apiplėšti

plė́šti, -ia (plẽšia), -ė, plė̃šti. plyšti.

1. drėksti nuo paviršiaus, lupti (žievę, luobą, odą): Karklus plė́šiam ir pinam vyžus. Ožkos karklus plėšia, vilkas paršą neša. Svetimame miške bene kirtai medžius, rasi lunkus plėšei? Man pačiam taikės [lūšiui] skūrą plėšti. Jaunesnis ka buvau, ejau skiedų plėšti. Kol liepa plėšiama, tai plėšk; kai pridžius – nebeatplėši. Plėšk lunką, kad plyšta; kad prikeps – nespėsi. Tu nu manęs neplėši tošės. Plėšk, kol plyšta.
plėštinaĩ. Išpjovęs plėštinai diržą, pasiėmęs užmokesnį ir tris diržus, išsileido namo. duotis lupamam: Tada plėšk luobus, kai plėšias. Plėšias kai karna.

2. su jėga traukti šalin: Viesulas plėšė namų stogus. Žmonės plėšė savo auksinas auskaras nuo savo ausų. Kad plė́šė barzą urėdui, pilnus nagus plaukų prisirovė. Kad šukuoj man galvelę, plėšia mano plaukelius. Valstietis ir darbininkas jau pradeda plėšti vergovės ir išnaudojimo grandines. Bažnyčią plėšia – koplyčią dengia.

3. draskyti, ardyti: Ana. neplė́šia pado. Greitai bėganti srovė, plė́šianti srovė. Vynas naujas plėšia sūdus ir išteka. Juokas plėšia, negaliu nusturėt. Smarvės nosį pusiau plėšia. Tykus vanduo krantus plėšia, tyli kiaulė giliai šaknį knisa. Didelis kąsnis gerklę plė́šia (kas daug nori, nieko nelaimi) . apimti skausmui, labai skaudėti: Pradė [jo] nugarą plė́št. Suvalgiau blynaitį su sviestu, ir plė́šia ma [n] kriūtinę. Galvą taip sopa – plė́šia. Plė́šte plė́šia galvą – taip skauda. Kitą dieną man labai galvą plė́šia. Tik kai atsiguliu, labai plė́šia pusiaują.

4. draskant atidaryti: Plė́šti laišką, voką. Tuoj inlipė liepon ir jau plėšia kūzavo dureles.

5. malant valyti, trinti nuo grūdų luobą, grūsti: Pakėlė kruopų plė́št.

6. smulkinti plėšant: Plunksnas plė́šiu i snaudžiu: bast nosį įbedu į stalą.

7. atimti gyvybę kandžiojant, draskant: Vilkas vilkelis. plėšia veršelį.

8. arti (plėšinį): Dirvonus plė́šia, sės linus. Pievą plė́šiant pora arklių nevalios, reikės trejetą pakinkyti. Baigiu pūdymą plė́šti. Plėšiaũ, plėšiaũ [plėšinį],
ir duonos neturiu. Sušilau, kaip plėšinį plė́šęs. Žemaitiška žagrė yra sudėtingesnė už žuobrį ir tinka dirvoms plėšti. [Žmones] apvergė, liepdamys jų vaikų vaikams laukus plėšti. Plėšė niekieno nejudintą velėną, rovė kelmus, kasė griovius. Klubų vaidmuo, plėšiant kaimo kultūros dirvonus, yra labai didelis. duotis ariamam: Plėšk dirvoną, kolei plėšias, paskui bus ne laikas. praminti: Tu nori, kad aš tave kaip aklą arklį neplėštu keliu vestau.

9. gadinti dėvint, nešiojant: Vasarą galiu ir basas pabūt – kam da naginės plė́štie. Mokslas kišeniaus neplėšia. Tu tik deri dar duonai ėsti ir drabužiui plėšti.

10. laisinti, alinti: Linais ir grikiais žemę plė́ši. Šitą žemę visi plė́šė, o niekas netręšė.

11. jėga veržtis, brautis, skverbtis: Kur tu plė́šies be eilios? Ko plė́šies? Neregi, kad ažrakinta?! Pritūpdami plėšias iš viržių arkliai. Plėšiasi per tankmynus šernas. Karvė laukan plė́šias. Žirgus reikėjo tramdyti vadžiomis, kad jie nesiplėštų pirmyn. | Saulelė, kildama kas kartas aukštyn, plėšės per miglą. Ugnis plėšėsi iš krosnies į kaminą, grėsmingai ūždama. Širdis apsąla. ir plėštè plė́šias, veržias ir skrenda aukštyn. labai norėti, veržtis: Taip ir plėšiasi į mokslą, visa nori žinoti. Nusbodo tėvo duona valgyt, kad plė́šias išlėkt.

