davargti

var̃gti, -sta, -o.

1. dėl fizinės ar protinės įtampos imti netekti jėgų, ilsti, silpti: Kitas žmuoj dirbdamos ilgai nevar̃gsta. Tik mane ji taip traukia, lyg būtų apžolėjusi, aš jau net vargti pradedu. | Kojos var̃gsta, ir iš vidurių sunkumą turiu. Man akys var̃gsta bežiūrint į raibą paltą. Nuo plieno dalgelės vargsta man rankelės. Sako, da paseju, tai kojos var̃gsta. Kaip ranką pakėlęs [dirbi],
tai var̃gsta ranka, nugarą skauda.

2. dėl fizinės ar protinės negalios kankintis, kamuotis: Senas negyveni, tik vargstì. Tep ir vargstù aš be sveikatos. Teip i var̃gstam su ligums. Ans visą žiemą var̃go su tais skauduliais. Teip ir y [ra] su tuo skrandžiu, teip jau reik i var̃gti su anuo. Vargstù su tom kojom. Kaip čia gali būt žmogus be rankos, a jisai daba var̃gs visą amželį?. Valgykit blynų, var̃gsta tie blynai čia. Vargstai kaip šlapias nedegąs. Var̃gsta kaip katė su pūsle.

3. sunkiai dirbti, triūsti, plūktis: Aš kada vargstù šiandien prie to darbo. Anuodu y [ra] dvarūs var̃gusiu. Dirbo dirbo žmonės, var̃go var̃go i nieko neturėjo. Visa vasara reikė šiteip var̃gtienai, o šiteipom. Nu pat mažumelės papratę buvom var̃gti. Iš mažutukės, nuo septynių metų vargaũ ir vargaũ. Iš jaunų dienų var̃gom: ėjau apie bandą, apie kiaules. Var̃gstam, eitam aplinkuo, o arkliai stova ant vietos. Par naktis liuobam var̃gsmu su tuo mynimu linų. Ganys arklelius, var̃gs, būs, o aš sau kaip poni. Vargstù vargstù, būdavo, raviu raviu bulbas. Ten kiauras dienas var̃go po tą mišką. Mokytojau, mes, per visą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio aš įleisiu tinklą. O eš sūdysiu tas žmones, kuriemus ji. vargti turės. Kaip var̃gstam, kaip purvą brendam. Teip jau šiemet gera šienaujà, nereik var̃gti. Čia kai buvau skalbėja kelis metus, tai jau var̃gdavau [lygindama skalbinius]. Jeigu lytuotą metą, jug var̃gs, pjaus su dalgeliais. Dobilai išgulę, su traktorium nebegali pjaut, tai dalge vienas vargstì. Kitą kartą batvinius kasėm arba kopūstus nukirtom, i vėl nešėm [į rūsį],
taip i var̃gom. Jezau, kiek liuob var̃gti žmonys, naktimis linus šukuos. Kumet atsirado kuliamosios mašinos, žmonims nebreikėjo su spragilais kulti ir par naktis var̃gti. Liuob var̃gsi var̃gsi, suksi suksi tą arbą. Nevar̃k, biškį pramurkšliok [skalbinius]. Vargstì vargstì, šitą žemę kasi kasi visą vieką. Ar tu čia šimtus metų gyvensi, kad tiek var̃gtum. Ataduok mano algą, kol aš pas taũ dirbau, vargaũ. Nebelabai jam reikia var̃gt, prie pinigo gyvena, al’ va toks patraukimas. Vargaũ vargaũ, kol gryčelę pasistačiau. Stačiau tą gryčią, vargaũ, pasistatęs gryčią – palik. Nueisi prie žemei, prie ūkės – tai i vė var̃k! I va Stasys – įlindo kolkozan i var̃gs. Var̃gstam kaip bitės į aulį. Žinai, ka var̃gom kaip bitys. Var̃gsta žmonelės kaip bitelės. Vis in to pilvo žmogus vargstì vargstì. verstis: Žuvimi, pievomi var̃go žmogutis, tokis sukrus.

4. patirti daug nepriteklių, sunkiai, vargingai gyventi, skursti: Teip sutaisyta, ka žmogui tik var̃gt ant svieto. Nuog pradžios ik pabeigai vargstì žmogus ir vargstì. Gyvas į žemę nelįsi, ką darysi – var̃k, i gana. Var̃k var̃k po svietą, kol akeles užmerki. Var̃gom visą savo pasaulį, šviesios dienos neregėjom. Vargáu visą amžių i tebvargstù. Teip ir var̃gstam, kol Dievas laiko, reik gyvent. Ans y [ra] dideliai var̃gęs, ans y [ra] daugiau var̃gęs kaip aš. Senybos žmonys labai var̃gdavo. Neduok Dieve, kiek mes čia var̃gom! Savo neturėjov, vis ejov po svetimas žemes var̃gdamys. Var̃gom, mitom bulvele. Nevar̃gsta teip labai žmonės dabar. Var̃gsta ta sesuo dabar viena, nėko nebtura. I mama paliko jauna našlė i var̃go, teip esam var̃gę. Taip ir var̃gsta senis vienas namuose. Oi anas var̃go: jo pati numirė, su vaikučiais gyveno. Vyras pabėgo, palikau var̃gti i vargáu. Žentas numirė, ir var̃gstam ažu tai. Gimiau tokioj nelaimingoj dienoj, tai ir vargstù. Vienas visą amžį laimingas, o kitas tik var̃gsta i var̃gsta. O reikėjo var̃gti, reikėjo būti, o kur dingsi. O tai teip vargáu, blogai gyvenau. Var̃gom be apavo, drabužio. Už tėvo džiaugsmus mes čia vargstam. Jeigu paėmė koks apiekūnas, i var̃gsta tas vaikas pas svetimus. Žinoma, kad var̃gom: be savo žemės, nu tai kaip nevargsì, kaipgi nevargsì! Iš algai var̃gsta miestūse. I papunis biednai gyveno, dideliai var̃go, ant vieno aktarelio gyveno. Bevelijo badą kęst ir sunkiai vargt, negi iž svetimų rankų penukšlo tykot. Niekas jau var̃gt nebenori, visi ponavoja, vištos i tos perėt nenori. Teip pradžios mokyklą ir baigėm bevargdamì vaikai. Ne ana viena var̃gsta, daug tokių. Yra tų žmonių da var̃gstančių – neduok Dieve! Pabaigsiu, kiek čia liksiu var̃gt. Vargstì vargstì šitas žmogus, daboji – galas. Ką tu žmogus padarysi – var̃k, pakol užsimerksi. Žmogus an svieto parejai, i var̃k, žalty! O tegu vargsta girio [je] paukšteliai, ale ne mūsų jaunas brolelis. Vargęs vargęs, tikt dabosu jau. Vargstù vargstù kai šuo. Tep var̃gom kap šunys. Žmogus kaip šunelis tur vargti sviete. Var̃gom kaip žuvis. Vargáu kaip musėlė po išrūgas, neišlipau i nenuskendau. Var̃gsta lyg musė barščiuos. Ilgą laiką var̃go kaip pelė po parūgas. Vargstù kap rupūžė moly. Skursta, vargsta kaip lapė po akėčioms. Bevargsti žmogus ant svieto kaip pelė po sietu. I var̃gstav teip kaip pelės lauko. Ką turiam vargti, geresniai pasibengti. Var̃gsta kaip žydas po peklą. Vargsta kaip (kap) žirnis prie kelio. Vargsta kaip žiurkė kluone. Vargsta kaip pempė plynėje. Var̃gom kaip utėlės po šašu. Dangus aukštai – neįšoksi, žemė kieta – neįlįsi, reik ant žemės vargti. Jei gyventina, pragyvens, jei vargtina, pravargs. Ko žmogus var̃gsta, to geresnis. Ir var̃k, ir verk. Viseip teip i vargos, gyvenos paskutiniu laiku.

