apipenėti

penė́ti, pẽni (pẽna. pẽnia. -ė́ja. pę́sta), -ė́jo.

1. valgydinti, šerti, maitinti: Buvo liepęs anus, idant gražesnio veido būtų, tais pačiais valgiais penėti, kurius patsai valgė. Savim (krūtimi) nepenėjau [vaiko]. Vaiką penė́ti, o gyvolį šerti. Kiaules pẽni priemenėj. Šutinom bulves ir penėjom visus. Tos kiaulės tokis ilgas snukis, kad seka iš uzbono penė́t. Reikia vištos penė́t. Paėmiau miežių, tai dabar turiu vištas kuom penė́t. Kas penė̃s karves tokiu penėjimu! Namo varo [karves],
galgi pẽnia, duoda miltų. Bitės motiną visą laiką peni. Kiekviena jų. veislė tinkamus sau sūrymus ir penančiąsias dalis siurba iš žemės. Gerai arba piktai peniu, girdžiu, priimu (vaišinu) ką. Tu peni juos ašarų duona. Penėjo jį. pieneliu. Manęs išalkusio nepenėjote, trokštančio negirdėte. Ir penėjo juos duona anuose metuose už visą jų pekų. | Liepynas. žiedais bites penėjęs, saldų medų daręs. Jauniaus pastebėjimais savo skaitytojus ilgai dar penės. kalbos vadovėlių rašytojai. Aveles jūsų su mažu Dievo mokslu penėkiat. Duosti sūnų savo brangiausį ir peni juo dūšias mūsų. Dyko (nedirbančio) niekas nèpeni. Vilką kojos peni. Ilsėtis kas nepanorėtų, jei pilvą penėt nereikėtų. Norint kūną penė́t, reik žemę kasinėt. Juodos rankos pasaulį peni. Tėvai peni vaikus žuvim, vaikai tėvus – šunim. Medis vaisių pẽni: koki tėvai, toki ir vaikai. Ir pajūry gyvenant reik penėtis: vienu maudymus (maudymusi) ir pajūry vasarodamas žmogus gyvas nebūsi. pagelbėti valgančiam ar ėdančiam: Vaiką pęstu, negaliu išeiti. Ji dabar vaiką (sūnelį) peni. Negalia pats pavalgyt, sesuo jį pẽnia. Balandis vaikus pen. Kilnojamas ir penamas buvo kitų žmonių. duoti išlaikymą, išmaitinti: Ar penės žentai? Devyni maitinkias, o vienas penė́k. Geriau jumi penė́t negu rengt. Vaikai pẽni tėvus. | Visus žemė pẽni. Miškas lietuvį žvėrim, paukščiais ir vaisiais dengęs ir penė́jęs. Niekas nesako, kad riebi, o visą pasaulį pẽni. Pats nevalgo, o kitus pẽni.

2. misti: Tūkstantis personų jime galėjo penėtis. Nuog svetimų nori penėtis. Kuo jūs penatės? Penisi (ieško maisto) žvėris. Kurie dulkėse guli ir kurie vargiai penisi. Dirbk, penėkias iš darbo rankų savo. Prašome apie duoną, tatai yr apie peną, kuo mistumbim ir penėtumbimės. Kolei darbymetė, dirbkime, nes savo metu pjausime, tai yra penėsimės karalystėj dangaus nupelnais gerų darbų. O tu bei tavo sūnu du penėkitės. Penė́tis iš pirštų (rankų darbu) .