12. su pastangomis atitrūkti (nuo paviršiaus), kilti: Sunkūs lėktuvai vienas po kito ėmė plėštis nuo žemės ir sukti į rytus. su jėga veržtis į priekį: Arkliai plėšėsi purvinu ir duobėtu vieškeliu. Netrukus matyti, kaip traukinys už stoties plėšiasi į kalną.

13. jėga traukti iš kur nors: Savęsp plėšti. Plė́ša (griebia) iš nagų, nėko nepadarysi anam. Po nevalia plė́šia iš rankų. Darbai plėšė namiškius į laukus, ragino skubėti. Nors replėmis plėšk, neišgausi iš jo žodžio, ir gana!. Mirdama ji Petrę plė́šės prie savę. versti, griauti: Išgėrė kelis stikliukus, jau jį aukštinyką ir plė́šia.

14. prievarta imti, grobti: Šiaurės Lietuvos sritis plėšė Livonijos ordino raitelių būriai. Plėšančios (plėšiančios) bitės pradžioj it tokios pat geros bitės yra, kaip ir kitos. Plėšia žmones kaip vanagas. Jei tasai, kursai vadinas broliu tarp jūsų, yra. girtuoklė arba plėšiąs, su tokiu ir nevalgykit.
plėštinaĩ. Iš jo vaiką atėmė plėštinai. Galutinai plėštinai (labai greitai, akimirksniu) .

15. imti didelę kainą, lupti: Meistrai už darbą daug plė́šia. Neplėšk jau tiek už darbą, susimildamas! Šitei plėšt iš žmogaus tai da reikia turėt ir akys. Tieka pinigų plėšė až penkias minutes. Kruvinai plė́šia [už prekes]. Patys už viską nežmoniškai plė́ša. Plė́šia, koja primygęs. daug gauti, laimėti (užderėjus): Šiemet dobilų tai plė́šime. Šįmet linų plė́ši.

16. sunkiai, smarkiai dirbti, plėšytis: Jis teip plėšia, jis teip dirba! Plė́šiau plė́šiau, kol jauna [buvau],
dabar nebegaliu. Plė́šk plė́šk žmogus, jei nori, ir galą gauk, vienas bedirbdamas! Kad tu par nemierą plė́ši, ką tu tę priplėši. Į dvarą ėjau [dirbti] – nereikėjo plė́štis. Mergos, norėdamos parodyti savo sugebėjimą darbe, plėšiasi paplasta.

17. smogti, pliekti, mušti: Nekišk puodan galvos – tuoj plė́šiu šaukštu kakton. Brolis broliu [i] plė̃šia per ausį. Tėvas kad išsiėmė bizūną iš po juostos, tai kad ėmė sūnui per pečius plėšt! Gaigalas plė́šia tus ančiukus. Tos senės žąsys kad plẽšia tuos žąsiukus mažuosius.

18. kovoti, kariauti: Judu plėškiatavos, o aš palauksu. | Anas dažnai plė́šias (vaidijasi) su boba savo.

19. smarkiai ką daryti: Susėdę i plėšia dainas. Juozapas šauniai suko apie galvą botagą ir plėšė kažkokią dainą. Per šventes jau kad plėšim, tai plėšim (giedosime) . Ko taip plė́ši (grieži), kad net ausys bijo! Kad plė́šia kardijonas (akordeonas), kad grajy [ja] ! Susėdę vyrai ir plė́šia (lošia) akies iš pinigų. Anas kortom plė́št visai nemoka. Nugi kad plẽšia linus – smarki rovėja. Žirnius duos duos plė́št (smarkiai pjaus) . Plėšiaũ plėšiaũ (nešiau, tempiau) tuos maišus, net akys šlapios. O kur pats dabar plė́ši (smarkiai eini), ar į jomarką? Plė́ša (skina) viešnes be kokio saiko: pusžalės – ne pusžalės, išsirpusios – neišsirpusios. Riešutus plẽšia su visais lapais. Karvės kai įpuola į pievą, tai kad jau plėšia, tai plėšia (godžiai ėda) ! Čia pat patvory pririštas arklys plėšė žolę. Plė́šiu ir plė́šiu (rūkau), be rūkymo negaliu. Senis liurką plėšia ir plėšia. Pradėjo tuoj kitan šonan vėjas plė̃št (pūsti) .

