.
kãlinti, -ina, -ino. kalìnti, -ìna, -ìno.
1. laikyti kalėjime, pasodinti į kalėjimą: Reikia vagį kãlinti. Par nekokį laiką kalino. Ilgai dar kalino užstalėj jaunuosius (neleido iš užstalės išeiti) .
2. varginti, kamuoti, išsekinti jėgas: Kam tu arklius kãlini?. Ligonis kalìnas naktį, kad nieks jojo neprižiūri, nepaduoda, ko jis prašo.
apkãlinti. pasodinti į kalėjimą: Kaltą apkãlino.
įkãlinti. apkalinti: Gelbėtojas, išvijęs priešą, nužudo, įkalina ar ištremia valdovą. Kalvis įkalinęs giltinę savo namuose kaip kalėjime.
nukãlinti.
1. nubausti kalėjimu: Anie nukalìno aną kaliny. Prakeikęs tą mokslavyrį ir dargi nukalinęs. Turi penėti nukalinto vaikus ir pačią.
2. nuvarginti, nukamuoti: Kad nedabosi, ligonį nukalìnsi naktį, bo sunku jam šaukti, mirs, kaip neprisišauks.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.