ómynė. óminė. omenis:
1. Omenies vietoje kvėdarniškiai ir rietaviškiai sako ómynė. Žemaičių ómynė reiškia netikt „pamięć“, bet ir „rozum“ (intellectus). Nė omynė [je] nebuvo, kad tu vėliau pareisi pietų. Tas mun nė ómynė [je] (nė galvoje) nebuvo. Šį tavo reikalą turėsiu omynėje. Man ni ant omynės (nė į galvą) neatėjo paklausti, ar eis, ar neis. Atejo man į ómynę. Turėk visumet omynė [je] šį senovės tikrą pryžodį. Visokie skaudūs paveikslai, nelaimingi atsitikimai, nesitikėti mirimai, kada norint girdėti, lindo (lindi?) man ominėj.
2. Žmogus turi ómynę, galvijis – omę. Ranka ir omynė vis labiau ir labiau silpo, ir jis liovėsi rašęs. Jos svarbios lietuvių sąmonei skaidrinti, omynei šviesinti.
3. omė: Gyvulinė ominė vedė jį į tą pusę, lyg parodydama kaip tik čia jį būsiant reikalingą. Jis, gelbėjimosi ominei pasidavęs, iššoko pro duris į kambarius, visu balsu šaukdamas.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.