mechanolamarkizmas
Mechanolamarkizmas – tai biologijos istorijoje ir filosofijoje vartojama sąvoka, apibūdinanti mechanistinę Lamarko evoliucijos teorijos interpretaciją.
Trumpai:
Lamarkizmas teigia, kad organizmai per gyvenimą įgyja požymių dėl aplinkos poveikio, ir šie požymiai perduodami palikuonims. Mechanolamarkizmas – tai bandymas paaiškinti šį procesą grynai mechaniškai, be jokios „vidinės jėgos“ ar teleologijos (tikslo siekimo), remiantis fizikos ir chemijos dėsniais. Jis pabrėžia tiesioginį aplinkos poveikį organizmo kūnui ir šio poveikio paveldimumą.
Pavyzdžiai:
1. Augalų adaptacija:
XIX a. mokslininkai, linkę į mechanolamarkizmą, galėjo teigti, kad augalas, augantis vėjuotoje vietovėje, dėl mechaninio vėjo slėgio išauga storesnius stiebus, ir šis požymis perduodamas sėkloms – ne dėl „norą išlikti“, bet dėl fizinio dirgiklio.
2. Gyvūnų raumenys:
Pavyzdžiui, juodasis kalvio amatas (darbas su kūju) per gyvenimą išsivysto stiprius rankų raumenis. Mechanolamarkizmas tai aiškintų kaip tiesioginį mechaninį dirginimą → raumenų audinio pasikeitimą → šio pakitimo perduodimą vaikams per lytines ląsteles, be jokios „gyvybinės jėgos“.
Svarbu:
Mechanolamarkizmas buvo populiari XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje kaip bandymas suderinti Lamarko idėjas su augančiu materialistiniu mokslu, tačiau vėliau atmestas dėl nepakankamų įrodymų ir atradus genetinius paveldimumo mechanizmus (modernioji sintezė).
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.