5. kęsti, kentėti (vargą): Visa ko matėm, visa ko var̃gom. Būtum ištekėjus, šiandien vargą nevar̃gtum. Vargą tik var̃gsta karvę laikydama, kiek te to pieno reikia. Tu, mano seserėlė, seselė gulbužėlė, ar nori vargą var̃gti, vargelį pamatyti? Aš tau padėsiu vargt vargelį. Aš papratus vargelio vargti. Iš giminelės be motinelės, jau aš pajunkau vargelių var̃gtie. Reiks vargelis vargt, purvynas braidyt. Kad aš turėčiau savo močiutę, ji man padėtų vargelį vargti. Eik, mergele, pas mane, tu tę vargo nevargsì. O kurgi ma [no] sesulės, tai kol anos neatsišaukdo, tai kol anos neateido ma [no] vargelio vargtie. Išmokei man’ melstis ir vargelio var̃gti. Kaip smagu, sakau, susitikti kokį artimą ar pažįstamą, su kuriuo tu vargą kartu vargai. Teip auginti vaikai nu mažų dienų ir paaugusys paskuo alkį kentėti, vargą vargti speiguotie ar giedrotie sau turėjo.

6. turėti rūpesčių, sunkumų, keblumų, nepatogumų: Vargti, varginties, žudyties. Teip ir var̃gstam su tais gyvuliais pakrūmėm. Su ta karve par vasarą var̃gom. Ir dabar da turiu mazgelį [garstyčių sėklos],
ale šiemet nebesėjau, sakau, ką gi aš su jom vargsiù. Su šienu labai reikia var̃gt. Ką aš vargáu, kol tas bulves iškriušau. Tiek vargstù, kol beįvirpinu tą raktą [į skylutę]. Kiek nevar̃go, kol nesugavo tą šunį. Var̃got var̃got, mokinotės, apsiženysit, i po mokslo bus. Dar̃ nevar̃gstam ant kūrinimo. Visą laiką su šilima, su malkom var̃gom. Kam jis be reikalo var̃gsta, pinigus kiša. Vyrai var̃gsta su niekiukais, laksto, putbalą spardo, juokus visokius kreta. Var̃gsta vyrai po smurglines. Tie vyrai var̃gsta su rūkymu, o tas gėrimas! Ma [n] gaila, ka tu te [n] vargstì del manę. Ana var̃gsta par savo gerumą. Vargaũ su savo vaikais, kol užauginau. Mama sakydavo: tu vargstì vargstì su tais vaikais i ką tu iš jų turi? Nestovėk, sėskis, kam vargstì. Vargáu, kol aš parsivilkau tus miltus. I vargstù su tuo pijoku visą gyvenimą. Tom žibalinėm lempom var̃gstam. Reik piršlį karti, vėl var̃gs su tuo piršliu, kol pakars. Tai vis var̃gstat an kojų (vaikščiojate) . Buč susnešus [burokus],
ko tu vargstì. Dėk an žemės [krepšį],
ką tu čia įsikibus i vargstì. Nevar̃kiat, neieškokiat. Eini var̃gdamas (nenoromis) . Nevar̃k nė var̃gti. Aplink ižguldymą prilyginimo nereikia mumus daugio vargt, kadang jį patis V. Christus ižguldyt mumus teikės.

7. darytis skurdesniam, pasigailėtinam: Nupuolu, vargstu.

8. prastai augti, skursti, nykti. Javai vargsta. Dabartės gėlelė var̃gsta: vandenio neturi. Javai šiemet labai vargstantì. Kviečiai ilgai var̃go var̃go, kol pradėjo augt. Senuose sodnuose greit prigyna, o laukuose var̃gsta i var̃gsta [vaismedžiai].

9. sunkiai, vargingai ką auginti, auklėti, prižiūrėti: Ka aš tavo vaikus vargáu – gulėjai kaip kavalierius su pana. Gyvulį vargstì, augini – kiek reik į jį įdėt, o atiduodi, gali sakyt, už dyką. Nu tai jau tuos žąsiukus vargaũ vargaũ ir nuejau karvių melžt.

10. klojėtis. Linai var̃gsta lauke.
apvar̃gti

1. kiek pavargti, apilsti: Du kupsčiu šieno sūnešiau ir apvargáu. Apvar̃gstam, į lovą, tepasiuntie viskas! Apvargaũ, tai parejus guliau.

