antiromanas
„Antiromanas“ – tai romano žanro atmaina, kuri sąmoningai laužo, ironizuoja ar atmeta tradicinius romano elementus (pvz., vientisą siužetą, psichologiškai tikroviškus personažus, aiškią pabaigą, autoriaus visąžinystę).
Terminas dažniausiai siejamas su XX a. naujuoju romanu (pranc. nouveau roman) judėjimu Prancūzijoje.
Pagrindinės savybės:
1. Siužeto fragmentiškumas, netobulumas.
2. Personažai dažnai be ryškios tapatybės ar istorijos.
3. Dėmesys formai, kalbai, pasakojimo technikai, o ne „istorijai“.
4. Kritika įprastai realybės sampratai.
Pavyzdžiai:
1. Alain Robbe-Grillet „Erdvėtė“ (La Jalousie, 1959) – veiksmas be aiškios chronologijos, pasikartojantys detalės, personažai be vardų;
pasakojama per „įtarliu“ naratoriumi.
2. Nathalie Sarraute „Tropizmai“ (Tropismes, 1939) – trumpi fragmentai, fiksuojantys nesuvokiamus psichologinius judesius, o ne siužetą.
3. Italo Calvino „Jei žiemos naktį keliautojas“ (Se una notte d'inverno un viaggiatore, 1979) – knyga apie skaitymo patirtį, kur skaitytojas tampa personažu, o siužetas nuolat nutrūksta.
Trumpai: Antiromanas – tai romano atmetimas, kuriuo rašytojas tyrinėja, kas dar gali būti romanas, ir kvestionuoja įprastas literatūros taisykles.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.