20. aušti, švisti: Kaip tik diena plė́šia, ir kylam iš lovos. Jau zaria plėšias. Berneliai, jau plėšias diena, keliausim namo!
akìs (akès) plė́šti

1. šiurkščiai kalbėti, ginčytis: Ar gali apsileisti, ka vaikas akès plė̃štų?!

2. pavydėti: Ant kito gero akių neplėšk, kitam laimės nepavydėk.
ant gýva pusè plė́šti. stengtis bet kuriuo būdu praturtėti, vaikytis pelno.
bùrną plė́šti. vemti.
dirvónus plė́šti. Paskui dirvónus plė́šia: an grindų sugula du vyrai – katras katrą patrauks.
gar̃bę (šlóvę, gẽrą var̃dą) plė́šti padaryti negarbę, užtraukti gėdą: Nevalna šlovės jam plėšti. Matote, kokie turtai! – pratarė atsisėdęs, – betgi ir tų dar žmonės pavydi: vardą nekaltą plėšia, įtarinėja. Šlóvę plė́šiančios kalbos. Kam, kieno gar̃bę, gẽrą var̃dą plė́šti.
gérklę (gérkles) plė́šti šūkauti, rėkauti, giedoti: Net užkimusi ir neatsikvėpdama plėšia savo gerklę rugių lauke griežlė. Klyksmu gerkles plėšdami, lakioja [vaikai] iš vieno galo sodžiaus antran. Gaidžiai garsiausiai plėšė gerkles.
į ãkį plė́šti miegoti: Gali sau plėšti į akį, kas neleida.
kaip (tiesióg) iš akiẽs (akių̃) plė́štas labai panašus: Taip panašus į amžinatilsį mano vyrą, tiesiog iš akies plėštas. Vaikas kaip iš akių plėštas – pats tėvas.
liežùvį (liežuviùs) plė́šti. daug ir tuščiai kalbėti, plepėti: Ką žmonės veiks: beplė́šia liežuviùs! Veltui liežuvį plėši: pinigų nėra ir negausi!
óžius plė́šti. vemti.
šìrdį plė́šti jaudinti, erzinti: Toki barniai man širdį plėšia.
apiplė́šti (applėšti). apiplė̃šti, -ia, apìplėšė

1. apdrėksti aplink, aplupti nuo paviršiaus (žievę, odą, luobą): Appielavojo ir àpplėšė karną, ir padžiūvo verba. Apiplė́šk gražiai apie tą marginę.

2. malant grūdams nuimti luobą, apgrūsti: Jei nori, kad geri būtų miltai, tai dukart applėšk miežius.

3. apdėvėti, apnešioti: Jau apiplė́šiau savo batus. Apiplėšusi ir tu savo panautūsius kartūnus.

4. nualinti, nulaisinti: Apiplė́štas laukas: trąšų neduoda, neauga.

5. atimti jėga, apgrobti: Kalavijuočiai dažnai apiplėšdavo sėlius ir lietuvius, niokojo jų kaimus. Saulas bylojo: eikiam. ir applėškiam juos iki auštant. | Dažnai apiplėšiamos susilpnėjusios bitės. pasisavinti turtą, nuskurdinti išnaudojant, imant didelius mokesčius: Kapitalistinių šalių darbo žmonės apiplėšiami taip pat, didinant mokesčius.

6. paimti didelę kainą, nulupti: Kaip ne sarmata teip apiplė́št žmones!

7. apravėti: Didumą ir aš jau apiplė́šiau savo daržus. Žoles kiek apiplė́šia aplink kapus.
atplė́šti. atplė̃šti, -ia, àtplėšė

1. atidrėksti nuo paviršiaus, atlupti: Kambaryje keliose vietose atplėšė grindis ir vis kažko kruopščiai ieškojo. Afieravoti ant ugnies, būtent: jo taukus, visą uodegą, nug pečių atplėštą. Plėšk lunką, kol plyšta; kaip prikeps, neatplėši.

