Neobiheviorizmas
Neobiheviorizmas – tai psichologijos srovė, kuri, remdamasi klasikiniu biheviorizmu, papildo jį vidiniais (kognityviniais) procesais, tokiais kaip lūkesčiai, tikslai ar mintys, paaiškinant žmogaus ir gyvūnų elgesį. Skirtingai nuo ankstyvojo biheviorizmo (pvz., J. B. Watsonas, kuris elgesį aiškino tik kaip reakciją į išorinius dirgiklius), neobihevioristai pripažįsta, kad tarp dirgiklio ir reakcijos veikia vidiniai tarpiniai kintamieji.
Pagrindinės idėjos:
1. Elgesys gali būti aiškinamas per stiprinimą (atlygį) ir mokymąsi stebint.
2. Vidiniai procesai (pvz., tikėjimai, lūkesčiai) yra svarbūs, bet juos reikia vertinti objektyviai, per stebimą elgesį.
3. Dėmesys sutelktas į operantinį kondicionavimą (elgesio formavimą per pasekmes).
Pavyzdžiai:
1. Mokymasis per modeliavimą (A. Bandura):
Vaikas stebi, kaip suaugęs žmogus smogia į žaislinę lėlę. Jei suaugusiojo elgesys yra pagerbtas arba nepatraukiamas pasekmių, vaikas imituos arba vengs to elgesio, priklausomai nuo savo lūkesčių dėl galimų pasekmių. Čia svarbūs ne tik išoriniai dirgikliai, bet ir vidinės procesai (vaiko supratimas apie pasekmes).
2. Operantinis kondicionavimas (B. F. Skinner):
Pelė spaudžia svirtį ir gauna maisto granulę. Ji greitai išmoksta kartoti veiksmą, nes laukia atlygio. Neobihevioristinis požiūris čia pabrėžtų ne tik mechaninį sąryšį (veiksmas → atlygis), bet ir pelės tikėjimą, kad tam tikras elgesys leis gauti maistą.
Trumpai: Neobiheviorizmas – tai biheviorizmo evoliucija, kuri pripažįsta vidinių psichologinių procesų reikšmę, bet siekia juos tirti per stebimą elgesį ir eksperimentus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.