apiplaukti

.
plaũkti, -ia, -ė

1. judėti vandeniu kuria nors kryptimi iriantis galūnėmis ar tam pritaikytais organais: Eš mokėjau plaũkt gerai. Kas plaũkt moka, tas neprigeria. Išilgai ežerą plaũkia. Bepigu pavandeniui plaukti. Plaũkite pasroviu. Sunku priš [v] andenį plaũkti. Visur pilna vandenio – nors plaũk (negali išbristi, pereiti) . Kraipydama uodegą čia į vieną, čia į kitą šoną, žuvis greitai plaukia vandenyje. Aš ne antelė marelėm plaukti. Eik še, mergele, palaikyk žirgelį, plauksiu vainikėlio į jūres mareles. Apsiėmė viens bernelis dėl vainiko plaukti. Plauk, dalele, in kraštelį, mes tau skinsim po lapelį, po lapelį, po žaliausį, po uogelę mėlyniausią. Per mareles plaukte plaukė. Ar tau. parūpo tolimas kelelis, gilioji upelė – plaukte plaukiamoji, nerte neriamoji. Naromis plaũkti (nardyti) . Ešerio plaukiamoji pūslė vientisinė ir akla. Neplauktinas prūdas. | Plaukiančiosios šaknys (vandeninės šaknys; radices aquatiles). Aš plaukiu, iriuos per tirštą žmonių minią, sunkiai skindamas sau kelią. Plaukia kap apatinis girnų akmuoj. Mokyk akmenį plaukt, kad jis skęsta. Akmenio plaukt neišmokysi.
plauktinaĩ. Netoli jūros pamatė, kad atsiveja jį ragana; jis, neturėdamas nosinės, kuomi vandenio parskirti, plauktinai plaukė par jūrą. Katra iš jų tau labiau patiks, tos drabužius pačiupk ir paslėpk, kada mergaitės sulips į vandenį ir besiplaukdamos atsitolins nuo krašto. Plaukčiausi jūrų maraitėms nuo to šelmio bernaičio. Plaũkiavos, katras toliau nuplauksiav. slinkti vandens paviršiumi pasroviui: Atrodė, pylimą da nuvers ledai, plaukdami tuo Nemunu. Plaukė sieliai Nemunu. Žalias vainikelis per upelį plaũkia, balta skarytelė ašareles braukia. laikytis vandens paviršiuje, plūduriuoti: Pons didžios giminės, tarp būrų vis pasipūtęs, nei lašinių taukai ant šilto vandenio plaũkia. Šunies taukai visada viršum plaukia ir plauks.

2. eiti, vykti. Laivynų laivynai ėmė plaukti vandenynais. Toje upelėj, toje straunioje juodi laiveliai plaukia.

3. keliauti laivu: Plaũkiant upiu vizguliuoja luotas. Pri žemės (į krantą) plaukti. Padirbdinsiu laivelę, plauksiu jūriums mareliums. Man beplaukiant marelėms, ir užkilo šturmelis. Sėskiv, broli, į laivą, plauksiv jūres mareles.
plauktinaĩ. A tu ne plauktinaĩ, eitinai eini?. Toj upėj laumė ragana, geldoj sėdėdama, plaukės ir šaukė storu balsu.

4. būti apsemtam, skendėti: Jau šiandie tiltukas plaũka (apsemtas vandens) . Prilijo, net viskas plaũkia. To vandens nėr tiek, ka plaũktų laukai. Išėjau [iš salės],
tiesiog plaũkdamas vandeny (gausiai prakaituodamas) . Plaũkti kraujuose. Kai darbymečio sulaukiam, tąsyk prakaite mes plaukiam (sunkiai dirbame) . Varge augytas, varge plaũkia (vargsta) i daba.

5. tekėti, sroventi: Ašmena plaũkia Nerin. Nuėjo pakrante į tą daiktą, kur upė plaukė į plačią jūrą. Upės srovė plaukė ir plaukė be paliovos. Kaip upės plaukė verdančioji smala. Kur mūsų nėra, ten ir upės pienu plaukia. smarkiai lietis, bėgti, srūti: Už menkiausią daiktelį kraujas plaukte plaukė. Mano plaũkė ašaros per veidą kaip upės vanduo. O žodžiai plaukte plaukė. Begalinė žodžių srovė plaukė iš širdies.