2. atskirti dalį plėšiant: Atplėšei šuniui skverną ir numetei (jei kas prikimba, atiduok jam, kad ir ne jo) . Atsiplė́šk popieriaus skiautelę. Ankslio (alksnio) šaką atsiplė́šiau. Valgyk, ką matydamas, atsiplėšdamas.

3. draskant atidaryti: Gromatą atplėšiu, atpečvetiju. Atplėšė kvietimą ir ėmė skaityti. Ta, atplėšusi laiškelį, paskaičiusi ir kuo greičiausiai bėgusi.

4. su jėga atidaryti: Atplėšė vėtra man duris lūšnelės. Atėjo pas klėtį – užrakytos durys; atplėšė duris – jau klėtis tuščia, sesers nėra. Pakajai atplėšti, ir visa išvogta. Atsiplėšė klėtį.

5. jėga atitraukti (ką prispaustą, prigludusį): Darbininkai atplėšė rankas nuo kastuvų, nuo vienračių, nuo kirvių ir pjūklų. Atplėšusi veidus nuo rankų, žiūrėjo į jį, o ašaros krito didelės kaip pupos. Ir tu ponu būsi ir jo jungą nuog tavo kaklo atplėši (atmesi). Nuog tokių žmonių velinas girdėtą Dievo žodį atplėšia ir atitraukia. Šemerys jau atsiplėšė nuo tvoros ir nuėjo. | Ai, koks gražus! – negalėjo nuo veidrodžio atsiplėšti. Nuo siuvinio dar kartą atsiplėšė dvi susidomėjusios akys. jėga atskirti: Eš bijojaus, tardamas, tu tavo dukteres nuog manęs attrauksi (atplėši). | Negalima atplėšti meninio metodo nuo menininko pasaulėžiūros. Skaudu išgyventi tai, kad esu atplėštas nuo praeities.
atplė́šiamai. Povilas Budreika niekada negalvojo, nesistengė suprasti, kas jį taip neatplėšiamai laiko prie keturių pelkėto baltžemio hektarų. jėga išsiveržti, ištrūkti: Per tiltelį eit vengdamas, [už rankos laikytasis] nuo manęs atsiplėšė. Daugel yra šiandien tarnų, kurie atsiplėšia (atitolsta) kiekviens nuog Viešpaties savo. atitrūkti (nuo darbo): Žmonės, atsiplėšę nuo darbų, dainavo daineles. Jis atsiplėšia nuo plūgo tik rimčiausiais atvejais.

6. su pastangomis pakilti, pasikelti: Kariai atsiplėšė nuo sniego ir smarkiu šuoliu pasiekė priešo apkasus. Antys triukšmingai pakildavo, atsiplėšdavo nuo kūdros. | Saulė, vos atsiplėšusi nuo ganyklos, skleidė spindulius. padidinti nuotolį smarkiai bėgant: Kaip šoko šuniokas vytis [kiškį],
tai tas led atsiplė́šė.

7. sunkiai praverti, atmerkti: Motina pakėlė galvą ir atplėšė akis.

8. pakelti aukštyn, atsmaukti (drabužį): Nuauk kojas, atplėšk kiškas, brisk per vandenį. Brenda per upę, aukščiau kelių atsiplėšusi. Atsiplė́šk – sušlapsi! Jei šilta, tai atsiplė́šk. Vaikai, aukščiau kelių atsiplė́šę, varlinėjo lietaus prilytose balose. Labai karšta – atsiplė́šk marškinius. Nieko nėr jai ir andarokas atsplėšt. Koks aš tebuvau, kad nulipti kitaip dar negalėjau, kaip tik atguldamas išilgai suolo, prieg tam marškinėliai gražiai atsiplėšdavo lig pat pažasčių. Petras parejo iš lauko paršilęs, atsiplė́šęs krūtinę.

9. sunkiai atnešti, atvilkti: Net nuo malūno miltus àtplėšiau.

10. jėga atimti, išveržti, užgrobti: Medes, atplėšęs nuo mūsų, tepasilaiko pazvanams. Atplė́šė kareiviai arklį nu ano – ko nepablūdo. Kaip pikti varnai jie. apipuolė jauną šeimininką ir atsiplėšė dalis. Atsiplė̃š jis mat žemę nuo mūsų!