2. išvargti, iškentėti (vargą): Tu mano vargų neapvargsì.

3. sunkiai, vargstant ką apeiti: Apvargáu visus pašalius, bet šilelių arbatos nebuvau dar gėręs.

4. šiek tiek atsiklojėti: Linai dar kaip reikiant neapvar̃go – tegu paguli.
atvar̃gti.

1. kurį laiką praleisti, išbūti vargstant: Penkelis metus atvargaũ. Jie atvar̃go dešimt metų. Parėjo iš kariuomenės, ketverius metus atvar̃gęs. Piemuo atvar̃go metus pas ūkinyką. Jau šmotelis metelių atgyventa, atvar̃gta. Karo reikėjo keturis metus atvar̃gti.

2. sunkiai, vargstant baigti nugyventi: Vis savo vieką atvargsiù, nedaug liko gyvent. Jau atvargo žmogus savo amželį.

3. baigti kentėti, atkentėti (vargą): Aš jau savo vargą atvargaũ. Atvar̃go savo – numirė. Savo atvar̃go, nebė [ra] jau senelės. Jau jis savo vargą atvar̃go, amžinatilsį. Visus vargus atvar̃gęs, užsimušo su motociklu. Vargas neatvargtas nepaliks.

4. atkentėti už ką vargstant: Visą amžių gerai išbuvau, reik senatvė [je] atvar̃gti. Prisiejo tam už viską atvargti, kad ir ne nu žmonių.

5. pakankamai privargti, prisikentėti: Atsivar̃gom, silsėkiamos, pensiją atvelka į numus. Atsivargaũ su tais vaikais po svetimus kampus.

6. sunkiai, vargstant ateiti: Atvargáu lig čia. Ji …, iki rubežiaus atvargusi, atrado savo brolį, … kurs jos lūkuriavo.

7. sunkiai, vargstant atnešti: Šiaip teip atvar̃gom, atanešėm. Atvargsì tą saują šiaudų šitiek kelio.

8. atsiklojėti. Atsivar̃go linai, kelkiat.
davar̃gti.

1. privargti, priilsti: Čianai ik valiai davar̃gę.

2. pakankamai klojėtis. Su mašinoms būt išmynę [linus],
kad i nedavar̃gę.
įvar̃gti.

1. smarkiai pavargti, pailsti: Įvar̃go brolis dideliai, kol atvažiavo blogu keliu. Neįvar̃k labai šiandien, rytoj reiks didelė kelionė keliauti. Par dieną, kol nusikasiau lig Plungei, gerokai įvargáu. Įvar̃gusi buvau dikčiai. Tep įvargaũ, tep įvargaũ, kad rankos kojos dreba. N’išpasakytai įvargaũ su tais vaikais. Įvargęs naktį kūnus belaidodamas, kaži kumet atgulė pakaičio savo pastogė [je]. | Pareini, rūpi pasėdėt – rankos invar̃gsta. Nelaikyk krapšo, įvar̃gs rankos. Lakstyk basa, tai ir kojos įvar̃gs. Įvargusios akys nebesekė rankraščių. Ranka įvar̃go (nesinori nieko daryti) , nėko [girtuokliui] nebdaro i nebsako. Kaip tenai skalbti įvar̃gdavos!

2. vargstant sumenkti, sunykti: Kare buvo, didliai įvar̃gęs buvo žmogus. Išganytojas tuokart turėjo tikt trisdešimtis trečius metus amžiaus savo, bet didžiai įvargęs bemokydamas žmones senu rodės.

3. sunkiai uždirbti, užvargti: Kiek žmonys vargsta, kol įvar̃gsta, kol uždirba turtą.
išvar̃gti.

1. netekti jėgų, labai pavargti: Išvargaũ, paklibėt negaliu. Aš, matai, buvau išvar̃gęs, nemiegojęs. Būsi išvar̃gęs iš darbų – užmigsi, nebjusi. Šitiek kelio stačiom – išvargstì, pabaiga. Jaučiausi išvar̃gęs iš kelionės. Vaikščiok i vaikščiok, kaip išvar̃gsi, geriau miegosi. Žvejai išvar̃gę, keturias paras buvo int jūra. Vakare atsigulu, noriu miego pardien išvar̃gęs. Ing vakarą ižvargstì, kap paršas inlendi ing lovą. Pas uogas kažkap daugiau išvargstì. Išvar̃gusį geltonoja nuo kiaušinienės gali stvert. Jau jūs gulit kap pėdai vakare išvar̃gę. Jei šitoji. tave užturės, tad neparpulsi, jei tave toji apgins, tad neižgąsies, jei tave pralydės, nėmaž neižvargsi. | Suremta dieglių, [motina] klajojo išvargusiu žvilgsniu po kambarį.

2. vargstant sumenkti, sunykti: Labai buvo baisiai išdžiūvusi, išvar̃gusi. Iš plieno (nelaisvės) išvar̃gęs grįžo. Jis. buvo išvargęs, susenęs, apsirengęs kaimiškais kailinukais. | Jose. pasirodė nedidelio ūgio, išvargusio veido moteris.

3. vargstant išgyventi, išbūti: Sunkiai, vargingai gyvenom, teip ir išvar̃gom. Varge palikau mažas, be tėvo reikėjo išvar̃gti. Ižvargsì žiemą, bus lengviau. Ką padarysi! tuos metelius kaip nors išvargsime. Gal ir išvar̃gsma šią žiemelę. Tą vasarą išvar̃gom, pradėjom pragyventi. Gal kaip išvar̃gsma tus metus, kitą metą turėtumiam į savo [trobą] įeiti.

4. kurį laiką kankintis: Išvargáu aš ilgai su ta koja.

5. kurį laiką turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Dešim metų išvargaũ su besispardančia karve. Pati papuolė, vienas [vyras] su vaikais penkius metus išvar̃go.

6. kurį laiką sunkiai, vargingai dirbti: Visus metus ten išvargaũ. Tuos tris metelius reikėjo [pas ūkininką] išvar̃gt. Kap aš dar tris savaites išvargaũ, tai sakiau ir gyva neliksiu.