3. gerai šerti, kad tuktų, būtų mėsingas: Pẽniam du paršiuku. Penė́k nepenė́k – nieko iš jo. nebus! Kiaules, žąsis užmetė penė́ti. Pẽni bulių – ves parduoti. Ar jau jūs savo kiaules pẽnat, kad taip dažnai duodat ėsti? Pẽnamas gyvolis. Žmonės rudenį kiaules, žąsis peni (mėsai, taukams). Penėtąjį jautį reik parduot ar pjauti. Vėtydamas atgalius grūdų, t. y. šiurkšlius, atskirk gyvuliams penė́simiems. Pẽnamos žąsys turkšdamos išrenka visus grūdus iš vandens. Vienam aruode pelė penima, antram aruode žiurkė kelama. Mano penamas pekus yra pamuštas ir vis pagatavyta, eikiat svodbon. Ir pamušė Adonio avis ir jaučius, ir penimus galvijus. | Avižos žąsis gerai pẽna (nuo jų žąsys tunka) . Nepenėjęs gyvolio nepjausi, o papjovęs – taukų negausi. Nu rugių kiaulės pẽnas, ne nu pelų. Kiaulės labai penisi nuo virtų bulbių. Tada nepjausys dėl lašinių [kiaulės],
o penė́sys lig dvejų metų. Būt jau didelis meitėlis – teip penė́jos. Jie, būriškus išjuokdami darbus, su griekais kasdien vis tingėdami pẽnis. Nueina į tvartą, kur žąsinai penėjosi, randa gaiduką negyvą, žąsinų užgnaibytą. Nesipenančio nenupenėsi.
ne (nebe) pirštù pẽnimas. gudrus, apsukrus, sumanus: Palauk, ir aš ne pirštu penamas! Manęs jau nebepamokysi, aš jau nebe pirštu penimas.
ne varniùkais penė́tas. gudrus, apsukrus.
apipenė́ti, apìpeni, -ė́jo.

1. užduoti kokio netinkamo maisto, pašaro, apnuodyti; susarginti peršeriant: Reikė neapipenė́t, tai būt vaikas nenumiręs. Kai gerai ėda, lengva apipenė́t. Tuos paršus apipenėjo sušalusiom bulbėm, i nudvėsė. Ar drignėms tave apipenė́jo, kad toks pasiutęs! Davė – kap ridikais apipenėjo: kur palietė, ten skaudėjo. Gulėjo kniūpsčia ant grindų. lyg girta ar kuo apipenėta. [Mergaitė] afieromis pahoniškomis buvo apipenėta. Gyvuliai apsipenėdavo ir dvėsdavo nuo sudygusių ir supelėjusių grūdų. duoti tam tikram atvejui pritaikyto maisto: Appenė́k kiaulę šermukšniais, bus rami.

2. šiek tiek atšerti, riebesnį padaryti: Apipenė́ti jautį, t. y. pariebinti. Jau ir mūsų meitėliai šiek tiek apipenė́ti. Appenė́jo meitėlį. Reikės jautį apipenė́ti, o paskum parduoti. Pirkau apipenė́tą kiaulę. Šiek tiek apipenė́jau paršelius ir pardaviau. Ieškojo apipenė́tą paršiuką pirkti – norėjo meisos turėti. Kiaulė gerai apsipenė́jo. Ta viena žąsis taip apsipenė́jusi.

3. visus pašerti, apliuobti: Žiūrai, gyvuliai ka appenė́jus. Vištas apipenỹ (palesink) , kiaules apipenỹ (apliuobk) . Apspenė́jai, pamelžei ir eik laukan prie darbo.
atpenė́ti, àtpeni, -ė́jo. liesą atšerti, vėl padaryti riebų: Sunku tokį liesą atpenė́ti. Daug pinigų aš padėjau, lig juodbėrį atpenėjau. Kai juodbėrį atpenėjo, prieš kalnelį švilpdams ėjo. nutukti: Atsipenė́jus kap kunigo gaspadinė. Atsipenės da kiaulis.
įpenė́ti, į̃peni, -ė́jo. nutukinti: Jų šįmet kiaulės gerai įpenė́tos. Gerai įpenė́tas jaučias. Nebuvo kuom iñpeni paršų. | Būdavo, seniau kad lašinius storus iñpeni, o dabar mėsos noris. Išbuvo jų karvė lig pavasario, inspenė́jo. Įsipenėjo ant galo teip, kad par pilvą kojų nebegalėjo matyti. Įsipenė́jęs kai bulius. Įsipenėjo kaip jautis ir eina pūkšdamas. Įsipenėjęs kaip mėsininko šuva.
išpenė́ti, ìšpeni, -ė́jo.

1. išmaitinti, iššerti: Vis trys sūnai išpenės momą. Anas apsigimęs tinginys, tai badu numirs; o kai bus žmona darbšti, tai ir save, ir jį išpenės. Karvių kiek nori [laikyk] – kiek ìšpeni. Išpenė́ti per žiemą. Rugiai, miežiai nederės, kas bajorus išpenės?! Jeib jis. jas išpenėtų čėsu bado. Eš išpenėsiu (aprūpinsiu) jus. | Šita žemė manę išpenė́jo, tegul ana manę ir suvalgis. Šešiuos gi neišsipenė́si iš pinigų. Žmonėm čia sekas ir be žemės išsipenė́t.

