absoliutizmas

Absoliutizmas – tai politinė doktrina arba valdymo forma, kurioje valdovas (dažniausiai monarchas) turi absoliučią, neribotą valdžią, nepriklausomą nuo kitų institucijų (pvz., parlamento, įstatymų ar bažnyčios). Valdovo galia dažnai grindžiama dieviškuoju teisumu (Dievo malone), o jo sprendimai laikomi galutiniais ir neklystamais.

Pagrindiniai bruožai:
- Visiška valdovo galia.
- Centralizuota valdžia.
- Priešinimasis politinei pluralizmui ir pilietinėms laisvėms.
- Dažnai susijęs su monarchija.

Istoriniai pavyzdžiai:
1. Liudvikas XIV (Prancūzija, XVII–XVIII a.) – žinomas posakiu „Valstybė – tai aš“ (L'État, c'est moi). Valdė beveik 72 metus, sucentralizavo valdžią Versalyje, susilpnino didikus ir valdė tiesiogiai.
2. Petras I (Rusija, XVIII a. pradžia) – sustiprínio caro galį, reformavo valstybę ir kariuomenę, valdė autoritariniu būdu, nepaisydamas prieštaravimų.
3. Filippas II (Ispanija, XVI a.) – valdė plačia imperija, kontroliavo valstybės, bažnyčios ir karo reikalus, siekė absoliutaus katalikybės viešpatavimo.

Šiuolaikinis pritaikymas:
Nors klasikinis absoliutizmas išnyko po XVIII–XIX a. revoliucijų, jo elementų galima rasti kai kurių šiuolaikinių autokratinių režimų, kuriuose valdžia koncentruojama vieno asmens arba mažos grupės rankose, o politinė opozicija yra ribojama arba visai negalima.

• Terminai: absoliutizmas

Įrašas
Paaiškinimas	Absoliutizmas – tai politinė doktrina arba valdymo forma, kurioje valdovas (dažniausiai monarchas) turi absoliučią, neribotą valdžią, nepriklausomą nuo kitų institucijų (pvz., parlamento, įstatymų ar bažnyčios). Valdovo galia dažnai grindžiama dieviškuoju teisumu (Dievo malone), o jo sprendimai laikomi galutiniais ir neklystamais. Pagrindiniai bruožai: - Visiška valdovo galia. - Centralizuota valdžia. - Priešinimasis politinei pluralizmui ir pilietinėms laisvėms. - Dažnai susijęs su monarchija. Istoriniai pavyzdžiai: 1. Liudvikas XIV (Prancūzija, XVII–XVIII a.) – žinomas posakiu „Valstybė – tai aš“ (L'État, c'est moi). Valdė beveik 72 metus, sucentralizavo valdžią Versalyje, susilpnino didikus ir valdė tiesiogiai. 2. Petras I (Rusija, XVIII a. pradžia) – sustiprínio caro galį, reformavo valstybę ir kariuomenę, valdė autoritariniu būdu, nepaisydamas prieštaravimų. 3. Filippas II (Ispanija, XVI a.) – valdė plačia imperija, kontroliavo valstybės, bažnyčios ir karo reikalus, siekė absoliutaus katalikybės viešpatavimo. Šiuolaikinis pritaikymas: Nors klasikinis absoliutizmas išnyko po XVIII–XIX a. revoliucijų, jo elementų galima rasti kai kurių šiuolaikinių autokratinių režimų, kuriuose valdžia koncentruojama vieno asmens arba mažos grupės rankose, o politinė opozicija yra ribojama arba visai negalima.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.