7. baigti sunkiai, vargingai gyventi, skursti: Jau ji išvar̃go savo dienas, visus savo vargus. Ai vargios vargios mano dienelės, kada aš jas išvar̃gsiu. Vargom vargom, išvar̃gom, ir išejo gerai. Paaugo vaikai, išvar̃gov, daba nė kokios bėdos. Dideliai vargau ir išsivargáu – dabar gerai gyvenu. Kada išsivar̃gs tas žmogus. Vargstu vargstu, kada aš čia išsivar̃gsu. Vargo, kol ten. išsivar̃go.

8. baigti, iškęsti (vargą): Jau, rokuok, pusė vargo ìšvargta. Išvar̃gom visa, kas buvo. Mano darbas, mano vargas, aš išvargaũ. Kumet būs galas varguo, kumet reik išvar̃gti. Ko mun dabar nedžiaugties: vaikai paaugo, esu savo vargą išvargusi. Septynių metų mirė, jau visą vargą išvar̃gęs (paūgėjęs) . Ot vargo tai turėjau daug, o kad ne tėvulis, tai nežinia kada būčia tą vargą išvargęs. Oi varge varge, vargeli mano, ir kada aš tave jauna išvargsiù? Kad aš užaugsiu, bernytį gausiu, tai vargužį išvargsiu. Kai atsigulsi krikštan suolelio (mirsi) , tada išvargsì didį vargelį. Kiek vargelių išgivargaĩ, kolei mane užauginai. Mano vargelio su žirgu neapjosi, mano vargelio kalaviju nesukaposi – mano vargelis, tetužėle, neišvargstamas.

9. vargstant ką pasiekti, padaryti, parengti: Čia cielas gektaras buvo [šlapios pievos],
tai kolei išvargstì (nušienauji) . Skalbiau visą pavasarį, i šiaip teip išvargaũ. Jau duktė išvar̃go duoną, t. y. išminkė. Aš tuos skyrius visgi išvargaũ tris ar keturis rušiškai. Kad ana kaip norintais tus aštuonius [skyrius] išvar̃gtų! Kažin ar aš kada išvargsiù šitą savo žodyną. Tai ir jūs išsivar̃got sau naują butą? Šitą laipsnį tu kruvinu prakaitu išsivargai. Vargau vargelį visas viekelis, ir išsivargaũ šelmį bernelį. sunkiai, didelėmis pastangomis išauginti: Par žiemą tas karves išvar̃gsma – parduosma. Čia mano išvargtà karvė, aš ir pasimsiu. Gal išvargsì tu juos, šituos paršelius. Vaikus visus išsiauginau, išsivargaũ.

10. išsistovėti, išsigulėti, išsiklojėti: Lentos jau išvargusios – antrus metus gulia padėtos. Šitos lentos tikrai jau netrūkinės: lentpjūvėj jos kiek gana išvargo. Baldam reikia išvar̃gusio medžio. Linai da neišvar̃gę, spalio nemeta. Jau išvargę linai: reik kelti.

11. patirti neigiamą poveikį, būti ilgai neigiamai veikiamam: Čia išvar̃gęs (išlytas) šienas, greit išdžius. Tas šienas toks išvar̃gęs, turėtų negest. Elksnyne šienas labai išvar̃gęs. Rugiai tep išvar̃gę, laikas pjaut. Kol buvo naujos, sandarios durys, o dabar išvar̃gusios, šaltis eina.
nuvar̃gti.

1. netekti jėgų, nuilsti: Nuvargstu, pailstu. Aš nuvargaũ šiandien dirbdamas, eidamas. Daba nėko nebdirbk, i teip nuvargstì. Jug esi par savaitę nuvar̃gęs su darbais. Pajudu kiek, tai tik nušylu, nuvargstù, i viskas. Regis, i nuvar̃gęs, i nemiegojęs, muzika aždūduos – kojos pačios eina, nejauti žemės po kojom. Katras nuvar̃gęs, tas noria miego. Visą dieną dirbu, nuvar̃gus ateinu ir atsigulu. Jau nūvar̃gusi teip, kad šiaudas po kojų velas, i gali virsti. Vakarais, nors kaip būtų buvęs nuvargęs, brostveles atkalbėti gebėjo. Baisiai nuvargsti sėdėdamas [prie ratelio],
jeigu gauni išeiti vakare ar dieną – atsigauni. Nuvar̃gus, nėr kada ką pasidaryt, stuba kai kiaulininkas. Žmonys be miego buvę labai nuvargę ir prie to dar su bizūnais buvę tankiai čestavoti. A tu nuvar̃gęs, a tu nenuvar̃gęs – be dainos nebuvom. Tu mano motynėlė, močiutė sengalvėlė, gana pailsai, gana nuvargaĩ, lig mane užauginai. Eikit manęsp visi, mielieji darbinykai mano, kurie nuvargot dirbdami toj vynyčioj mano. Ten. neteisingi nustoja baimę gimdę, ten ilsisi siela nuvargę, ten didelis ir mažas lygus yra. Kiaulė teip priėdė, kad nuvargo, atsigulė ant šono ir ėmė sunkiai kriokt. | Nuvargo kūnas ir siela. Neišgaliu daugiau. Kitą kartą taip rankos nuvargsta, kad ir skarelę sunku užsirišti. Neberymok ant rankelių, nuvargs tau rankelės. Man visi pašaliai (sąnariai) nuvar̃gsta, aš noriu miegoti i miegoti. O buvau greitas ir nemaniau, kad in senatvės kojos mano nuvar̃gs. | Žiemelis (vakarų vėjas) puta par pietus, vakare ans nuvar̃gsta. Nuvargaũ kaip rugius pjovus. Nuvargo kaip pas mergas. Apie namus tuntuojant labai nusvar̃gsta, rūpi pasilsėt. Nusvar̃gt tai nusvar̃go, ale ką padarysi, kap atsigulsi, i atsigulta. Dienos laike važiuojant [traukiniu] taip dideliai nenuvar̃gstas.