11. paimti didelę kainą, nulupti: Už laikrodžiuko pataisymą tris rublius atplė́šė. Nieko sau, kad atàplėšė! Kiek iš tavęs už tą naginių porą atplė́šė?
akių̃ neatplė́šti žiūrėti į ką malonų, nenukreipiant žvilgsnio: Petronė pačiupinėjo pirmąjį pluoštelį [pinigų] ir ilgai neatplėšė nuo jo akių. Neatplėšdamas akių, žiūrėjau į man pažįstamos pirkios pusę.
ausìs atplė́šti įdėmiai klausytis, įtempti dėmesį: Neprieteliai savo ausis atplėšę bus, tykodami, ką jis dabar sakys.
nuo žẽmės atsiplė́šti paūgėti: Nuo žemės dar neatsiplėšė, o jau dygus!
įplė́šti, įplė̃šti, -ia, į̃plėšė

1. įdrėksti, įbrėžti: Inplė́šė katinas. Kojelę insìplėšė, pirščiuką apsigurino. Kažin kur įsiplė́šiau rankovę. Šis ta šake ir įsiplėšęs. įkąsti: Ar kaimyns, ar svetims bus, įplė́šdavo žmogų [šuo].

2. pajėgti išarti (plėšinį): Ką tas medis. galėjo įplė́šti?!

3. jėga įsiveržti, įsiskverbti: Led insìplėšiau traukinin. Su pinigais neįsiplėšite danguosna. | Jūros vilnys čia yra įsiplėšusios žmonių sėdybosna.

4. jėga įtempti, įtraukti: Razumas pašokęs atsitolino, o kaimynas nesikėlęs tapė į ežerą įplėštas.

5. įsilaužti (norint pagrobti, apiplėšti): Naktim, būdavo, insplė́šia vagiai, arklį, rūbus pavagia. Šiąnakt vagių būta įsiplė́šta mūsų butan, tik nieko nesuspėta pavogti.

6. įgerti: Jis iš turgaus parkrapino, šauniai įplėšęs. Jau gerokai įsiplėšęs eina iš svečių, matyt, alus buvo stiprus.

7. praturtėti, pralobti: Anas kaip bematant insìplėšė.
išplė́šti. išplė̃šti, -ia, ìšplėšė.

1. su jėga ištraukti, išrauti, išlupti, pašalinti (ką įaugusį): Kam akis išplė́šti. Jei tada piktina tave dešinė akis tavo, išplėšk ją ir atmesk ją nuo savęs. Mudviem reikėjo velėnas išplė́št ir krantus išdėt. Visi kelmai buvo išplėšti. Iš purvų išplė́šk pasagą. Laumė perpykusi išplėšė tam zuikučiui abi kojas paskutines. Pešasi tėvai, kad plaukų visur išplė́štų sukasi pluoštai. Šitai obelėlei tai kasmet po šaką vėjas išplėšia. Atbėgo sakalas, negalėjau pagauti – tik plunksną išplėšiau, o jis nubėgo. Gyvatė išplė́šė storiausį medį su šaknimis ir nuvilko namo. Aržuolą su šaknimis išplėšė. Audeklą išplėša plė́šte (stipriai išbalina), kad balina, ievoms žydant pavasarį. Paslėpsnį išsìplėšė karvė. su jėga ištempti, išvilkti: Padidinom kraut vežimą – arkliai led ìšplėšė per balą. Tavo arkliai išplė́š iš miško rąstus, kad ir į pelkę būs įšalę. Stiprus arklys vienu driūktelėjimu išplėšia roges iš mūsų kiemuko. Sunkiai jis. slinko priekin, vos išplėšdamas ratus iš stingstančio purvyno. Atgaliaus sugrįždama, vyriausį sūnų iš patalų išplėšė ir jam bėgti liepė. Ūkį iš skolų ìšplėšiau (išmokėjau skolas) . Jį du vyrai girioj išsiplė́šė iš to arklio ir tiek jam davė, tiek jam davė! Tie išsiplėšė poną iš karietos, įvedė į vieną ugninį kambarį.

2. išrausti, išardyti: Nemunas išplė́šė naują vagą, kur dabar jis ir teka. Anuos metuos kelią išplė́šė vanduo. Netoli nuo kelio, rave, išplėštam nuo lietaus, radęs užsispraudusią [kumelę]. Nuolatinis lytus yra jau dideles skyles išplėšęs. išdraskyti, iškapstyti: Vištos išplėšė tau darželį. išlaužyti (ledus): Ledą išplė́šė. Reikia sėti žirnius, kol dar neišplėšti ežerai.

