x
.
švelỹs (Schwelle). švẽlis.
1. sienojas, rąstas (ppr. apatinio pastato vainiko): Ciecorius … įdavęs stukį supuvusio švelio. Kogi pakrypo tas namas? – Nagi švelỹs papuvęs. Tie pagaliai tai tik puodui šveliaĩ (kūrenti) .
2. pastato stulpas, šulas, prie kurio kalamos lentos arba į kurį įleidžiami sienojų galai: Mūsų daržinės šveliai yra trijų metrų.
3. žemai esantis storas sienojas, skiriantis klojimo laitą nuo šalinės galo: Balkiai aukščiau, o šveliaĩ – kur žemai.
4. pabėgis: Gelžkelio švẽliai.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.