2. nuvarginti, nuilsinti: Galvą nuvargęs. Jau priverčiau patalų pilną lovą, o vis skundžiasi šonus nuvargęs.

3. sumenkti, išsekti, sunykti: Dieną dirbo, naktį mokės, i dabar nudžiūvęs, nuvar̃gęs. Neatrodo teip senas, ale toks nuvar̃gęs. Arkliukai buvo labai silpni, nuvar̃gę, mažai tų pašarų buvo. Ienose įkinkyta bloga, nuvargusi kumelė. Ilgai dirginami organai ar audiniai nuvargsta. Ans toks tebuvo nuvar̃gęs upalis, tai iškasė kanalą. Nuvargusios kaip ubago terbos.

4. prastai išaugti, nuskursti. Tos bulvės mūsų i nuvar̃gusios, reiks salietruot. Vienam šone kopūstas nuvargèsnis.

5. nuskursti, nusmukti, nusigyventi: Jau buvom nubiednę, nuvar̃gę, negali čia viską išpasakoti. Liūdni laikai tokie buvo, žmonys nuvar̃gę, nubuvę. Nuvar̃gę dvarininkai buvo tę. Tie vaikai visi tokie nė [ra] jau teip gatavai nuvar̃gę. Del kelių kapeikų aš nepralobau, nė nenuvar̃gsiu. Manęspi sueikitės, kurie este apsunkinti, nujievargę, ištroškinti, manimp ataušinsitės. Anas dėl mūsų nuvar̃gusių žmonių ir dėl ižganymo mūsų teikės nužengt ižg dangaus. Pagivyzdėk, Pon’, meilinga akia savo ant žmonių, badu nuvargusių. Kokieg tenai prajovai bus, kad teip daug kunigaikščių, karalių, ciesorių, monarchų akyse visų žmonių ir angelų stosis nuogi, virpėdami ir ižgąsčio pilni, be pompos ir be vieno tarno mažiausio, patys, nuvargę, nuog visų prastoti, po akimi ano dangujęjo teisaus ir vis reginčio sūdžios. Dvasia Viešpaties … nusiuntė mane … apisakyt išliuosavimą kaliniamus ir šviesą akliemus, nuvargusius išleist and valnasties, apisakyt mieluosius metus Viešpaties. Darbininkas artojas, jei per nesitikėtą kokią nelaimę arba per neužderėjimą javų nuvargtų, tuojaus gaus pagelbą pas savo prietelius. | Kalbai ir dvasiai sunykus, nuvargo ir visa mūsų giminė. Kušančiasis prakunta, slinkasis nuvargsta.

6. baigti sunkiai, vargingai nugyventi: Taip i nuvar̃go taip skersoms į viens antrą žiūrėdami. Aš nebžinau, kaip dabar bereiks nuvargti, kaip bereiks numirti. Tat jau gyveno, vargo i nuvar̃go savo amžių. Reik išvargti, reik tą amželį nuvar̃gti, pabengti i munie, i visims. Kaip aš nuvar̃gsu, kaip negalėsu [dirbti]. ilgai vargus nusibaigti: Ka nėko nebūčiu turėjusi, būčiu nusivar̃gusi. Gal teip nusivar̃gsim, nieko nesulauksim. A išsivargsu, a nusivar̃gsu – viens iš to dvejo. Tėvas nusvar̃go dusu, ir ašiai nusvargsiù. Šuo vienu sykiu nukentės savo, bet Juozas ilgai, rasit, vargs, kol nusivargs. Vargo ta Lietuva i nusivar̃gs kumet.

7. baigti kęsti (vargus): Nusivargęs vargus.

8. vargstant ką nudirbti, padaryti: Kol žmogus visus laukus nuvargstì, ir pečiai supunta. Viena tokius plotus linų nuvargaũ, nulinkesčiavau. Reikėta gi mūsų sklypelį nuvar̃gtie. Viską nusišveičiau, nusivargáu, švaru.

9. išsistovėti, išsigulėti: Jeigu iš nenuvargusių lentų suklosi grindis, tai tik vieni plyšiai bus.
pavar̃gti, -sta (pàvargsta), -o.