3. išarti (plėšinį): Dirvoną išplėšti buvo galima tik su geležiniu noragu. Reiks išplė́šti pūdymą. Išplėšiu pievą ir pasėsiu linų. Išplėšim dirvelę, pasėsim linelių. Žali gražūs linužėliai išplėštoj dirvelėj. Išsiplė́šiau dirvoną ir pasisėjau linų.

4. jėga issiveržti, ištrūkti: Teip kaip nereikė [jo] šiandiej Utenon – išsiplėšė par nevalią. Aš sakau – nevažiuok, ale ana išsiplėšė, o dabar neturi ko valgyt. Vagį buvo gurbe uždarę, bet jis išsiplė́šė ir pabėgo. Martynas išsiplėšė iš Viliaus rankų. Karvės pardumdavo anksčiau, negu mes spėdavome išsiplėšti iš miško.

5. prievarta atimti, išreikalauti: Avį iš jo dantų išplėšiau. Svečiai pradėjo barti už tai, jog jiems išplėšė jauną mergelę. Išplėšė iš rankų vaikui sviedinį ir nusinešė. Per gvoltą ìšplėšė – ką gi jiem padarysi! Paskuojį skatiką išplėšė jiems. Mes pergalę kovos ugny išplėšim. Išplėšti iš aristokratijos valdžią kaip tik ir reiškia likviduoti nacionalinę priespaudą. Žodį nora išplė́šti (nori išgauti, sužinoti naujieną), o tas i pliurpa. Jūs mano žodį ìšplėšėt (pasakėte mano mintį) .

6. išgrobti, apiplėšti: Naktį vagių ateita, klėtis išplėšta, vežiman susikrauta ir išvažiuota. Po karo viskas buvo išplė́šta. Išplė́šė visko už šimtą tūkstančių. Miestas buvo paimtas ir išplėštas. Ateina po tąj egle dvylika žmogžudžių, pasidėjo savo išplėštus piningus ir peilius ir verdasi sau valgyt. Tokį [be motinos] aulį svetimos bitės išplėš rudinį. Tus. jūs ant savo sūnų ir dukterų uždėsite ir egipciokams (iš egiptiečių) atimsite (išplėšite). Su išplėštais piningais neilgai tedžiaugsys.

7. brangiai paimti, nulupti: Už seną daiktą išplė́šė didelius pinigus. Ir penkių rublių neìšplėšė iš manę. Tik išplėšt jie moka.

8. išsibarti, išsiginčyti: Išsidrožiau, išsiplė́šiau, išsivajujau [su marčia]. Su šitokiu žmogum ažkart neišsiplėši, tai anas i neregi savo šunybių. išsigrumti: A nori su mumis išsiplėšti?

9. sunkiai, smarkiai dirbant išvargti, nusidirbti: Aš išsiplė́šęs.

10. be atodairos išskinti: Nedavė ir prispėt – ìšplėšė nagom.

11. išplėsti, išpūsti (akis): Anas daboja akis išplė́šęs, kad kur gaut išgert. Regi, kap išplė́šė akis. Bobukė tik žiūro išplėšus akis. Akis išplėšęs eina, net žemės nemato. iškelti: Kumelė stovi, uodegą išplė́šus.

12. išsipuošti, išsidabinti: Šiandie išsiplėš' (išsiplėšk) geriau, ba svotai gali atvažiuot.

13. išaušti, prašvisti: Jau ir išsiplėšė, o mes da vis iš namų neišvažiuojame.
[kaip] iš akių̃ išplė́štas. labai panašus: Kūdikis kaip iš akių jam išplėštas. Ale ir panašumas! Jurgiui iš akių išplėšta! Ta mergučė tikra iš akių išplėšta motina.
viežlỹbą var̃dą išplė́šti padaryti negarbę: Ir viežlỹbą var̃dą išplė́šia jam.
paišplė́šti. išgrobti, apiplėšti: Buvo paišplė́šę bites tada.
nuplė́šti, nuplė̃šti, -ia, nùplėšė.

1. nudrėksti nuo paviršiaus, nulupti: Liežuvį nupjovė, skūrą galvos nuplėšė. Lyg kas būtų odą nuplėšęs nuo širdies – ji pasidarė jautri kiekvienam skausmui ir skriaudai.

