apkaukti

kaũkti, -ia, -ė

1. rėkti klaikiu balsu, staugti: Laukinis (vilkas), šuva, pilvas kaũkia. O visokios šmėklos kaukė vilkais, cypė gyvatėmis, lojo šunimis. Pradėjo visos sodos šunes kaukdami loti. Staugiu, kaukiu. Sninga, drimba tamsi naktis, praded vilkai kaukti. Šuva. pradėjo baisiai kaũkt. Paukščiai kaukdami nulėkė, iš kur buvo atlėkę. Šuva lodams kaukia, staugia. Nebeduok man alaus, jau aš kauksiu. Štilk, tai į ausis kaukì (spiegi) ! Pijokas negėręs, šuo nekaũkęs negalia būti. Kaukì kaip vilks avėtyne. Kaukia it šuo mėnesienoje. Kauka kaip šuo, į mėnulį žiūrėdamas. Kol iš tavęs gavau, lapele lojau, kol iš manęs gausi, vilku kauksi. Kaukia kai vilkas, uodegą įšalęs. Kauksi kai šuo, dantis geliamas. Neiškenta kaip šuo nekaũkęs. Miške gimęs, miške augęs, parejo numo kaukti.
kauktinaĩ. Šuniui kauktinai lojant, netinka sundyt, bet juo apdraust. Atejo ir kad rėka visu balsu, jau kauktinaĩ.

2. kaukimu šaukti, vilioti: Vilkus kaukti. Atsisėdo ir kaũkė – sukaukė visus vilkus.

3. verkti, raudoti: Toki bjauruma vaiko: lygu biesas kaukančiasis kauka ir kauka visas dienas. Jis verk ir kaukia. Jūs iš širdies skaudėjimo rėksit ir dejuodami kauksit.

4. duoti kaukiamą garsą, ūžti, trinksėti. . : Muzikantų pirštai jau be nagų, ir pilvai tušti sykiu su muzikoms kaukia. Kaukdamos lekia oru skeveldros, nuolaužos, plieskiančios žiežirbos. Troboj įkaitusios dinamos kaukė. Ten sniego pūgos kaukia. Skrisk, sakale, per kaukiančią bedugnę! Kaukdavo, švilpdavo aplinkui šalti žiemos vėjai. Spygliuotos pertvaros, nei sprogstančios granatos, nei kaukianti mirtis – nieks jos nesuturės. Ir smiltys pakilo, ir jūrė jau kaukia (ūžia) . Kulnimis taip trankėsi, kad net sijos kaukė (labai trinksėjo, skambėjo) . Girdžiu girdžiu, jau ateina mašina kaukdamà. Ratai netepti kauka (baisiai girgžda) . Leida, kad tekiniai kauka (greitai važiuoja) .

5. rinktis, spiestis: Kaip pradeda žvirbliai kauktis busilo lizdan, tai ir galo nėr.

6. Kaũkties yra prašyties.
apkaũkti, -ia, àpkaukė

1. apgožti: Žolės bulves àpkaukė. Visą daržą žolės apkaũkia, nespėjame nė ravėti. Rugiai žolių apkaukti.

2. apželti: Apìkaukė daržas žole – nė brokų nesimato. Atarkit bulves – apkaũks, ir reikės ravėti. Nusikirpk plaukus, mat visas apkaukęs.

3. surinkti: Laiko piningus apkaũkęs.
atkaũkti, -ia, àtkaukė

1. kaukiant ateiti: Gi žiūriu – atūžia, atšvilpia, atkaũkia!

2. kaukimu atsakyti, atsiliepti: Turėję atkaukti, arba atloti, tais žodžiais. Vilkas staugė, tarsi jame šimtas kitų vilkų atsikaukė.

3. kaukimu atgauti: Matai, kaip ponai kaukia, nebetekę žmonių: nori atgal „pančizną“ atkaukti.

4. iki valiai kaukti: Kauk kauk, bene atsikauksi.

5. ateiti, atvykti, atsibastyti: Àtkaukė iš kurios padalijos, iš kurios pasvietės.
įkaũkti, -ia, į̃kaukė. smarkiai kaukti: Ir įkaũkia gi mūsų girioje rudenį vilkai!. Naktį kad įsikaukia girioj vilkai – net klaiku!
iškaũkti, -ia, ìškaukė

1. įstengti kaukti: Šuva užkimęs, neiškaũkia.

2. išeiti, išbėgti kaukiant: Iškaũkia, išlekia šunys.

3. kaukimu išpranašauti nelaimę (ppr. mirtį): Jei šuo kaukia, tai ką nors iškauks: ar vestuves, ar laidotuves. Susiedo šuo kaukė kaukė, veizėk Jonų Marikę ir ìškaukė. Šuva kaukia kaukia, ar neiškaũks ko? Iškaukė [šuo] jau Rukinienę – bus dabar ramu. Ne, šią naktį už klėties darže kaukia sau kaip kaukęs. Išsikauk, šuneli, ant savo galvos.