1. netekti jėgų, pailsti: Perdien sodinom bulbas, tai pavar̃gę kap autakojai. Lietus, griausmas – burnosą užsiskleidęs i kenti, miegti pavar̃gęs [naktigonėje]. Ale pavargaũ [pjaudamas rugius] nuo saulės ligi saulės. Pavargstì viškum [ausdama],
rytą atsikeli ir vėl eini. Duodi duodi su kultuvėm (kočioji drabužius) , tai pavargstì. Pavargstì, toli kad reik vaikščiot. Kelionėje pavargęs. Pareisi rytą, ka nebnorėsi nėko, tiek pavar̃gęs būsi. Kad ir pavargstù, vėl atsilsiu ir einu darban. Nuleipai pavar̃gusi ir gulk, atilsėk. Seniau linksmesniai žmonės būdavo, nu, matyt, ne teip pavar̃gdavo. Pavargtū̃te perdie pagrėbę. Pasėdžiu – pavargstù, ir gulėt pavargstù, jau nestipri visai. Pri darbo tiek neliūb pavar̃gti, kiek dabar pavargstù atsisėdęs. Kai pavargstu, tai man visus sąnarius maudžia. Niekas tave neatjautė tarnaujant – a tu pavar̃gus, a tu ką, tiktai dirbk. Vienoj rankoj sviestas, kitoj rankoj kiaušinių kašelė – eini ir nepavargstì. Pavargstù, akis biškį sudedu, šviesu pasdaro. Aš visą naktelę akių nesudėjau, pavargaũ, ė reikia krutėt. Pavargaũ: parejau dūšią rankoj nešdama. Jau sunku, pavargaũ: ir petys sopa, ir ranka sopa. Pavargstì, nuilsti, ir niekas nebemiela. Jaunas pavargstì ir vėl greit pasilsi. Jau ana pavar̃gusi, susirūpinusi, gal burną išgėrusi buvo, užmigo smarkiai. Kartais prigulu pogulio, kai pavargstù. Dirbi – pavargstì, valgai – pavargstì, atsiguli – pavargstì, pavar̃gęs i pavar̃gęs. Marti tura niekada nepavar̃gti ir [visada] galėti. Kariauti ir medžioti mes niekuomet nepavargę. Šv. Mykolai, nepavargstąs apgynėjau žmonių Dievo! Pagaliau žirgas teip pavargo, kad negalėjo net pasijudint ir sustojo. O arkliukas toks mažučiukas, pavar̃go, nebegalia pavežt. Kad ir važiuoja kasdien, vis tiek arklys gražus ir nepavar̃gęs. Kad dykesniai arkliai, tai važiuodavom [į bažnyčią],
o kai arkliai pavar̃gę, tai tada pėsčios [eidavom]. Miške kiaulės pavar̃gę gulia kaip lapai. Tie mažiukai ėriukai i pavar̃gsta – nešam juos. | Suki ir suki [girnas],
viena ranka pili [grūdus],
kita suki, da apmainai ranką, ogi pavar̃gsta rankos. Kol išdaužai tais spragilėliais tu tu tu, tu tu tu, rankos pavar̃gsta. Kai daugiau pasėdžiu, kojos pavar̃gsta. Kojėms nebgaliu, o ka atsisėdusi, kojos nepavar̃gsta. Rankos nelabai stipros, kojos irgi greitai pavar̃gsta. Teip pavar̃gsta akys, nieko nesimato, kaip par dūmus. Gal ir geri akuliorai nebe ką rodytų, kad akys jau pavar̃gę. Ir pavargo galvelė nuo sunkaus rūpestėlio. Vakar buvau drūtesnė, jau pavar̃go galva. Pavargo mūsų kojos, pavargo mūsų širdys be Nemuno pakrančių, be tėviškės kelių. Jo balsas buvo prikimęs, pavargęs. Pavargaũ, net akyse raibsta. Pavar̃gęs kai šuo. Pavargaũ kap šunelis. Pavargaũ kai rugius kirtęs. Pavargaũ lyg kalnus vertęs, medžius rovęs. Tei [p] pavargau, rodos, kalnus verčiau. Šoki šoki [vakarėlyje],
pavargstì kaip šieną pjaudamas. Pavargaũ kaip akmenis ritinėjęs. Pavargaũ kap jautį į kalną nešęs. Pavar̃go kaip varlę į kalną ginęs. Dėl kvailos galvos kojos pavargsta. Šuo kada lo [ja],
nepavar̃gsta nėkados. Senam nebė [ra] pilnos sveikatos, pavar̃gstas. Senatvia – pavar̃gstas. Senas daiktas, juo pavar̃gstas. Pavar̃gstas i su mašina važiuojant.

2. nuvarginti, pailsinti: Rankas pavargaũ. Taip nesėdėk – kojas pavargsi. Kojas, galvą pavargau. Ir mes dažnai pavargstame kūną ir dvasią. Grįšite namon pavargę kūną, tačiau pakilę dvasią.

3. nuskursti, nusmukti, nusigyventi: Turtingasis veik gal pavar̃gti. Jis visai pavar̃gęs. Gyveno kartą senas žvejys, jis buvo toks pavargęs, kad vos galėjo išmaitinti save, pačią ir trejetą vaikų. Pirmiau gerai gyveno, dabar pavar̃go. Pasunko čėsai, ir todėl pavar̃gome. Į pradžią gerai buvo, o paskui pradėjo gert i pavar̃go. Kai piningų vertė nukrito, miesčionys pavar̃go. Gyvenę du kaimynu – viens turtingas, o antras pavargęs. Ir atsitiko, kad tėvas Karnelis pavargęs begaspadoriaudamas. Anas jį padarė pavar̃gusį. Pavargęs butelninkas su savo pačio dukterim bei sūnumi gyveno. Kitas pavar̃go, kitas pralobo su ta šmukleryste. Dar kur tėvų pavar̃gusių būta, tai vaikai geresni buvo. [Daukantas] mirė beveik nieko neturėdamas, visai pavargęs. Pavar̃gus pavar̃gus žmonelė, skuduru galvą apsisupus. Pavargusių penėtuvė. Girdėjai, ką bylojo ponas tamui pavargusiam žmogui. Eš esmi vyras pavargęs, kursai rykštę jo keršto regėti turiu. Neprastok prieteliaus pavargusio, jeib su juo gautumbei džiaugtisi anam gerai pasivedant. Nesang aš rudulis ir pavargęs esmi, nuog visų žmonių apleistas. Štai mes pavargusios žmonės, o nupuolęs sutvėrimas tavas. Girdėjom apie mūsų mielą Poną Jėzų Kristų … daug stebuklų dariusį ir visokias pavargusias žmones, jop šaukiančiąsias, pagelbėjusį. Čiag jau pavar̃gusi moteriškė galėjo abejot apie tai, ką pirm nuog žmonių girdėjo apie Viešpatį. Regėk, o pavargęsis žmogau, meilę maną prieš tave. Kada žmogus pavargsta, tada jis išmoksta, kaip Dievo prašytisi, kaip griekų liautisi. Tikėjimas pavargusių jų neprapuls ant amžio. Darykiat tiesą pavargusiam ir siratai bei pašokiat pavargusiam ir pristokusiam. Ar didis darbas yra poterėlių sukalbėt, duonos riekelę pavargusiam duot, dienelę kurią pasnykaut? Buvo kolūkelis pavar̃gęs. Hemath ir Arpad. pavargo, anys nusigando. | Tasai gražus ir brangus vardas mumus žmonėms tiekam dera, jog ne liežuvis, nei širdis mūsų šiame pavargusiame gyvenime vis negal atsiekti. | Didžiai pavargęs daiktas yra visų žmonių gyvenimas nuog užgimimo iš kūno augyvės iki ing žemę pakasti tampa, kuri mūsų visų augyvė yra. Lapės tur duobes ir paukščiai tur lizdus po dangumi, bet sūnus žmogaus netur galvos savo kur pakišti. Bet Kristus tyčiomis tokiu pavargusiu būdu norėjo pirmąjį kartą svietui pasirodyti. Kas vogs – nepralobs, kas ars – nepavar̃gs. Kas ars, tas nepavargs. Dirbsi – nepavargsi, vogsi – neišloši. Ardamas nepavargsi, vogdamas nepralobsi. Ožka – pavargstant, ožka – pralobstant. Kaip pralobsim, tai giedosim, kaip pavargsim, tai beverksim.

