Neokantizmas
Neokantizmas – tai XIX a. pabaigos – XX a. pradžios filosofinė kryptis, siekusi atgaivinti ir persvarstyti Immanuelio Kanto idėjas, ypač dėmesį skiriant teorinės ir praktinės filosofijos pagrindams, mokslo metodologijai bei vertybių problemoms. Neokantizmas pabrėžė, kad filosofija turėtų sutelkti dėmesį į pažinimo sąlygas ir ribas, o ne į „dalykus savaime“.
Pagrindinės neokantizmos atšakos:
1. Marburgo mokykla (Hermanas Cohenas, Paulius Natorpas) – dėmesį skyrė logikai ir mokslo teorijai, teigė, kad tikrovė suvokiama per mokslo kategorijas.
2. Badeno (arba Pietvakarių Vokietijos) mokykla (Vilhelmas Vindelbandas, Heinrichas Rickertas) – išskyrė gamtos mokslus (siekiantys dėsnių) ir humanitarinius mokslus (nagrinėjantys unikalius reiškinius ir vertybes).
Pavyzdžiai:
1. Mokslo filosofijoje: Marburgo mokyklos atstovai aiškino, kad net matematikos ir fizikos sąvokos (pvz., skaičius, erdvė) yra žmogaus proto konstrukcijos, o ne tiesioginis atspindys realybės.
2. Vertybių teorijoje: Badeno mokyklos filosofai teigė, kad istorija ir kultūra gali būti suprantamos tik per vertybių sistemas (pvz., teisingumo, grožio sąvokas), kurios nėra išvedamos iš gamtos dėsnių.
Neokantizmas paveikė vėlesnes filosofines kryptis (pvz., fenomenologiją, egzistencializmą) ir humanitarinių mokslų metodologiją.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.