2. su jėga nutraukti šalin: Vėjas stogą nuplė́šė. Nuplėšim baltą nuo stiebo burę, į gelmę vairą skandinsime! Mina nuplė́šė koją, tai su medine eina. Jam abidvi kojos iki kelių tapė nuplėštos. Muturą nuo galvos nuplėšė ir potam tuojau pažino, kad tai jo sesuo. Nuplėšė nuo jo drabužius ir nuogą išginė. Nuog jo nuplėšia rūbą karaliaus ir apvelka jį paties jo rūbais. Nuplėškite aukso ausų ąsas nug ausų jūsų moterų. Nuplėšė šventumo aureolę. Atsisakiusi vakarienės, ji plėšte nusiplėšė drabužius ir krito lovon. Augustas nusiplėšė švarką ir įrėmė galvą į mano krūtinę. išlaužyti (ledus): Rasoda kulti reikia rudenį, kai ežerai nesustoję, ar pavasarį, kai ledus nuplėšia. jėga nutempti: Vienas už pavadžio čiupt, arklį palaikė, kitas nuo arklio nuplė́šė ir vedas į girią. Ji krito į vandenį ir Joną kartu nuplė́šė. Iš piktumo besipriešindamas, prieš tiltą mane į gilų plentgrabės sniegą nusiplėšė.

3. malant grūdams nutrinti luobą, nugrūsti: Nuplė́šk bent gorčių miežių kruopom. Pirma nuplėšk kviečius, tai bus miltai baltesniai.

4. išarti (plėšinį): Užsigeidė [kolūkis] dirvonuką nūplė́šti.

5. nudėvėti, nunešioti: Tas vaikas drabužius veikiai nuplė́šia. Jis jau vienas kelnes nuplė́šė. Ar jau nuplė́šei savo geltonūsius batus? Dvejas tupeles šį pavasarį nuplė́šiau vištas begainiodama. Ir nuplėšiau naujus batus į ąžuolo grindeles. Jeigu vaikas daug drabužių nuplėš ir latras bus, tai bus tavo kaltė. Kurpės padegė gerai, ir Eglė per tris dienas jas nuplėšė. Nuplėš gulbės sparnelius, per mareles lėkdamos, nuplėš žmonės liežuvius, ant mūs dviejų bekalbant. Tėvai, nešdami vaikam, ir ažančius nuplėšia. Nusiplė́šk nu drabužius, galėsi driskinėt, nėkas nelopys.

6. nulaisinti, nualinti: Nuplėštà visai žemė, iš kur joj beaugs. Laukas nuplė́štas, niekas neauga. Da kur gera žemė, tai baika, ė kokioj nuplėštoj – tai badas. Žemė ten gera, drenuota, nenuplėšta. Daržas paupy nusiplė́šė, reikia trąšų vežt. Vis be mėšlo, be mėšlo – ir nusplė́šė daržas.

7. apiplėšti, apgrobti, nusiaubti: Kaimas pilių Lucko, Lembergo nuplėšė ir nuteriojo. Nuplėštasis yra tikt lengvų, jo gaspadinė ale labai sunkių sužeidimų gavusi. Žmogus nekursai. ėjo ing Jerichą ir puolė tarp razbainykų, kurie jį nuplėšė ir išroniję šalin nuėjo. | Marčią nuplėšė, dukteriai sukimšo, o žentas viską perleis per gerklę. O, jis tave nuplė̃š su marškiniais (nuskriaus) . nuskursti: Mes turime eiti į kalinį, mokėti bausmę, vienu žodžiu – nusiplėšti, iširti.

8. paimti didelę kainą, nulupti: Už tokį nieką, o tiek pinigų nuplė́šė. Labai daug nùplėšei už pasiuvimą. Iš manęs labai daug už tą dalgę nuplėšė.

9. sunkiai, smarkiai dirbant, nudirbti: Nenūplė́š viena visus darbus.

