́ksta. Seklyčioje trūko geležim kaustytos skrynios. Trūkstamų vaistų knyga. Žmogui daug ko trūksta, kad galėtų jaustis visai laimingas. Dūdelė – tik kai ko nors trūksta, kai širdį ilgesys plėšo. Gimtinės oro man trūksta, saulelės tavo akių. Visur ir visados trūksta man tavęs! Ubagui mažai ko trūksta, o šykštam visa (viso) ko negana. Viskas gerai: kelnės aukštai, pypkė rūksta, tabako netrūksta. Kam pypkė rūksta, tam nieko netrūksta. Dūmas rūksta, nieko netrū́ksta, tik pinigų. Dievas atras, ko kam trūksta, iš kur dūmai rūksta. Balai esant, kipšo netrūks. Kur trumpa, ten trūksta. Juo trumpa (trumpas. striuga), juo trūksta. Kur striukas, te ir trūksta. Nugi, Dieve mano: kam striuka, tai i trū́ksta. <br/><b>trū́kstančiai</b></b>. Trūkstančiai ir Lietuvo [je] tebūs šį metą. <br/>12. <span class="explanation">pradėti mažiau duoti pieno: </span> Jau nori trū́kt [karvė]. Karvės jau ima trū́kt, kiek čia to pieno. Jau trū́ksta trū́ksta karvelė, jau mažiau pieno. Karvė trū́ksta regiančiom. Kokios karvės: neseniai po teliukais, o jau trū́ksta. Karvės trū́ksta – pienas kai smala, kartus. Trūkstantì karvė, mažai pieno. Trūkstančiõs karvės pienas neskanus. Visada trū́kstančių karvių pienas kartus. Trū́kstančios [karvės grietinę] reik ilgiau mušti, o vedusios nėko netrunka sumušti [sviestą]. Karvė jau baigė trukt – nebuvo ko įdėt svečiam. <br/>13. <span class="explanation">mažėti</span>. Trūksta pienas karvėms. Trū́ksta vis [karvės] pienas, mažėja, vali ažtraukt. <br/>14. <span class="explanation">apvirti, apšusti, apsitraukinti (ppr. prieš verdant kitame vandenyje): </span> Barkščiai jau trū́ksta, zars galės dėti į varinį. <br/>15. <span class="explanation">greitai eiti, bėgti: </span> Palauk, kur daba trū́ksti? Visi į tą nibrę trū́ksta. Jis greit į Kauną trūko. Tu trū́k, o aš vysiu! <br/><b> ar lū̃š (ar plỹš), ar trū́ks</b> <span class="explanation">kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: </span> </span> </span> Sykį pradėjau, reik baigt: a lùš, a trùks. Ar luš, ar truks, tik pazvelyk man čia jau nakoti. Ar plyš, ar trūks – nepasiduosiu. <br/><b>dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta</b> (kam). <br/><b>gálvą trū́kdamas (trū́kęs) </b> <span class="explanation">labai greitai, galvotrūkčiais, strimgalviais (puolė, spruko ir pan): </span> Visi galvas trūkdami puolė į savo vietas. Spruko galvą trūkdamys. Galvą trūkęs atgal bėgu. Šimtas neprietelių vieną žemaitį pamatęs muko šalin galvą trūkęs. <br/><b>gálvą trū́kti</b><br/>1. <span class="explanation">greitai, galvotrūkčiais bėgti, eiti, sprukti, skubėti: </span> Trū́ksma gálvą visi ten, t. y. eisma. Kur taip galvą trūksti? Trū́kit gálvas į kiemą, ko čia dūkstat! Kur tas suskis piemuo gálvą trū́ksta? <br/>2. <span class="explanation">dūkti, siausti, šėlti: </span> Ieško, gálvą trū́ksta, ir nieko neranda. Kad