6. palengva, sklandžiai skristi: Šėpis per orą lekianti, ore plaũkianti. Netrukus mėlynas lėktuvas, ištiesęs sparnus, plaukė oru. pamažu judėti, slinkti oru: Debesiai plaũkia i plaũkia. Saulė plaũka mūrais, apsitraukęs dangus yr. Taigi eglutės nelinksmino nei saulės šviesa, nei paukščiai, nei rausvi debesėliai, plaukdavę rytą vakarą ties ja padangėmis. Ore plaukė voratinklių gijos. Per dangų plaukė pilnas mėnuo. Saulė plaũka par debesį. Saulelė plaukia kaip per vandenį. | Tokia buvo: plaũkė, plaũkė (dumblavosi, niaukstėsi) visą dieną. sklisti, plisti. Iš rytų plaukė sutema. Saulė džiovino rasą, ir nuo tamsaus krūmo plaukė lengvas, vos juntamas rožių aromatas. Plaukia riksmas per gireles. vienam po kito kilti (sąmonėje): Visokios mintys plaukte plaukia jam per galvą. Sėdi, rankomis pasirėmęs galvą, per kurią mintys kaip jūros vilnys plaukia. Domo atminty vis plaukė ir plaukė vaizdai.

7. sklandžiai eiti, slinkti: Iš veleno siena plaukia (sukasi, tiesiasi) . Kaip tu audi, žiūrėk, du siūlai plaũkia! Gal dviblakis pasidarė, kad nytys neplaũkia?!

8. gausiai eiti, traukti, plūsti: Visais keliais žmonės plaũkia į miestą. Keliu pradėjo plaukti sodiečiai. Vaiskas [keliais] plaũkė. Nė jūs, vaikai, ko čia visi plaũkiat? Jų. čia kap vanduo, kap marios plaũkia (daug visokių ir nuolatos užeina) . Iš visų šalių kaip nemunai plaukė žmonės. Plaũkia žmonės kap bitės in raistus uogaut. Prieš lietų bitės plaukte plaũkia į avilį. Kaip plati upė plaukia iškilmingai ta galinga srovė žmonių, tik dabar pajutusių savo vargus, skriaudas, priespaudą, – plaukia ramiai, iš palengvo. Lyg žydinčios aguonos vėliavos banguodamos plaukia per aikštę. | Jau nuo ankstyvo ryto į Spiritavičiaus butą pradėjo plaukti gėlės, ryšuliai, dėžutės ir laiškai. Na, žmoguti, kad tu mane išgelbėjai, tai laimė tau dabar plauks. Uždarbis, pinigai ėmė plaukti per galvą. Pinigas plaukte plaukiąs į kišenę. Padėkavojo jis savo tai laimei, parėjo namo, ir tuo jam teip pradėjo viskas plaukte plauktie, ir tuo jis stojo turtingesnis už tą savo kaimyną turtingąjį.

9. eiti, slinkti. Taip visą laiką ir plaukė Jogminų gyvenimas, nykus, tuščias, šaltas. Greit meteliai bėga, greit amželis plaũkia, tuoj ir aš nuvysiu kaip žolelė lauke. Plaukia dienelės kai vandenelis. O metai plaukė kaip vanduo.

10. bristi, klampoti: Liuobav lig stebuliums plaũksma į Girdiškę. Prasti keliai, plaukte reikėjo plaũkti. Kurgi plaukì kaip galvijas par vasarojų? Akėčios per žoles plaukia.

11. bastytis, plaujoti: Tai lakūdra – plaukia ir plaukia par svietą.

