al secco
Al secco (ital. „ant sausos“) – tapybos technika, kai dažai tepami ant išdžiuvusio tinko (priešingai nei „al fresco“, kai dažai tepami ant šviežio, drėgno tinko). Ši technika leidžia atlikti detalesnius, tikslesnius vaizdus ir naudoti platesnę spalvų gamą, tačiau ji yra mažiau patvari nei al fresco.
Pavyzdžiai:
1. Leonardo da Vinci „Paskutinė vakarienė“ – nors dažnai minima kaip al fresco, iš tiesų daugelis jos dalių buvo atliktos al secco technika dėl eksperimentavimo, kas lėmė greitą paveikslo nykimą.
2. Mikelandželo „Sikstinos koplyčios lubų freskos“ – tam tikros detalės (ypač fonai ir dekoracijos) buvo užbaigtos al secco technika po pagrindinės al fresco tapybos.
3. Tradicinės viduramžių bažnyčių sieninės tapybos – dažnai naudojo al secco būdą, kad galėtų pridėti smulkias detales ar taisyti kompozicijas po pagrindinės freskos darbų.
Trumpai tariant, al secco – tai tapyba ant sausos sienos, leidžianti daugiau laisvės, bet mažiau patvari.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.