Memuaristika – tai literatūros šaka, kurioje kūriniai (memuarai) yra parašyti kaip asmeninės atsiminimų formos, dažniausiai apie istorinius įvykius, žymias asmenybes ar svarbius socialinius reiškinius, kuriuose autorius pats dalyvavo ar buvo jų liudininkas.
Skiriasi nuo autobiografijos tuo, kad memuaruose dėmesys sutelkiamas ne tiek į autoriaus asmeninį gyvenimą, kiek į išorinius įvykius ir aplinkybės, kurias jis stebėjo ar patyrė.
Pavyzdžiai:
1. „Manifestas“ arba „Septyni pasmerktieji“ (1933) – lietuvių rašytojos Ievos Simonaitytės memuarai, kuriuose ji pasakoja apie Klaipėdos krašto lietuvių tautinį atgimimą ir savo patirtį kaip kovotojos už lietuviškąją kultūrą.
2. „Sąmokslo teorijos“ – šiuolaikinio autoriaus memuarai, kuriuose jis aprašo savo dalyvavimą politiniame judėjime ar įvykiuose, pvz., revoliucijoje ar kultūriniame pasipriešinime.
3. „Karo metų dienoraščiai“ – karo veteranų ar civilių, išgyvenusių karą, užrašai, kuriuose fiksuojami konkrečūs fronto ar okupacijos įvykiai, o ne tik asmeninė gyvenimo istorija.
Trumpai: Memuaristika – literatūra, pagrįsta asmeniniais stebėjimais ir patirtimi istoriniu ar socialiniu kontekste.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.