12. sunkiai, vargingai daryti, veikti: Aš plaukiù baudžiavą, t. y. einu.
ãšaromis (ãšarose) plaũkti graudžiai verkti: Koks dabar tos pačios gyvenimas, lyg nematome: ašaromis plaukia nabagė. Úarose plaukdamà pareisi iš karčemos vyru vedina. Aš kas valanda ašarose plaukiu.
kaĩp ant píeno plaũkti puikiai gyventi: Gyvena, kaip ant pieno plaukia.
kaĩp iš píeno plaũkęs puikus, gražus: Tokia graži, kaip iš píeno plaũkus. Apvalkalėlis baltas, skepetėlis, prikyštėlė išdailinta, kaip iš pieno plaukusi!
kaĩp iš píeno (plauktè) plaũkti puikiai augti: Paršeliai kaĩp iš píeno plaũkia. Pušynas kaip plauktè plaũkia.
kaĩp mielė̃m plaũkti gerai sektis: Viskas plaũkia kap mielė̃m.
neĩ šaũkti, neĩ plaũkti. Vieni gyvuliai bėga par vienus vartus, kiti – par kitus, man neĩ šaũkt, nei plaũkt. Į tokią bėdą įkritau, kad neĩ šaũkti, neĩ plaũkti.
po ãšaras plaũkti graudžiai verkti: Aš siratėlė kas miela dienelė po ašarėles plaukiu.
antplaũkti, -ia, añtplaukė.

1. užplaukti.

2. priplaukti: Ans antplaũkęs salą.
apiplaũkti, -ia, apìplaukė. plaukiant apvažiuoti: Aplink Ameriką apiplaukti buvo per tolimas kelias. Apiplaukėme geroką kilpą.
atplaũkti, -ia (àtplaukia), àtplaukė.

1. plaukiant priartėti: Atsitūpęs šeškas ant kranto upės, ežero, tvenkinio, kantriai laukia, kol atplauks žuvytė. atslinkti vandeniu: Jei pamatysi jūroje atplaukiant pieno putą, tai žinok, sako, jog aš dar gyvas tebėsu. O ten skalbė netoli mergos, pamatė, kad atplaukia bačka, jos tą bačką išsitraukė.

2. ateiti, atvykti.: O ma [n] beprausiant baltai burnelę ir àtplaukė laivelis, tame laively bernelis. Kad čia jūrės aplink mano palocius būtų ir akrūtai atplauktų.

3. atitekėti, atsroventi: Nu Raudėnų àtplauka Žiužma.

4. atslinkti oru: Iš rytų toks juodas debesys atplaũkia.

5. atsklisti, atskambėti: Per žaliuojančius laukus atplaukia varpo aidai. Retkarčiais iš vienkiemių atplaukdavo dainelė. Iš pievų ir laukų atplaukia smagus juokas ir daina.

6. ateiti (prastu keliu), atpūškuoti: Vis ruošias, kada jau atplaũks. Iš kur net gūžynėn atàplaukė, o čia an vietos nenueisi. Gal ir tu atplauksì pasižiūrėt? Nu, jau atplaũkia visas šlapias kaip antis. Nai ko dar̃ tu čia àtplaukei?
daplaũkti, -ia, dàplaukė. plaukiant priartėti, pasiekti (kokią vietą): Plaukiau mareles, plaukiau mėlynas, o tik daplaukiau rūtų darželį. Plaukiau aš mylią, plaukiau aš kitą ir nedasplaukiau valnių dienelių.
įplaũkti, -ia (į̃plaukia), į̃plaukė.

1. plaukiant nusigauti, patekti: Įplaũkęs vidurin upės, berniukas nuskendo. Įplaukti įplauksi, bet kaži ar išplauksi. Žąsis į̃plaukė į pusę upio. Kad aš įplaukčiau nors į kraštužėlį. Dar neim̃plaukiau nei pusės marelių, dar nenuskyniau marių žolynėlio.

2. įsileisti plaukti: Iš karto buvo baisoka, o kai įsìplaukiau, tai net smagu buvo plaukti.

3. įeiti, atvykti. Įplaũkia laivas uostan.

4. patekti į vidų (plaukiant laivu): Popiete įplaukiame į didelį ežerą. Įsiplaũkęs laiveliu vidurin ežero, meškeriojau sau visą prievakarį.

5. įtekėti, įbėgti: Aluošia anplaũkia prie Gudinykų Ašmenon.

6. įklampoti, įbristi: Į dirvą nebeį̃plaukam, bulvės paliks nekastos.

7. lengvu žingsniu įeiti: Senė plaukte įplaukė. Į kambarį įplaukė kaip pova.