4. sunkiai skurstant pagyventi: Pavar̃gom, arkliai labai dvėsė, matėm vargo. Man rodos, tegu pavar̃gsta: visi prabūva [armijoje],
prabus i jis. Tas šešias savaites pavar̃gom, nenorėjėm toliau, bijojėm, ka neišvežtų į Vokytiją. Taigi ir man, pavargus pulkelį metelių, prireikė mirti. Pavar̃gt tai pavar̃gom ir alkani buvom. Šeimyna didelė, tai pavar̃gom. Nu i teip ana pavar̃go pusantrų metų i numirė.

5. turėti kiek rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: Ir tėvai pàvargsta, ir jis pàvargsta, kolei išsimokina. Gana pavargai, gana pailsai, kol mane užauginai. Tepavar̃gstie, žinos kaip gyventi. Nu tai jie teip jau pavar̃go, kol susirado [nuotakas]. Da pavargaũ dikčiai: buvo Prienuose teismas keturis kartus, Marjampolėje – du kartu. Pavar̃go su [paralyžiuota] motka dukteres. Jau katros motriškos vienos buvom, jau reikėjo gerai pavar̃gti. Pirma reik pavar̃gti, tai po tam džiaugties. Pavargti už brangią tėvynę – gražu! Dabar pavargsma, paskiau turėsma. Be aukso apseisi, bet nemaža pavargsi. Nepavargęs nebaigsi vieko.

