interiorizacija
Interiorizacija – tai vidinis, psichologinis proceso, kuris iš pradžių vyksta išorėje (socialiniame kontekste ar veikloje), perėmimas ir transformavimas į asmeninę patirtį, įgūdį ar vidinę struktūrą. Tai reiškia, kad žmogus išmoksta, įsisavina ar perima išorinius veiksnius (pvz., taisykles, vertybes, elgesio modelius) ir juos paverčia savo vidinio pasaulio dalimi.
Trumpai: Išorinio – į vidinį.
Pavyzdžiai:
1. Vaiko kalbos mokymasis
Vaikas iš pradžių kalba išgirsta iš aplinkos (tėvų, šeimos), o vėliau interiorizuoja kalbos taisykles ir pradeda jas taikyti savarankiškai, galvodamas ar kalbėdamas sau.
2. Socialinių normų įsisavinimas
Vaikas iš pradžių paklūsta taisyklėms dėl išorinio pavyzdžio ar bausmių (pvz., „Negalima mušti kitų“), bet vėliau interiorizuoja šią normą kaip savo vidinį įsitikinimą ir elgiasi taip net ir be išorinio priežiūros.
3. Įgūdžių lavinimas
Pradžioje mokinys matematikos uždavinius sprendžia remdamasis mokytojo paaiškinimais ir išorinėmis formulėmis, bet po daug kartų interiorizuoja sprendimo būdus ir pradeda galvoti logiškai savarankiškai, be išorinių pagalbų.
4. Vertybių formavimas
Jaunas žmogus iš pradžių priima šeimos ar kultūros vertybes kaip išorinius reikalavimus, bet vėliau jas interiorizuoja – jos tampa jo pačio pasirinkimu ir vidine moraline kompasu.
Svarbu: Ši sąvoka plačiai vartojama psichologijoje (ypač Vygotskio kultūrinėje-istorinėje teorijoje), sociologijoje ir edukologijoje.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.