2. nutukinti: Jūsų arkliai išpenė́ti kaip mulai. Išpenė́jau meitėlį riebiai. Išpenė́ję papjaus, viešnių priprašys. Kelias geras, arklys išpenėtas – netruks sulakstyti. Aš laukus sėju, prociavoju, neišpęstu teip arklių. Tamstos žirgelis gražus, išpenėtas, o patsai brolaitis žmonių apkalbėtas. Kai išeina į miestą, dykas pabūna, tai išsìpeni kaip bursiukas. Prie močios buvai išsipenė́jus, dabar sudžiūvai.
nupenė́ti, nùpeni, -ė́jo.

1. penint padaryti įmitusį, nutukinti: Aš nupenė́jau paršą, o tu padvasinai. Nupenėtą jautį ar parduok, ar papjauk. Ji mokėjo ir kiaules nupenėti, ir veršius nugirdyti. Ma [no] bėras žirgelis gražus, nupenėtas, o tu, bernužėli, žmonių apkalbėtas! Devyni amatai nepenės, o vienas – riebiai nupenės. Baikštus arklys tik nupenėtas. Trečią paršą nusipenė́j [o]. Artojus apipilia šaltu vandeniu, kada jie pirmą kartą išeina art, kad arkliai būtų stiprūs ir nuspenėję. Nusipenė́ti kiaulę. Nusipenė́davo kiaules – po du viedru taukų liuob prileis. Medum nenusipenėsi. Tėvas nusipenė́jęs – vištas palina nuo galo. Drūta, nusipenė́jus boba, kaip meitėlis. Nusipenėjęs kap malūninyko kiaulė. Nusipenėjęs kap mėsinyko šuo. Ji nusipenė́jus – kai tik antis. Tinginys nusipenėtų, ka nereiktų kramtyti. Kiaulė gulinama nusìpena, i boba tinginė.

2. penint numarinti, apipenėti, nunuodyti: Kita marčia i seniukus žalia duona nupenė̃s.
papenė́ti, pàpeni, -ė́jo.

1. duoti maisto, pamaitinti, pašerti: Pašerk paršus, vaikus papenė́k. Ir kiaulę papenė́t, ir vaiką pavalgint reikia. Paganau, papeniu arklį. Kai namie esu, kiaulę pàpeniu, teliuką pagirdžiu. Kalakutai reikia papenė́t. Avilį iškopinėję, bites papenėkit skystu sirupu. Papenėsi vaikelius, pakviesi kaimynėlius. Tave taip gerai jis papenėjo. Dievas. mane ikšiolei papenėjo, dengė, šelpė. Papenėki mane, alkaną elgetą. Kursai mane per visą mano gyvenimą papenėjo. Alkstančius ir trokštančius teisybės. papenėjo geru. Ir žentą papenė́jo, ir varškė atliko. Eketėn patekus žuvis gali papenėti ir patsai bėdų daugiau neregėti. Kiaulės paspenė́t reikia. pagelbėti valgančiam ar ėdančiam: Reikia papenė́t – pats nevalgo. Aš papenė́siu vaiką, gali eitie.

2. išmisti: Tuo išsigaivenu, pasipeniu. Jei bitės vis teip pasidaugintų, kurgi jos visos patilptų ar kaip pasipenėtų? Kursai savo darbu pasipeni ir jam pakanka, tas turi gerą, pakajingą gyvenimą. Prakeikta testovi žemė dėl tavęs, vargingai iš tos pasipenėsi. Sirata vos ne vos gali pasipenėti. Anys man tokį paliks skarbą, jog galėsiu pasipenėti ir nedirbęs.

3. šiek tiek patukinti: Tą kiaulę papenėsme dar kiek ir griausme ant šono (skersime) . A ta [vo] papenė́ta kiaulaitė? Du meitėliu: vieną nupenėtą, antrą tik papenėtą. Pasipenė́siu kiaulį ir papjausiu. Kiaulę inleidė pirkion i paspenė́ [jo].
papenė́ti akìs. pamatyti gražių dalykų, pasigrožėti: Svetur važiuoja savo akių papenėti.
pérpenėti.

1. permaitinti, per daug prišerti: Pérpenėjo paršą, ir apsirgo. Pabirom pérpeni arklius, ir išstimpa.