čia dūda būtų, seniai galvas trūktų. Tiktai ir laukė, kad trūktų galvą naktimis velniuškose. <br/>3. <span class="explanation">skubintis (ką padaryti, atlikti): </span> Čia atsiplovė, nusivylęs begaliniais turtais, kuriuos išspaudęs, vėl trūks galvą juos praleisti. <br/>4. <span class="explanation">galą gauti: </span> </span> Kad tu, bernužėlis, pats galvelę trūktum, mažgi man, varguolelei, galvelę atleistų. <br/>5. <span class="explanation">patekti: </span> Išklys iš kelio doros ir trūks galvą prapultin paskandos. (kieno) <br/><b>lankaĩ trū́ko</b> <span class="explanation">pagimdė: </span> Jo bobos šiąnakt lankaĩ trū́ko. <br/><b> [ar] lū́žta [ar] trū́ksta</b> <span class="explanation">kad ir kas būtų, kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: </span> Jeigu Bušė ko nors užsigeidžia, ji lūžt trūkst turi gauti. Ar lūžt, ar trūkst – važiuok, ir gana. <br/><b>meškà gálvą trū́ksta</b>. Parejau – numūs meškà gálvą trū́ksta. <br/><b> [tìk, tiktaĩ] paũkščio (paũkštės, balañdžio, gérvės, gul̃bės</b>. <br/><b>) </b></b></b></b> píeno trū́ksta (tetrū́ksta; </b>. <br/><b>betrū́ksta) ; </b>. Vakarienė – taip bent Elzei rodėsi – buvo tokia, kad jai tik paukščio pieno tetrūko. Tame dvare tik paukščio pieno betrūko. Labai vaišinga: apikelia apikelia stalą, kad tiktaĩ paũkštės píeno tetrū́ksta. Gavai valaką, vyrą prie valako, gervės pieno trūksta?! Gervės pieno jiem tik trūksta. Koks jo gyvenimas! Ko tu būsi trūkusi! Nebent balandžio pieno. Jiems nieko netrūksta, tik gulbės pieno. <br/><b>rū̃ks trū̃ks</b> <span class="explanation">kiek galėdamas, iš paskutiniųjų: </span> Rū́ks trū́ks kitą sykį eini repečkas – i padarai. <br/><b>sprándą trū́kdamas</b> <span class="explanation">labai greitai, galvotrūkčiais (bėga): </span> Bėgau sprandą trūkdamas, šaukiau kaip pusgalvis, ir … nesustojo. Lapute, kūmute, kas tau atsitiko, kad tu taip trūkdama sprandą bėgi? <br/><b>sprándą trū́kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">greitai eiti, bėgti, nešdintis: </span> Kur dabar trūksi sprandą? Tu nori kažkur trūkti sprandą ir palikti mane su vaikais badu mirti! Trū́k sprándą nuo mano galvos! Trū́k sprándą iš čia, kur tau patinka! <br/>2. <span class="explanation">galą gauti: </span> </span> Vienąkart jis turi sprandą trūkti ir trūks per mane. Važiuok, trū́k sprándą! Jok, ženteli, trūk sprandelį. <br/><b>strangaĩ trū́ko</b> <span class="explanation">pašlijo, neatlaikė sveikata: </span> Tu žiūrėk, ka ir tau netrūktų strangai. <br/><b>širdìs trū́ksta</b> <span class="explanation">labai skaudu: </span> Gerai tau sakyti, – atsiliepė Jurgis, – bet man tai suvis širdis trūksta, kada atsimenu apie tą naktelę. <br/><b>tõ betrū́ko; </b><br/><b> tõ dar trū́ko. To betrūko, kad mes dar jam mokėtumėm! Na, to betrūko! Pluta atsivedęs Būblį… Toks tokį susirado! To betrūko, norėjo su peiliu papjauti! To dar trūko, kad tave seną minėtumėm. <br/><b>trū́k [sau] gálvą!