8. būti įmokėtam, gautam): Į valstybės iždą pernai į̃plaukė daug mokesčių. Kason įplaukė 111 rublių.
į gailiàs ãšaras įplaũkti pradėti liūdėti, verkti: Pasakyk, broliukai, kad jūsų dukrelė didelian vargelin įeina ir gailiõs ašarė̃lės [na] įplaũkia.
išplaũkti, -ia (ìšplaukia), ìšplaukė

1. plaukiant iškilti į paviršių, išnirti: Aš išnėriau ir toli ìšplaukiau vandeny. Neišplauks žuvelė iš gilių marelių, neišeisi, sesutyte, iš didžių vargelių. Ji išplaukė lydeka: kaip tik išėjo an kranto, kunigas kaip ėmė šventyt, ir pasivertė iš lydekos moteriškė. Žalktys pieno puta išplaukė. Susiūbavo marios, ir iš marių dugno išplaukė baisus smakas su devyniomis galvomis. Alfonsas Gerulavičiokas greit išplaukė viršun (iškilo) ir visą valdžią paėmė į savo rankas. Viskas išplaũks aikštėn. Teisybė visados viršun ìšplaukia. Bet tavo melas vieną dieną vis tiek išplauks į šviesą. plaukiant pasiekti (krantą): Jei išplauksi į kraštelį, muno mielas būsi. Įšoko mariosn ir išplaukė sveikas. Du nuo tilto, vienas į vandenį – du nuskendo, vienas nebeišplaukė.

2. perplaukti: Oi žirgel žirgeli, muno juodbėreli! Ar mudu išplauksiav jūreles mareles? Žirgelis išplaukė jūreles mareles, o brolelis skendo į jūrių kraštelį. Kurgi mes, našlaitėliai, savo vargelius išplauksim? Jo liežuvis marias ìšplaukia (daug žada, kalba) . Per jūrą išplaukęs, klane neskęsi. Išplaukėm marias, išbrisim ir balą.

3. plaukiant išvykti. Garlaivis iš Klaipėdos išplaukė lygiai penktą.

4. iškeliauti (laivu): Išplauksi tu laivu į atviras marias.

5. prasidėti, ištekėti. Upė išplaũkia iš po kalno. kilti iš ko, būti kieno padariniu, išvada: Tarybų Sąjungos taikos politika išplaukia iš mūsų valstybės prigimties. Iš čia ir išplaukia logiška išvada.

6. išeiti. Kai tik išplauks Nemunas (išneš ledus) .

7. išsekti, nutekėti: Pelesos ežeras ìšplaukė.

8. išnirti, pasirodyti, pakilti. Saulė greit išplauks iš tų debesų. Mėnuo buvo jau išplaũkęs aukštai į padanges.

9. išeiti: Da ikipiet pabūnu namie, kol mergaitės pareina, o pasku i išplaukiu. lengvu žingsniu, išdidžiai išeiti: Kunigaikštienė linktelėjo galva dukteriai ir plaukte išplaukė pro duris.

10. išbristi, išvažiuoti (per šlapią vietą): Žemę anam [vanduo] parskyrė, negal nėkur beišplaũkti. Kad tik aš ìšplaukiau iš namų, o į miestą nuvažiuosime.

11. išsileisti, iširti: Kriaučiaus būta – visos siūlės išplaukė!
ãšaromis išplaũkti. susilpnėti nuo verkimo: Akys ãšarom ìšplaukė – akuliorių reikia.
kaĩp iš píeno išplaũkęs puikus, gražus: Kad tu gautum gerą, kaip iš pieno išplaukusį vyrą!
nuplaũkti, -ia, nùplaukė.

1. plaukte nusigauti: Nusirengęs ir paslėpęs drabužius krūmuose, nuplaukė plaukte į salelę. Kartais nuplaukia jūron per mylią nuo krašto. Aš nusiplauksiu į jūres, į maružes. nuslinkti vandens paviršiumi pasroviui: Nùplaukė lytis. Kiek triobų nùplaukė, kiek yr medžių nuplaũkę pavasarį. Diduomenė lengvai nuplaukė su reformacijos srove.

2. nuvažiuoti. Laivas jau buvo toli nuplaukęs.