2. per daug nupenėti, nutukinti: Kiaulė buvo nupenėta ir perpenėta. Pérpenėta kiauliotė.
prapenė́ti, pràpeni, -ė́jo. pramaitinti: Prapenė́jom kiek metų ją. Aš taũ prapenė́siu. Pats savęs negali prasipenė́t.
pripenė́ti, prìpeni, -ė́jo. primaitinti, prišerti, pasotinti: Atanešė jam visokių valgių, pripenėjo. Priganyt, pripenėt pekų. Kas pripenės tokią aibę svečių! Tieku visų nepripenė́si. Led pripenė́jau talką. Šuva reikia drūtai pripenėt, kad jau suvis ėst nenorėt [ų]. Pripenėdamas aba sotindamas penukšlu ir linksmybe širdies mūsų. Žiniuoniai. pasakom neteisingom svietą pripenė́jo. Alkaną pripenėk, o paskui į darbą palydėk. Aklu patikėsi – žmones juoku pripenėsi. Elgetą pripenėsi, bet krepšio jo nepridėsi. Vilko nepripenėsi, ubago neprisotinsi.
razpenė́ti, ràzpeni, -ė́jo. atšerti, atpenėti: Razpenė́ta kumelė buvo.
supenė́ti, sùpeni, -ė́jo.

1. sumaitinti, sušerti: Lesvinčienė. visus geresnius valgymus jam supenėdavo. Bitėms daug cukraus supenėjau. Vištom supenė́jom [grūdus]. Pieną supenė́jau paršiukam, neturiu. Supenė́jau arkliui šieną. Seniai reikėjo [pernykščias dešras] išparduoti arba šeimynai supenėt. Gaila duonos tokiam – geriau kiaulėm supenėsiu negu tokį tinginį pamylėsiu. Abu labu: gaila tik, kad mažų kiaulėm nesupenėjo. Suspenės visos bulbos peržiem.

2. užauginti riebų, nutukinti, nušerti: Kiaulis supenė́tas buvo. Meitėlius sùpeni, kad būtų riebūs, avelę papjauna, kad būtų mėsos. Kai sùpeni gerai meitėlį, tai per sprindį lašiniai. Sùpeni kiaulius i mieste. Visiškai ne toksai buvo nė iš tolo; tat jau dabar prieš parodą taip supenėjo. Nuo vieno arkliuko ir nuo vienos karvutės nei mėšlo sudarysi, nei bekoniuko supenėsi. Gražiai supenėtas mano juodbėrėlis. Padirbai naują važelį, supenėjai bėrą žirgelį, mislijai, berneli, piršliuose važiuoti. Suspenė́jom meitėlį – dabar vargo nebus. Kiaulę antrametę reiks suspenė́t mėsai. Karvę turiu, kiaulį susìpeniu. Kiaulį kasmet susìpenim.
užpenė́ti, ùžpeni, -ė́jo.

1. užduoti kokio netinkamo maisto ar pašaro, apnuodyti: Žiūrėk, neažpenėk paršiokų karštu. Jau tu mane kuo ažpenė́jai, kad teip negera po širdžia. Ir mane ana kai ažpenė́jo džiovintais grybais, tai visą nedėlią slobnavau. Jau regėt ant tavę, kad smerties užpenė́tas (greit mirsi) . peršerti, pervalgydinti: Tamsta manę užpenė́si saldainiais. užduoti kokio gardesnio maisto ar pašaro: Vaikai užpenė́jo gyvulius duona, ir nebeėda.

2. papenėti, pamaitinti: Sakramentu. užpenėti ir pastiprinti esme gyvatosp amžinosp.

3. išmaitinti: Marija. sūnų savaisiais kreklais užpenėjo ir užaugino.

4. išauklėti: [Marija] buvo. danguje jomis dūmomis užpenėta. Tėvai, neingivadžiokiat rūstybėn sūnelių jūsų, bet užpenėkiat per mokymą ir iškaznymą Pono.


Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'apipeneti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI BETA
Įrašas
Paaiškinimas

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.


Kalbų žodynaiJaunimo žodynasVertimasTerminaiTarptautiniai žodžiaiVardaiPavardėsKirčiavimasVietovardžiaiŽmonių paieška
© 2009 - 2019 www.zodynas.lt
Draugai: Vokieciu kalbos kursai Anglų kalbos kursai Norvegu kalbos kursai Vārdnīca Kodai Žemėlapis