</b>. Eik, trū́k gálvą! Trūk sau galvą! <br/><b> [nors] trū́k juokù</b>. lš jos kalbos tai nors trū́k juokù, būdavo. Trū́k juokù, dabar kai pamisli. Moka nusakyt – kad gražias pasakas sakydavo, tai trū́k juokù. Dabar gi kai kalba [netaisyklingai], tai trū́k juokù. Trū́k tu juokù iš to vaiko! <br/><b>trū́ko lū́žo (plýšo</b>. <br/><b>) </b></b></b></b>. <span class="explanation">nesvarbu kaip, bet kaip, paskubomis: </span> Kad padaris ką, tai trū́ko plýšo. Padarė trū́ko lū́žo ir sėdi – ot tinginė! Skubinas – trū́ko lū́žo, ka tik padaryt. Negi žiūria, kad geriau, ale trū́ko plýšo padirbo ir vėl sėdžia dyka. Trū́ko plýšo, greit greit išvelėjau. Tai man darbinykas – trū́ko lū́žo, bet padarė. Koks te darbas – trū́ko plýšo. Trū́ko plýšo – ka tik ženytis. Par man trū́ko lū́žo <span class="explanation"> (kalbu nepagalvojęs) </span> – išjuokiau ir nuejau. <br/><b>trū́ko netrū́ko</b> <span class="explanation">kas bebūtų, beatsitiktų: </span> Ravė [ja], ka i negalia – trū́ko netrū́ko. <br/><b>trū́k plýšk</b>. <span class="explanation">kas beatsitiktų, bet kuriuo atveju: </span> Trūk plyšk, bet vaidink, kitaip jų spektaklis sužlugs. Trū́k plýšk, o padaryk! <br/><b>trū̃ks laikỹs</b> <span class="explanation">kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: </span> </span> </span> Namie savo moterim pasakė, o moters – trūks laikys – norėjo būti pačios ūkininkėm. Aš parduosiu, ir gana – trùks laikỹs. Trùks laikỹs – velnias (ponas) atsakys. <br/><b>trū̃ks lū̃š (plỹš</b>. <br/><b>) </b></b></b></b> <span class="explanation">kad ir kas būtų, kas beatsitiktų: </span> </span> </span> Truks luš, o aš pasieksiu savo! Trùks lùš – pirksiu! Truks pliš, vis tiek aš čia nebūsiu. Trū́ks plýš – turu padaryti. Trū́ks plýš, bet tam mulkiuo tikrai kailį išpersu. Trūks pliš, o arielkos reik. Truks pliš, bet reikia ryžtis. Jis trùks plìš padaris. Trùks plìš – turiu padaryt! (kam) <br/><b>trū́ksta [dešim̃to</b>. <br/><b>deviñto</b>. <br/><b>peñkto</b>. <br/><b>pusañtro</b>. <br/><b>víeno</b>. <br/><b>] bálkio [galvojè, į gálvą]; </b><br/><b> trū́ksta devynių̃ bálkių. Anam trū́ksta víeno bal̃kio, ans lyg ir nepilno proto. Jam, matyt, i galvo [jè] trū́ko bálkio. Anam trū́ksta víeno bal̃kio į gálvą. A šeši, a septyni vaikai anie buvo, i visims po bal̃kį trū́kdavo. Vienam žmogui devynių balkių trūko. (kam) <br/><b>trū́ksta į gálvą (į pakáušį</b>. <br/><b>) </b></b></b></b>. Trū́ksta jai į pakáušį, nėra doros. Jam trū́ksta į gálvą vis tiek. <br/><b>trū́ksta iš tõ ãbrino</b>. Biškį trū́ksta iš to ãbrino. (kam) <br/><b>trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių</b>. Dar jai, matyt, trū́ksta kelių̃ pė̃tnyčių. <br/><b>trū́ksta kõšės į gálvą (į kiáutą) </b>. Trū́ksta biskį kõšės į gálvą. Trū́ksta kõšės į kiáutą – ir gyvena