Neopozityvizmas
Neopozityvizmas (angl. neopositivism) – tai XX a. filosofinė srovė, kilusi iš logiškojo pozityvizmo, kurios pagrindinis tikslas – remiantis logika ir moksliniu metodu, atskirti prasmingus teiginius nuo beprasmių. Dažnai siejamas su Vienos ratu ir loginiu empirizmu.
Pagrindinės idėjos:
1. Verifikacijos principas: Teiginys turi prasmę tik tada, jei jį galima patikrinti empiriškai (stebėjimu ar eksperimentu) arba logiškai (pvz., matematiniai teiginiai).
2. Metafizikos kritika: Teiginiai apie Dievą, absoliutų moralę ar esmę laikyti beprasmiais, nes jų negalima patikrinti.
3. Mokslo vienovė: Visos mokslo disciplinos turėtų remtis vienodais loginiais ir stebėjimo principais.
Pavyzdžiai:
1. Prasmingas teiginys:
„Vandens virimo temperatūra esant normaliam slėgiui yra 100°C.“
→ Galima patikrinti eksperimentiškai.
2. Beprasmis teiginys (neopozityvistų požiūriu):
„Dievas yra meilės esmė.“
→ Negalima empiriškai patikrinti, todėl laikomas beprasmiu arba emociniu išsireiškimu.
3. Loginis teiginys:
„Visos vienatūrės yra nesusituokę.“
→ Prasmę suteikia logikos taisyklės (tautologija), nors tiesiogiai nepatikrinamas empiriškai.
Svarbiausi atstovai: Moricas Šlikas, Rudolfas Karnapas, Ludvigas Vitgenšteinas (ankstyvasis darbas „Tractatus Logico-Philosophicus“).
Trumpai tariant, neopozityvizmas – tai mokslo filosofijos kryptis, teigianti, kad tik moksliškai patikrinami ar loginiai teiginiai turi prasmę.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.