4. išprašyti, iškaulyti: Atejo toj lapė Ona ir iškaukė iš manę rūtas. Ìškaukei juk penkius rublius, daugiau jau nebgausi. Aš vos dešimt rublių iš jo iškaukiau. Aš nuo tavęs lote išlojau, o tu nuo manęs ir kaukte neiškauksi. Jau kartą iškaukei, tai ir turėk.

5. kaukiant, dūzgiant iškulti: Mašina per dieną prėslą kaukte (kaukdama) iškaukia.
nukaũkti, -ia, nùkaukė

1. kaukiant smarkiai nueiti, nubėgti, nuvažiuoti: Nùkaukė nùkaukė [šuva] gilyn krūmuos ir nebemačiau, kur jis prapuolo. Ar tu žinai, kas buvo tas vyras, kuris nùkaukė čia keliu? | Kažin kur kaukas nùkaukė į kurias nepadalijas.

2. baigti kaukti, sukaukti: Skelbdamos rytinės pamainos pradžią, nukaukė fabrikų sirenos. Paliko apylinkėj du šunes. Nusikaukia vienas – nusikaukia ir kitas kitame kaimų krašte. Vilkas dideliai nusigando ir nusikaukė: aaau!

3. pavogti, nušvilpti; nunešti: Kažno kur jau dabar mano klumbes nukaukė. | Kur tu mano pirštines nùkaukei, kad nėkur nerandu?

4. labai prašant, derantis nuderėti: Nùkaukiau: penkis rublius nuleido.

5. apgožti, nustelbti: Žolės visus burokus nùkaukė.
pakaũkti, -ia, pàkaukė. pastaugti: Šuva lojo lojo pernakt – net pakaũkdamas. Šunys visą naktį pakaukdamies lojo. Ratelis zvimbia pasikaukdamas.
prikaũkti, -ia, prìkaukė

1. pristaugti, prispengti (ausis) kaukimu: Tiek jau kartų jie ausis man prikaukė.

2. prisirinkti: Atėjo naktis, velnių prikaukė pilnas dvaras. Tų vaikinų šįvakar ten prisikaukė. An kalno prisìkaukė būrys vaikų ir laido akmenimi į stogą.
sukaũkti, -ia, sùkaukė

1. sustaugti: Šuo kažin ko kelissyk garsiai sùkaukė. Brolis pratisai sukaukė (suriko) . Vėl sukaukė mina. Garlaivis kelissyk sukaukė ir ėmė eiti.

2. surinkti: Sukaukęs pinigų, nusipirkau knygų. Ar, misliji, an gero išeis ta ano nauda, iš svetimų ašarų sukaukta!. Laiko pinigus susikaũkęs.

3. sueiti, susirinkti: Į vieną trobą trys šeimos susikaukė gyventi. Na, ten tų berniukų ir susikaukė! Visi čia susikaukė. Čia tie Milių vaikai susikaũkia ir lodina šunį. Susìkaukė į būrį vaikai ir kela „ablavas“.
užkaũkti, -ia, ùžkaukė

1. pradėti kaukti, staugti: Prie varčios atsitūpęs užùkaukė šuva. Užustaugė, užukaukė vėtra. Tarp marių plačių, kad užkaukia vilnis, plačiau man siūbuoja krūtinė. Susyk kuliamoji dar didžiau užsikaukė, paskui ėmė dusti.

2. uždainuoti kaukiamu balsu: Užkaukdavo gražiu savo tenoru Aleksys. Kai ùžkaukė, jau nemigau.

3. kaukimu ką užtrenkti, pagadinti: Man ausį užkaukė, dabar nieko nebegirdžiu.