biednai. (kam) <br/><b>trū́ksta [dviejų̃</b>. <br/><b>kelių̃</b>. <br/><b>trijų̃</b>. <br/><b>] lentẽlių [galvojè] </b>. Jam galvõj lentẽlių trū́ksta. (kam) <br/><b>trū́ksta nuo šim̃to penkių̃</b>. Anam trū́ksta nu šim̃to penkių̃. (kam) <br/><b>trū́ksta sraigtẽlių (šriū̃bo</b>. <br/><b>) </b></b></b></b> [galvojè]. Sakė, jai sraigtelių trūksta, vėjas galvoje. Abiem trū́ksta šriū̃bo galvõ [je]. (kam) <br/><b>trū́ksta vienõs klepkõs (lentẽlės, palõs) </b>. <br/><b>trū́ksta víeno põsmo (stìpino, šùlo) [galvojè, galvõn] </b>. <br/><b>trū́ksta dviejų̃ klepkų̃</b>. Jam trūksta vienos lentelės. Jis kuoktelėjęs, jam trūksta vienos palos. Jai trū́ksta víeno stìpino, negudri tokia mergiotė. Iki šiol nežinojau, jog tam žmogeliui vieno šulo trūksta. Jam trū́ksta víeno šulẽlio. Jam trūksta galvon vienos klepkos. Tau, mergaite, tai jau dviejų̃ klepkų̃ trū́ksta. <br/><b>trū́kti iš juõko (juokaĩs</b>. <br/><b>juokù</b>. <br/><b>) </b></b></b></b>. Beždžionės taip raitėsi ir kraipėsi, jog Paspartutas ko netrūko juokais. Trū́kom juokù tada abidvi iš to vaiko. Aš trū́kstu juokù, negaliu, iš to jo virimo. Oi, vos netrūkau iš juoko! <br/><b>trūktinaĩ plyštinaĩ</b> <span class="explanation">karštai, energingai: </span> Jis trūktinaĩ plyštinaĩ ima. <br/><b>aptrū́kti</b>. <br/>1. <span class="explanation">aplink įtrūkti, įplyšti, įskilti: </span> Aptrū́ko aludė. Bačka aptrūko. Pakšt – ir aptrū́ko aplink visą [graižas]. Mūsų kaminas nuo šalčio aptrū́ko. Čia nedaugį aptrū́kę. <br/>2. <span class="explanation">apiplyšti, apdriksti, apskurti: </span> Aptrū́ko jau šeimynos drabužiai. Jau paskutinis apsisegelas applyšo, aptrū́ko. | Neprisrinkęs, aptrū́kęs žmogus. [Piemenėlis] toks apskuręs; aptrū́kęs, terbelę pasiėmęs, votagą. Atejo pri jų maža ubagelė: aptrūkusi, pusbasė, nušašusi. Paliko biednas kai ubagas aptrūkęs. <span class="explanation">apirti, apgriūti, aptrupėti: </span> Stogai aptrū́kę, apiplyšę. Aptrū́kę visi pašaliai. Š. Juzupas, atradęs namelius Motinos Švenčiausios aptrūkusius, kaip reikiant aptaisė. Medy pirkutė nedidukė, pašlijus, sena, aptrūkus. <br/>3. <span class="explanation">kiek suskirsti, suskeldėti: </span> Kojos kiek aptrū́kę, peršti. <br/>4. <span class="explanation">truputį pristigti: </span> Mašina jau darbo aptrūko. Aptrū́kstas sukraus ir bagotims. <br/>5. <span class="explanation">nustoti duoti pieno: </span> Nusto [jo], aptrū́ko karvė. <br/>8. <span class="explanation">apšusti, apvirti, apsitraukti: </span> Grobus užraišioji stipriai, įmeti į karštą vandinį, aptrū́ko. Tos kepenos jau virtos yr, aptrū́ksta. <br/><b>atitrū́kti</b>. attrū́kti. atatrū́kti. <br/>1. <span class="explanation">daliai ko atplyšti, atskilti: </span> Virvės galas atitrū́ko. Trumpas galelis attrū́ko. Mūro šmotas attrū́ko ir nugriuvo. Kap ledas didelis attrū́ko [nuo ledyno], išbraukė visą girią [slinkdamas]. Jeigu kepalo kraštas atitrūksta, tai kas nors iš šeimos atsiskirs. Sūnus gi, nuo širdies atatrū́kęs. <br/>2. <span class="explanation">kam pritvirtintam ar priaugusiam nuo ko atplyšti, atskilti, atšokti: </span> Kultuvas macnas: kai kuli, neatitrùks. Parūdijo, attrū́ko [šulinyje] viedras. Attrū́ko lentelė nuog tvoros. Tiej vartai attrū́ko ir griuvo. Kai peiliu aprėžta – atatrū́ko padai guminių [batų]. Atatrū́ko burkelės rankovė, prisiūk. Attrū́ko [girnų] lapelė – reikia pririštie. Jų krašte auga toks medis, kuris po keturiasdešimt metų atitrūksta nuo šaknų ir, užėjus pirmai audrai, išvirsta. Gelsta ir, atitrūkę nuo šakų, lėtai leidžiasi skroblų ir lazdynų lapai. Sunkiai pakėlė – ir attrū́ko [inkstas]. Subrendę nareliai nuo kirmėlės kūno gali atitrūkti. Skystis atitrūksta nuo sienelių ir juda kaip laisva čiurkšlė. Jie yra amžinai atitrūkę nuo to krūmo, iš kurio išaugę. Kas te – arkliui uodega atatrùks, ką duosi išart porai vagelių?! Atatrū̃ks šikinė, kad kaladžiūtę perpjaus?! Tavo tėvu pririšk liežuvį, tai atitrùks. <br/>3. <span class="explanation">pasileisti, nusitraukti, nutrūkti (pririštam, pritvirtintam): </span> Karvė atatrū́ko visus kopūstus išrijo, išmindė. Gal jau mano karvė atatrū́ko, kad atejai? Atatrū́ksta teliokas, tai lekia in karvę žįst. Attrū́ko jaučias ir dav [ė] ragais. Attrū́ko kumelys ir skrist ingi kumelaitę. Šuoj piktas, gali attrū́kt ir inkąst. Attrū́ko šuoj nuog raikštės. Tuoj ta kalė atitrū́ko, atlėkė. Dabojam, kad neattrū̃kt šuva. Kai atitrùks, nepagausi. Primdėlė attrū́kus, bėgt. Piktas šuva atitrū́kęs dantų neklausia. Laksto kai šuva, atatrū́kęs nuo lenciū́go. <br/>4. <span class="explanation">kiek nuplyšti, nudriksti, nuskurti: </span> Atitrū́kusios padelkos, t. y. atskurusios, atspurusios. Rubaškos attrū́kę. <br/>5. <span class="explanation">nutolti, atsitolinti: </span> Mes abu prisisukam savo ledžinkas ir, nuo kranto atitrūkę, leidžiamės ledo žvilgantin tolin. <span class="explanation">pakilti, atsiplėšti: </span> Lėktuvas, išsukęs į pakilimo taką, dar smarkiau sugaudė motorais ir įsibėgėjęs nepastebimai atitrūko nuo žemės. Arkliukas, atitrūkęs kojomis nuo dugno, ėmė plaukti. <br/>6. <span class="explanation">nukrypti kitur</span>. Vaikų akys atitrūko nuo viralo ir nustebusios žiūrėjo į jo veidą. <br/>7. <span class="explanation">išvykti, pasišalinti: </span> Negaliu atitrū́kt nuo namų. Nuo jo. spinduliavo kažkokia jauki šiluma, kurios pasigesdavo, ilgesnį laiką atitrūkęs nuo namų. Jei klientai būdavo toliau – išvažiuodavo su vežimu ir nuo mielų namų atitrūkdavo ištisas savaites. <br/>8. <span class="explanation">prarasti ryšį, pasidaryti svetimam, atsitolinti: </span> Ne, rytoj poryt reikės keltis, juk visiškai esi atitrūkęs nuo gyvenimo. Kerpė buvo vienišas, atitrūkęs nuo žmonių.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.