3. laivu nukeliauti, nuvažiuoti: Nùplaukė į vidurį jūros.

4. nutekėti: Daug vandens nùplaukė. Šneka nuplaukė kita vaga.

5. palengva, sklandžiai nuskristi: Ir nuplaukė gulbė oru, baltais sparnais švytuodama. nueiti, nutolti oru: Daina nuplaukė laukais. Ir kai paskutiniai sprogimo atgarsiai nuplaukė kažkur toli už pelkės, pirmasis atsikvošėjo Kontrimas. | Lengvas ramumas nuplaukė jo širdimi.

6. gausiu būriu nueiti, nutraukti: Nuplaukia vieškeliais vežimų voros. Minia nesitardama nuplaukė žemyn prie jūros.

7. nubristi, nuklampoti: Nemanyk, par tokius purvynus sunku ir ten nuplaũkti. Kol nuplauksiu [per pusnynus],
bus ir naktis, gal rytoj ir parvažiuosiu.

8. praeiti, prabėgti, praslinkti. Nùplaukė senas gyvenimas, i nė [ra] ko jį beatmint. Nùplaukė tiek metų. Metai kūdikystės nuplaukė.
paplaũkti, -ia, pàplaukė.

1. kiek plaukti, pasislinkti vandeniu: Paplaũk truputį toliau. Mergele mano, jaunoji mano, mokėk laikyt žirgelio, aš paplauksiu žiedelio. nuplaukti šalin: Su uodegele plekšt i pàplaukė. Susijudino didžuvė ir. paplaukė toliau.

2. įstengti plaukti: Tu pamėgink įbristi giliau – kad paplauktum. Prieš tokią srovę nepaplaũksi. Prieš vėją nepapūsi, prieš vandenį nepaplauksi.

3. plaukiant atsidurti apačioje: Medis pàplaukė po tiltu.

4. pradėti plaukti: Ksaveras blaškės, degdamas nekantrybe, kada gi ims judėti keistos mašinos ir garlaivis paplauks prieš vandenį.

5. pradėti tekėti srove: Tau upėmis paplauks pienas, vaikai, pati garbins dienas.
parplaũkti, -ia, par̃plaukė. plaukiant sugrįžti: Jis abejojantis, ar aš galėčiau parplaukti į savo tėvynę. Visa minia laukia parplaũkiant žvejų.
pérplaukti.

1. plaukiant persikelti į kitą pusę: Jis benoria párplaukti į antrą pusę upės. Naktį perplaukėme priešo mažai saugomą upelį ir pasivijome saviškius. Devynias upes plaukte perplaukiau, o šią dešimtą nerte pernėriau. O aš pasiversčiau į pilką antelę, parplaukčiau par jūreles. Marias perplaukęs, klane prigėrė. Irklu marias neperplauksi.

2. nustoti, liautis plaukti, daugiau nebeplaukti: Laivai jau pérplaukė.

3. lengvu žingsniu pereiti: Išdidžia eisena perplaukusi per kambarį, išėjo pro duris.

4. pereiti, praslinkti (sąmonėje): Vėl daug minčių perplaukė per galvą.

5. praeiti, praslinkti. Mėnuoj pérplaukė, ir vėl alga!
praplaũkti, -ia (pràplaukia), pràplaukė

1. nuplaukti pro šalį: Praplaukiame keletą salelių ir atsiduriame viduryje jūros.

2. perplaukti 1: Jūrą praplaukęs, klane nuskendo.

3. plaukiant praslinkti pro šalį: Daug jau sielių praplaukė pro šalį ir ištirpo toly kaip daina. Praėjo akies mirksnis, laivas praplaukė. Kas čia naudos ant ledų praplaũkdavo!

4. praeiti, pražingsniuoti, pravažiuoti daugeliui: Kiek tokiame Vilniuo [je] par dieną svieto pràplauka!