4. užželti, užgožti: Usnės visus linus užkaukė. Piktžolės ùžkaukė, burokų nė nesimato.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>kaũkti, </b>-ia, -ė<br/>1. <span class="explanation">rėkti klaikiu balsu, staugti: </span> Laukinis <span class="explanation"> (vilkas), </span> šuva, pilvas kaũkia. O visokios šmėklos kaukė vilkais, cypė gyvatėmis, lojo šunimis. Pradėjo visos sodos šunes kaukdami loti. Staugiu, kaukiu. Sninga, drimba tamsi naktis, praded vilkai kaukti. Šuva. pradėjo baisiai kaũkt. Paukščiai kaukdami nulėkė, iš kur buvo atlėkę. Šuva lodams kaukia, staugia. Nebeduok man alaus, jau aš kauksiu. Štilk, tai į ausis kaukì <span class="explanation"> (spiegi) </span> ! Pijokas negėręs, šuo nekaũkęs negalia būti. Kaukì kaip vilks avėtyne. Kaukia it šuo mėnesienoje. Kauka kaip šuo, į mėnulį žiūrėdamas. Kol iš tavęs gavau, lapele lojau, kol iš manęs gausi, vilku kauksi. Kaukia kai vilkas, uodegą įšalęs. Kauksi kai šuo, dantis geliamas. Neiškenta kaip šuo nekaũkęs. Miške gimęs, miške augęs, parejo numo kaukti. <br/><b>kauktinaĩ</b>. Šuniui kauktinai lojant, netinka sundyt, bet juo apdraust. Atejo ir kad rėka visu balsu, jau kauktinaĩ. <br/>2. <span class="explanation">kaukimu šaukti, vilioti: </span> Vilkus kaukti. Atsisėdo ir kaũkė – sukaukė visus vilkus. <br/>3. <span class="explanation">verkti, raudoti: </span> Toki bjauruma vaiko: lygu biesas kaukančiasis kauka ir kauka visas dienas. Jis verk ir kaukia. Jūs iš širdies skaudėjimo rėksit ir dejuodami kauksit. <br/>4. <span class="explanation">duoti kaukiamą garsą, ūžti, trinksėti. </span>. <span class="explanation">: </span> Muzikantų pirštai jau be nagų, ir pilvai tušti sykiu su muzikoms kaukia. Kaukdamos lekia oru skeveldros, nuolaužos, plieskiančios žiežirbos. Troboj įkaitusios dinamos kaukė. Ten sniego pūgos kaukia. Skrisk, sakale, per kaukiančią bedugnę! Kaukdavo, švilpdavo aplinkui šalti žiemos vėjai. Spygliuotos pertvaros, nei sprogstančios granatos, nei kaukianti mirtis – nieks jos nesuturės. Ir smiltys pakilo, ir jūrė jau kaukia <span class="explanation"> (ūžia) </span>. Kulnimis taip trankėsi, kad net sijos kaukė <span class="explanation"> (labai trinksėjo, skambėjo) </span>. Girdžiu girdžiu, jau ateina mašina kaukdamà. Ratai netepti kauka <span class="explanation"> (baisiai girgžda) </span>. Leida, kad tekiniai kauka <span class="explanation"> (greitai važiuoja) </span>. <br/>5. <span class="explanation">rinktis, spiestis: </span> Kaip pradeda žvirbliai kauktis busilo lizdan, tai ir galo nėr. <br/>6. Kaũkties yra prašyties. <br/><b>apkaũkti, </b>-ia, àpkaukė<br/>1. <span class="explanation">apgožti: </span> Žolės bulves àpkaukė. Visą daržą žolės apkaũkia, nespėjame nė ravėti. Rugiai žolių apkaukti. <br/>2. <span class="explanation">apželti: </span> Apìkaukė daržas žole – nė brokų nesimato. Atarkit bulves – apkaũks, ir reikės ravėti. Nusikirpk plaukus, mat visas apkaukęs. <br/>3. <span class="explanation">surinkti: </span> </span> Laiko piningus apkaũkęs. <br/><b>atkaũkti, </b>-ia, àtkaukė<br/>1. <span class="explanation">kaukiant ateiti: </span> Gi žiūriu – atūžia, atšvilpia, atkaũkia! <br/>2. <span class="explanation">kaukimu atsakyti, atsiliepti: </span> Turėję atkaukti, arba atloti, tais žodžiais. Vilkas staugė, tarsi jame šimtas kitų vilkų atsikaukė. <br/>3. <span class="explanation">kaukimu atgauti: </span> Matai, kaip ponai kaukia, nebetekę žmonių: nori atgal „pančizną“ atkaukti. <br/>4. <span class="explanation">iki valiai kaukti: </span> Kauk kauk, bene atsikauksi. <br/>5. <span class="explanation">ateiti, atvykti, atsibastyti: </span> Àtkaukė iš kurios padalijos, iš kurios pasvietės. <br/><b>įkaũkti, </b>-ia, į̃kaukė. <span class="explanation">smarkiai kaukti: </span> Ir įkaũkia gi mūsų girioje rudenį vilkai!. Naktį kad įsikaukia girioj vilkai – net klaiku! <br/><b>iškaũkti, </b>-ia, ìškaukė<br/>1. <span class="explanation">įstengti