Geolingvistika – kalbotyros šaka, tirianti kalbų ar jų ypatybių pasiskirstymą geografinėje erdvėje, jų sąveiką su socialiniais, istoriniais ir kultūriniais veiksniais.
Pagrindinės sąvokos:
- Kalbų žemėlapiai – vaizduoja kalbų arealus.
- Izoglosos – linijos žemėlapyje, rodančios kalbinės ypatybės (pvz., tarimo, žodžio) ribą.
- Kalbų kontaktai – įtakos mainai tarp gretimų kalbų.
Pavyzdžiai:
1. Lietuvių kalbos tarmės – skirstomos pagal geografinį pasiskirstymą (aukštaičiai, žemaičiai, dzūkai).
2. Italų kalbos dialektai – ryškūs regioniniai skirtumai (pvz., milaniečių ir neapoliečių tarmės).
3. Vokiečių kalbos atmainos – skiriasi Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje (pvz., bavarų tarmė).
4. Kontaktinės zonos – pvz., Lenkijos–lietuvių pasienyje (abipusė kalbų įtaka).
Svarba: padeda suprasti kalbų raidą, migracijas, kultūrinius regionus.
Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.