egofuturizmas
Egofuturizmas – tai XX a. pradžios rusų avangardinės poezijos kryptis, kurios pradininku laikomas poetas Igoris Severianinas. Egofuturizmas akcentavo individualų „aš“ (lot. ego), grožį, išskirtinumą ir technologijų bei modernaus gyvenimo trauką. Jis buvo atsakas į kolektyvinį futurizmą, pabrėžiantis asmeninę išraišką, narcisizmą ir poeto kaip genijaus kultą.
Pagrindiniai bruožai:
- Asmeninio „aš“ išaukštinimas.
- Dėmesys naujovėms, technikai, miesto gyvenimui.
- Iškalbinga, kartais pretenzinga kalba, neologizmai.
- Pabrėžiamas poeto išskirtinumas ir savimeilė.
Pavyzdžiai:
1. Igorio Severianino eilėraštis „Pavasaris“ (fragmentas):
> Aš – genijus Igoris Severianinas,
> Mano eilėse – triumfas ir ekstazė!
> Aš visur įžengiu per atvertas duris,
> Nes aš – dabar, nes aš – visada!
2. Konstantino Olimpovo eilėraštis „Ego“:
> Aš – viršūnė, aš – šviesa, aš – laisvė,
> Aš – naujos eros pranašas.
> Mano žodžiai – elektros kibirkštys,
> Mano mintys – ateities garsas.
Trumpai: Egofuturizmas – tai rusų avangardo srovė, kurioje dominuoja individualistinė, egocentriška poeto pozicija, susijusi su modernumo ir savęs garbinimo tematika.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.