kaukti: </span> Šuva užkimęs, neiškaũkia. <br/>2. <span class="explanation">išeiti, išbėgti kaukiant: </span> Iškaũkia, išlekia šunys. <br/>3. <span class="explanation">kaukimu išpranašauti nelaimę (ppr. mirtį): </span> Jei šuo kaukia, tai ką nors iškauks: ar vestuves, ar laidotuves. Susiedo šuo kaukė kaukė, veizėk Jonų Marikę ir ìškaukė. Šuva kaukia kaukia, ar neiškaũks ko? Iškaukė [šuo] jau Rukinienę – bus dabar ramu. Ne, šią naktį už klėties darže kaukia sau kaip kaukęs. Išsikauk, šuneli, ant savo galvos. <br/>4. <span class="explanation">išprašyti, iškaulyti: </span> Atejo toj lapė Ona ir iškaukė iš manę rūtas. Ìškaukei juk penkius rublius, daugiau jau nebgausi. Aš vos dešimt rublių iš jo iškaukiau. Aš nuo tavęs lote išlojau, o tu nuo manęs ir kaukte neiškauksi. Jau kartą iškaukei, tai ir turėk. <br/>5. <span class="explanation">kaukiant, dūzgiant iškulti: </span> Mašina per dieną prėslą kaukte <span class="explanation"> (kaukdama) </span> iškaukia. <br/><b>nukaũkti, </b>-ia, nùkaukė<br/>1. <span class="explanation">kaukiant smarkiai nueiti, nubėgti, nuvažiuoti: </span> Nùkaukė nùkaukė [šuva] gilyn krūmuos ir nebemačiau, kur jis prapuolo. Ar tu žinai, kas buvo tas vyras, kuris nùkaukė čia keliu? | Kažin kur kaukas nùkaukė į kurias nepadalijas. <br/>2. <span class="explanation">baigti kaukti, sukaukti: </span> Skelbdamos rytinės pamainos pradžią, nukaukė fabrikų sirenos. Paliko apylinkėj du šunes. Nusikaukia vienas – nusikaukia ir kitas kitame kaimų krašte. Vilkas dideliai nusigando ir nusikaukė: aaau! <br/>3. <span class="explanation">pavogti, nušvilpti; nunešti: </span> Kažno kur jau dabar mano klumbes nukaukė. | Kur tu mano pirštines nùkaukei, kad nėkur nerandu? <br/>4. <span class="explanation">labai prašant, derantis nuderėti: </span> Nùkaukiau: penkis rublius nuleido. <br/>5. <span class="explanation">apgožti, nustelbti: </span> Žolės visus burokus nùkaukė. <br/><b>pakaũkti, </b>-ia, pàkaukė. <span class="explanation">pastaugti: </span> Šuva lojo lojo pernakt – net pakaũkdamas. Šunys visą naktį pakaukdamies lojo. Ratelis zvimbia pasikaukdamas. <br/><b>prikaũkti, </b>-ia, prìkaukė<br/>1. <span class="explanation">pristaugti, prispengti (ausis) kaukimu: </span> Tiek jau kartų jie ausis man prikaukė. <br/>2. <span class="explanation">prisirinkti: </span> Atėjo naktis, velnių prikaukė pilnas dvaras. Tų vaikinų šįvakar ten prisikaukė. An kalno prisìkaukė būrys vaikų ir laido akmenimi į stogą. <br/><b>sukaũkti, </b>-ia, sùkaukė<br/>1. <span class="explanation">sustaugti: </span> Šuo kažin ko kelissyk garsiai sùkaukė. Brolis pratisai sukaukė <span class="explanation"> (suriko) </span>. Vėl sukaukė mina. Garlaivis kelissyk sukaukė ir ėmė eiti. <br/>2. <span class="explanation">surinkti: </span> </span> Sukaukęs pinigų, nusipirkau knygų. Ar, misliji, an gero išeis ta ano nauda, iš svetimų ašarų sukaukta!. Laiko pinigus susikaũkęs. <br/>3. <span class="explanation">sueiti, susirinkti: </span> Į vieną trobą trys šeimos susikaukė gyventi. Na, ten tų berniukų ir susikaukė! Visi čia susikaukė. Čia tie Milių vaikai susikaũkia ir lodina šunį. Susìkaukė į būrį vaikai ir kela „ablavas“. <br/><b>užkaũkti, </b>-ia, ùžkaukė<br/>1. <span class="explanation">pradėti kaukti, staugti: </span> Prie varčios atsitūpęs užùkaukė šuva. Užustaugė, užukaukė vėtra. Tarp marių plačių, kad užkaukia vilnis, plačiau man siūbuoja krūtinė. Susyk kuliamoji dar didžiau užsikaukė, paskui ėmė dusti. <br/>2. <span class="explanation">uždainuoti kaukiamu balsu: </span> Užkaukdavo gražiu savo tenoru Aleksys. Kai ùžkaukė, jau nemigau. <br/>3. <span class="explanation">kaukimu ką užtrenkti, pagadinti: </span> Man ausį užkaukė, dabar nieko nebegirdžiu. <br/>4. <span class="explanation">užželti, užgožti: </span> Usnės visus linus užkaukė. Piktžolės ùžkaukė, burokų nė nesimato.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.