dekolonizacija

Dekolonizacija – tai politinis, ekonominis ir kultūrinis procesas, kurio metu kolonijos įgyja nepriklausomybę nuo kolonijinių valstybių, atkuria savarankiškumą ir dažnai siekia atsikratyti kolonializmo palikimo įvairiose visuomenės srityse.

Pagrindiniai bruožai:
- Politinė nepriklausomybės siekis.
- Kolonijinės struktūrų ir įtakos mažinimas.
- Vietinių kultūrų, kalbų ir tradicijų atgaivinimas.
- Ekonominio išnaudojimo panaikinimas.

Pavyzdžiai:

1. Indijos nepriklausomybė nuo Britų imperijos (1947 m.)
Mahatmos Gandžio vadovaujamas neramusis pasipriešinimas ir ilgametė kova privertė Britaniją suteikti Indijai suverenitetą. Šis procesas lėmė ir subkontinento padalijimą į Indiją ir Pakistaną.

2. Afrikos šalių išsivadavimas XX a. viduryje–pabaigoje
Pvz., Gana (1957 m. nuo Britanijos), Alžyras (1962 m. po kruvinos kovos su Prancūzija), Angola (1975 m. nuo Portugalijos). Daugelyje šalių dekolonizacija lydėta karų, taikos derybų ar masinių judėjimų.

3. Indonezijos nepriklausomybė nuo Nyderlandų (1949 m.)
Po Japonijos okupacijos Antrojo pasaulinio karo metu ir revoliucinės kovos, Nyderlandai pripažino Indonezijos suverenitetą.

Šiuolaikinis pritaikymas:
Šiandien „dekolonizacija“ dažnai vartojama platesne prasme – ne tik kaip politinio valdymo panaikinimas, bet ir kaip kultūrinis bei intelektualinis atsikratymas kolonijinio mąstymo, pvz.:
- Dekolonizuotas ugdymas – mokymo programose didesnis dėmesys vietinei istorijai ir kultūroms.
- Dekolonizuota menotyra – meno rinkiniuose ir muziejuose grąžinami į savo šalis kolonijinio laikotarpio grobis.
- Kalbinė dekolonizacija – vietinių kalbų atgaivinimas, mažinant kolonizatorių kalbos dominavimą.

Trumpai tariant, dekolonizacija – tai išsivadavimas iš kolonializmo įtakos visomis gyvenimo sritimis.

• Terminai: dekolonizacija

Įrašas
Paaiškinimas	Dekolonizacija – tai politinis, ekonominis ir kultūrinis procesas, kurio metu kolonijos įgyja nepriklausomybę nuo kolonijinių valstybių, atkuria savarankiškumą ir dažnai siekia atsikratyti kolonializmo palikimo įvairiose visuomenės srityse. Pagrindiniai bruožai: - Politinė nepriklausomybės siekis. - Kolonijinės struktūrų ir įtakos mažinimas. - Vietinių kultūrų, kalbų ir tradicijų atgaivinimas. - Ekonominio išnaudojimo panaikinimas. Pavyzdžiai: 1. Indijos nepriklausomybė nuo Britų imperijos (1947 m.) Mahatmos Gandžio vadovaujamas neramusis pasipriešinimas ir ilgametė kova privertė Britaniją suteikti Indijai suverenitetą. Šis procesas lėmė ir subkontinento padalijimą į Indiją ir Pakistaną. 2. Afrikos šalių išsivadavimas XX a. viduryje–pabaigoje Pvz., Gana (1957 m. nuo Britanijos), Alžyras (1962 m. po kruvinos kovos su Prancūzija), Angola (1975 m. nuo Portugalijos). Daugelyje šalių dekolonizacija lydėta karų, taikos derybų ar masinių judėjimų. 3. Indonezijos nepriklausomybė nuo Nyderlandų (1949 m.) Po Japonijos okupacijos Antrojo pasaulinio karo metu ir revoliucinės kovos, Nyderlandai pripažino Indonezijos suverenitetą. Šiuolaikinis pritaikymas: Šiandien „dekolonizacija“ dažnai vartojama platesne prasme – ne tik kaip politinio valdymo panaikinimas, bet ir kaip kultūrinis bei intelektualinis atsikratymas kolonijinio mąstymo, pvz.: - Dekolonizuotas ugdymas – mokymo programose didesnis dėmesys vietinei istorijai ir kultūroms. - Dekolonizuota menotyra – meno rinkiniuose ir muziejuose grąžinami į savo šalis kolonijinio laikotarpio grobis. - Kalbinė dekolonizacija – vietinių kalbų atgaivinimas, mažinant kolonizatorių kalbos dominavimą. Trumpai tariant, dekolonizacija – tai išsivadavimas iš kolonializmo įtakos visomis gyvenimo sritimis.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.