5. praslinkti, prabėgti. Praplaukė pavasaris. Praėjo metai, kap vanduoj praplaukė.
priplaũkti, -ia (prìplaukia), prìplaukė

1. plaukiant priartėti: Krantą priplaũkti. Jei priplauksi prie vainiko, tai tu manas būsi. Ir priplaukė [vainikas] prie dvarelio, kur tėvelio daug sūnelių. Argi priplaũksi prie manęs? Plaukiau jūreles, plaukiau mareles, tik neprìplaukiau jaunas dieneles!.
nepriplaukiamaĩ. labai daug: Čia nebuvo to lytaus nepriplaukamaĩ.

2. privažiuoti. Galų gale garlaivis, priplaukęs prie uosto, sustojo. Išlipo iš laivo už dvidešimt kilometrų nuo žemės, nes laivas arčiau negalėjo priplaukti.

3. daugeliui suplaukti, prisirinkti plaukiant: Šičion medžių priplaũkia.

4. pribėgti, pritekėti: Nepataisytas dangstelis – priplaũks sklepan lietaus [v] andenio.

5. daugeliui prieiti, privažiuoti, prisirinkti, priplūsti: Ale šiandiej svieto tai priplaũkę turgun! Prìplaukė, prigužėjo pilnas kiemas svečių. Prìplauka svieto, viską išgrobsto. Matyt, vėl priplauks liaudies kaip aną sykį: nesulįsime visi į salę.

6. sroventi, tekėti, plūsti: Sula priplaukia labiausiai iš tos pusės [medžio],
kuri yra labiaus saulės kaitinama.

7. prisimesti. Prisiplaukė [vyrui] džiova, vienos bobos paliko.
razplaũkti, -ia, ràzplaukė. išsileisti, išskisti: Nunešiau ežeran, i ràzplaukė audeklas (labai netvirtas buvo) .
suplaũkti, -ia, sùplaukė.

1. susirinkti plaukiant: Stovėjo suplaukę garlaiviai.

2. subėgti, sutekėti į vieną srovę, į vieną vietą. Ašaros suplaukė jai į akis. Suplaukė į galvą daugybė atsiminimų.

3. sklindant susitelkti: Tie visoki balseliai teip krūvon suplaũkia: tartum kožnas lapelis čilba, kliauga, šaukia.

4. visiems plaukiant sulįsti: Sùplaukė žąsys į vandenį.

5. daugeliui sueiti, susirinkti, suvažiuoti, suplūsti: Tų žmonių! Rods, visas svietas suplaũkęs! Liuob privažiuos, iš visur suplaũks, turgai [Luokėje] parvis didžiausiejai. Tiek žmonių sùplaukė an tą Kauną! Debesys debesių žmonių buvo suplaũkę to akmeno dabot. Suplaukė daugybė svieto. Tai sùplaukė svieto int Vienuolio laidotuves! Nesitikėjau, kad į skaitytojų konferenciją suplauks tiek žmonių.

6. būti surinktam, gautam. Suplaũkusios lėšos (iš visur surinkti, įmokėti pinigai) .
užplaũkti, -ia, ùžplaukė.

1. plaukiant užslinkti (ant ko): Mūsų laivas dukart tik nenuskendęs: kartą per baisią audrą, o kitą – užplaukus ant uolos. Užplaũkti ant seklumos.

2. plaukiant užlįsti (už ko).

3. judant erdve užslinkti (už ko, ant ko): Saulė užplaukė už kalno. Ant išblyškusio mėnesio užplaukė lengvas, skystas debesėlis.

4. trumpam atplaukti: Vašylai užplaukia į upes tiktai išleisti ikrų.

5. iškilti į viršų, išnirti: Ùžplaukė paskendėlis (iškilo iš vandens). Tik pasiners naras ir vėl po kiek [laiko] užplaũkia. Supilk žirnius vandenin, katrie netikę bus – užplaũks. Tie koriai [patekę į medų] ant viršaus užplaũkia. | Užplaukė (atsirado, ištryško) seilė ant liežuvio, tai nė nuryt nėra laiko.

6. daugeliui iš karto ateiti, atvažiuoti, užplūsti: Kad ùžplaukė svečiai, nė nepasiruošėm kuo pamylėt. Užplaũksma visi pulku, tai persigąs.

7. apsitraukti, užgriūti, aptekti: O jau akių jo kaktoj veik nematyt – visiškai užvirtusios antakių šeriais, tinuliais užplaukusios.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'apiplaukti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2020 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis