Neokriticizmas
Neokriticizmas – tai XX a. vidurio literatūros kritikos ir teorijos kryptis, kilusi JAV, kuri akcentavo teksto savarankiškumą ir forminę analizę, atsisakydama kontekstinių (biografinių, istorinių, socialinių) interpretacijų.
Pagrindinė idėja: literatūrinis kūrinys turi būti vertinamas kaip autonominis meninis objektas, o ne kaip autorius ar visuomenės atspindys.
Pagrindiniai bruožai:
1. Dėmesys teksto struktūrai, stilistikai, vaizdiniams, metaforoms, ironijai.
2. Atmetimas „pato autoriaus“ klaidos (kūrinio prasmės siejimo su autoriaus gyvenimu).
3. Siekis atskleisti teksto vidinę harmoniją, prieštaravimus ir kompleksiškumą.
Pavyzdžiai:
1. Analizuojant V. Šekspyro „Hamletą“ neokritikai nesiektų aiškinti veikėjo veiksmų per Šekspyro asmeninę patirtį ar Renesanso politiką, o koncentruotųsi į tekste esančius paradoksus, kalbos figūras ir veikėjų dialogų struktūrą.
2. E. A. Poe poezijos interpretacija būtų grindžiama ritmo, balso ir vaizdinių analize, o ne romantinio autoriaus psichologinėmis problemomis.
Svarbiausi atstovai: Cleanth Brooks, Robert Penn Warren (JAV), kurie 1940–1950 m. leido įtakingą seriją „Understanding Poetry“ ir propagavo artimąjį skaitymą (close reading).
Trumpai: Neokriticizmas – teksto-centriška literatūros analizė, kurios tikslas – atskleisti, kaip kūrinys veikia kaip savarankiška meno forma.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.