Neokonfucianizmas – tai konfucianizmo atnaujinta ir sisteminė forma, kuri susiformavo Kinijoje Song dinastijos laikotarpiu (X–XIII a.) kaip reakcija į budizmo ir daoizmo įtaką. Jis sujungė klasikinį konfucianizmą su metafizinėmis ir kosmologinėmis idėjomis, pabrėždamas moralinį savitobulėjimą, racionalumą ir harmoniją su visata.
Pagrindinės idėjos:
- „Li“ (principai arba racionali tvarka) ir „Qi“ (medžiaga arba gyvybinė energija) kaip visatos pagrindas.
- Savidisciplina ir mokymasis kaip kelias į dorovinį tobulumą.
- Kosmologinė visumą – žmogus ir visata yra glaudžiai susiję.
Pavyzdžiai:
1. Zhu Xi (1130–1200) – svarbiausias neokonfucianizmo mąstytojas, sukūręs sisteminę doktriną, kuri tapo valstybine ideologija imperatoriškajame egzamine. Jis pabrėžė „keturių knygų“ studijavimą ir minties „tyrinėjimą“ (gewu).
2. Wang Yangming (1472–1529) – plėtojo subjektyvesnę neokonfucianizmos šaką, teigdamas, kad žinojimas ir veiksmas yra vienas, o tiesa yra žmogaus sąmonėje (širdies-meno mokykla).
Įtaka: Neokonfucianizmas darė didelę įtaką Rytų Azijos kultūrai (Kinija, Korėja, Japonija, Vietnamas) ir išliko intelektualiniu pagrindu iki XIX a.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.