10. smarkiai ką padaryti: Jurgis po vakarienės nuplėšė (nuėjo) ant Valių. Pabudo, kai traukinys jau buvo nuplėšęs (nuvažiavęs) apie keturiasdešimt verstų. Mes nùplėšėm (nuravėjome) burokus par dvi dienas. Vos bulves nuplėšėm, ir apteko dirva. Suvažiavo vaikai – nuplė́šėm (nuskynėme) uogas. Tai jau nuplė́šėt (nuravėjote) [daržus] ? I bulbas nuplė́šiau (nukasiau) viena.
gar̃bę (šlóvę) nuplė́šti padaryti negarbę, užtraukti gėdą: Nuplė́šė žmogui šlóvę. Jį įžeidė, garbę nuplėšė tas kuitvela. Nenuplėšt nė vienam prideramos garbos. Garbė nuplėšti – ne gėlė nuskinti.
paplė́šti

1. kiek padrėksti, palupti: Paplė́šk tošių. Karnų ar šaknų pasiplė́šiam ką nor [s] pyt (pinti) . Sykį nuėjau kaimyno liepynan vyžoms plaušų pasiplėšti.

2. paplaišinti: Kala kylius ir paplėša medį, ir yr paplaišotas medis.

3. įplėšti, sužaloti: Paplė́šei nagą bekarstydamos – matai, kiek paraudonavo panagys. Kruvini, paplėšti buvo nagai nu ravėjimo. Pasiplėšiau panages beravėdama, neatsitekėjo pirštai nė par naktį. Kojas pasiplė́šiau par skiedryną eidamas. Galėjo paplėšties pažastis bešokdamas pro langą.

4. perplyšti: Eik viena koja vienu keliu, kita koja – kitu keliu; ir pasiplė́šė ragena.

5. sugriauti, suardyti: Iš tytveiko lytaus srovė upės Saar yra per krantas išsklimbusi ir daug tiltų, maudyklių ir t. t. paplėšusi. Daug tiltų yra srovės paplėšti.

6. galėti, pajėgti arti (plėšinį): Paplė́šė i plėšimą su žambriu. Plėšimą ne ką paplė́ši su žambiu.

7. sugadinti dėvint, sudėvėti: Nepaplė́šk drabužio. Paplėštą (panešiotą) suknelę davė, bet da gera.

8. pakelti aukštyn, atsmaukti (drabužį): Ana paplė́šė sijoną aukštyn. Šoka [merga] pasiplė́šusi sijoną. Agnieška pasiplė́šus nulėkė į stotį. užriesti, atversti: Zuikiuo uodega yr paplėštà.

9. paalinti, palaisinti: Paplė́štą žemę paėmė, bet, kai gaspadoriaus rankos, pastaisė. Par tuos metus paplė́šė lauką, ir gana, o dabar mažai ir užaugo.

10. pagrobti: Plėšikai jį pakeliui užpuolė ir tuos 5 markius iš jo paplėšė. Visą jų lobį paplėšė (pagriebė) anys. Ir dar keistas dalykas, kad jie labiau mėgsta maistą, pasiplėštą ar pasivogtą kur toliau, negu pagamintą namie. paglemžti: Jį smertis paplė́šė. Staigus smertis jį užspėjo ir iš šios gyvasties šalin paplėšė. Ji motinėlę apraudojo, kurią paplėšė jai mirtis.

11. gerai uždirbti, pasipelnyti: Po šimtą rublių į mėnesį vasarą paplė́ša. I su skurliais ans gerai paplė́ša. Gerai pasiplė́šė piningo ir išpūtė į kitą svieto kraštą. Už linus gerai pasiplė́šė. Kitą metą iš sodno pasiplė́ša. Pasiplėšė žeme [žentai],
dalių neišmokėjom dukterims.

12. daug darbų padaryti, padirbėti: Pirmininkas stojęs nau [ja] s, norįs pasiplė́šti.

13. pasiimti, pasirungti: Susirinkę bernai ėjo pasiplė́šti.

14. su jėga patraukti: Vežimų trūkis. paplėšė jį po vežimu. Jį ne švelniai ir pamažu bus vedę, bet greitai paplėšę ir su umaru pastūmę. Šitas piktosios dvasios mokslas yra jau daug bažnyčios sąnarių po į savim paplėšęs. stverti, čiupti, griebti: Jis pagrėbė (nusitvėrė, pasiplė́šė) lazdą.

15. pargriauti, parversti: Vilkas pasiplė́šęs avį drasko.

16. smarkiai ką padaryti: Prastas kelias, arkliai led tik paplėšia (paveža) . Čia karvės paplėš (paės) žolės. Vištos i rugių gal kiek paplė́šia (palesa) . Einu da paplėšt (parauti) svėrių.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'apiplesti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasSapnininkasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2020 - 2024 www.zodynas.lt
Draugai: TV Programa Vārdnīca Horoskopai Skaičiuoklė Juegos Friv
x