6. iškęsti, iškentėti (vargą): Dar tu pavarki didžio vargelio.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'davargti' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Įrašas
Paaiškinimas	<b>var̃gti, </b>-sta, -o. <br/>1. <span class="explanation">dėl fizinės ar protinės įtampos imti netekti jėgų, ilsti, silpti: </span> Kitas žmuoj dirbdamos ilgai nevar̃gsta. Tik mane ji taip traukia, lyg būtų apžolėjusi, aš jau net vargti pradedu. \| Kojos var̃gsta, ir iš vidurių sunkumą turiu. Man akys var̃gsta bežiūrint į raibą paltą. Nuo plieno dalgelės vargsta man rankelės. Sako, da paseju, tai kojos var̃gsta. Kaip ranką pakėlęs [dirbi], tai var̃gsta ranka, nugarą skauda. <br/>2. <span class="explanation">dėl fizinės ar protinės negalios kankintis, kamuotis: </span> Senas negyveni, tik vargstì. Tep ir vargstù aš be sveikatos. Teip i var̃gstam su ligums. Ans visą žiemą var̃go su tais skauduliais. Teip ir y [ra] su tuo skrandžiu, teip jau reik i var̃gti su anuo. Vargstù su tom kojom. Kaip čia gali būt žmogus be rankos, a jisai daba var̃gs visą amželį?. Valgykit blynų, var̃gsta tie blynai čia. Vargstai kaip šlapias nedegąs. Var̃gsta kaip katė su pūsle. <br/>3. <span class="explanation">sunkiai dirbti, triūsti, plūktis: </span> Aš kada vargstù šiandien prie to darbo. Anuodu y [ra] dvarūs var̃gusiu. Dirbo dirbo žmonės, var̃go var̃go i nieko neturėjo. Visa vasara reikė šiteip var̃gtienai, o šiteipom. Nu pat mažumelės papratę buvom var̃gti. Iš mažutukės, nuo septynių metų vargaũ ir vargaũ. Iš jaunų dienų var̃gom: ėjau apie bandą, apie kiaules. Var̃gstam, eitam aplinkuo, o arkliai stova ant vietos. Par naktis liuobam var̃gsmu su tuo mynimu linų. Ganys arklelius, var̃gs, būs, o aš sau kaip poni. Vargstù vargstù, būdavo, raviu raviu bulbas. Ten kiauras dienas var̃go po tą mišką. Mokytojau, mes, per visą naktį vargę, nieko nesugavome, bet dėl tavo žodžio aš įleisiu tinklą. O eš sūdysiu tas žmones, kuriemus ji. vargti turės. Kaip var̃gstam, kaip purvą brendam. Teip jau šiemet gera šienaujà, nereik var̃gti. Čia kai buvau skalbėja kelis metus, tai jau var̃gdavau [lygindama skalbinius]. Jeigu lytuotą metą, jug var̃gs, pjaus su dalgeliais. Dobilai išgulę, su traktorium nebegali pjaut, tai dalge vienas vargstì. Kitą kartą batvinius kasėm arba kopūstus nukirtom, i vėl nešėm [į rūsį], taip i var̃gom. Jezau, kiek liuob var̃gti žmonys, naktimis linus šukuos. Kumet atsirado kuliamosios mašinos, žmonims nebreikėjo su spragilais kulti ir par naktis var̃gti. Liuob var̃gsi var̃gsi, suksi suksi tą arbą. Nevar̃k, biškį pramurkšliok [skalbinius]. Vargstì vargstì, šitą žemę kasi kasi visą vieką. Ar tu čia šimtus metų gyvensi, kad tiek var̃gtum. Ataduok mano algą, kol aš pas taũ dirbau, vargaũ. Nebelabai jam reikia var̃gt, prie pinigo gyvena, al’ va toks patraukimas. Vargaũ vargaũ, kol gryčelę pasistačiau. Stačiau tą gryčią, vargaũ, pasistatęs gryčią – palik. Nueisi prie žemei, prie ūkės – tai i vė var̃k! I va Stasys – įlindo kolkozan i var̃gs. Var̃gstam kaip bitės į aulį. Žinai, ka var̃gom kaip bitys. Var̃gsta žmonelės kaip bitelės. Vis in to pilvo žmogus vargstì vargstì. <span class="explanation">verstis: </span> Žuvimi, pievomi var̃go žmogutis, tokis sukrus. <br/>4. <span class="explanation">patirti daug nepriteklių, sunkiai, vargingai gyventi, skursti: </span> Teip sutaisyta, ka žmogui tik var̃gt ant svieto. Nuog pradžios ik pabeigai vargstì žmogus ir vargstì. Gyvas į žemę nelįsi, ką darysi – var̃k, i gana. Var̃k var̃k po svietą, kol akeles užmerki. Var̃gom visą savo pasaulį, šviesios dienos neregėjom. Vargáu visą amžių i tebvargstù. Teip ir var̃gstam, kol Dievas laiko, reik gyvent. Ans y [ra] dideliai var̃gęs, ans y [ra] daugiau var̃gęs kaip aš. Senybos žmonys labai var̃gdavo. Neduok Dieve, kiek mes čia var̃gom! Savo neturėjov, vis ejov po svetimas žemes var̃gdamys. Var̃gom, mitom bulvele. Nevar̃gsta teip labai žmonės dabar. Var̃gsta ta sesuo dabar viena, nėko nebtura. I mama paliko jauna našlė i var̃go, teip esam var̃gę. Taip ir var̃gsta senis vienas namuose. Oi anas var̃go: jo pati numirė, su vaikučiais gyveno. Vyras pabėgo, palikau var̃gti i vargáu. Žentas numirė, ir var̃gstam ažu tai. Gimiau tokioj nelaimingoj dienoj, tai ir vargstù. Vienas visą amžį laimingas, o kitas tik var̃gsta i var̃gsta. O reikėjo var̃gti, reikėjo būti, o kur dingsi. O tai teip vargáu, blogai gyvenau. Var̃gom be apavo, drabužio. Už tėvo džiaugsmus mes čia vargstam. Jeigu paėmė koks apiekūnas, i var̃gsta tas vaikas pas svetimus. Žinoma, kad var̃gom: be savo žemės, nu tai kaip nevargsì, kaipgi nevargsì! Iš algai var̃gsta miestūse. I papunis biednai gyveno, dideliai var̃go, ant vieno aktarelio gyveno. Bevelijo badą kęst ir sunkiai vargt, negi iž svetimų rankų penukšlo tykot. Niekas jau var̃gt nebenori, visi ponavoja, vištos i tos perėt nenori. Teip pradžios mokyklą ir baigėm bevargdamì vaikai. Ne ana viena var̃gsta, daug tokių. Yra tų žmonių da var̃gstančių – neduok Dieve! Pabaigsiu, kiek čia liksiu var̃gt. Vargstì vargstì šitas žmogus, daboji – galas. Ką tu žmogus padarysi – var̃k, pakol užsimerksi. Žmogus an svieto parejai, i var̃k, žalty! O tegu vargsta girio [je] paukšteliai, ale ne mūsų jaunas brolelis. Vargęs vargęs, tikt dabosu jau. Vargstù vargstù kai šuo. Tep var̃gom kap šunys. Žmogus kaip šunelis tur vargti sviete. Var̃gom kaip žuvis. Vargáu kaip musėlė po išrūgas, neišlipau i nenuskendau. Var̃gsta lyg musė barščiuos. Ilgą laiką var̃go kaip pelė po parūgas. Vargstù kap rupūžė moly. Skursta, vargsta kaip lapė po akėčioms. Bevargsti žmogus ant svieto kaip pelė po sietu. I var̃gstav teip kaip pelės lauko. Ką turiam vargti, geresniai pasibengti. Var̃gsta kaip žydas po peklą. Vargsta kaip (kap) žirnis prie kelio. Vargsta kaip žiurkė kluone. Vargsta kaip pempė plynėje. Var̃gom kaip utėlės po šašu. Dangus aukštai – neįšoksi, žemė kieta – neįlįsi, reik ant žemės vargti. Jei gyventina, pragyvens, jei vargtina, pravargs. Ko žmogus var̃gsta, to geresnis. Ir var̃k, ir verk. Viseip teip i vargos, gyvenos paskutiniu laiku. <br/>5. <span class="explanation">kęsti, kentėti (vargą): </span> Visa ko matėm, visa ko var̃gom. Būtum ištekėjus, šiandien vargą nevar̃gtum. Vargą tik var̃gsta karvę laikydama, kiek te to pieno reikia. Tu, mano seserėlė, seselė gulbužėlė, ar nori vargą var̃gti, vargelį pamatyti? Aš tau padėsiu vargt vargelį. Aš papratus vargelio vargti. Iš giminelės be motinelės, jau aš pajunkau vargelių var̃gtie. Reiks vargelis vargt, purvynas braidyt. Kad aš turėčiau savo močiutę, ji man padėtų vargelį vargti. Eik, mergele, pas mane, tu tę vargo nevargsì. O kurgi ma [no] sesulės, tai kol anos neatsišaukdo, tai kol anos neateido ma [no] vargelio vargtie. Išmokei man’ melstis ir vargelio var̃gti. Kaip smagu, sakau, susitikti kokį artimą ar pažįstamą, su kuriuo tu vargą kartu vargai. Teip auginti vaikai nu mažų dienų ir paaugusys paskuo alkį kentėti, vargą vargti speiguotie ar giedrotie sau turėjo. <br/>6. <span class="explanation">turėti rūpesčių, sunkumų, keblumų, nepatogumų: </span> Vargti, varginties, žudyties. Teip ir var̃gstam su tais gyvuliais pakrūmėm. Su ta karve par vasarą var̃gom. Ir dabar da turiu mazgelį [garstyčių sėklos], ale šiemet nebesėjau, sakau, ką gi aš su jom vargsiù. Su šienu labai reikia var̃gt. Ką aš vargáu, kol tas bulves iškriušau. Tiek vargstù, kol beįvirpinu tą raktą [į skylutę]. Kiek nevar̃go, kol nesugavo tą šunį. Var̃got var̃got, mokinotės, apsiženysit, i po mokslo bus. Dar̃ nevar̃gstam ant kūrinimo. Visą laiką su šilima, su malkom var̃gom. Kam jis be reikalo var̃gsta, pinigus kiša. Vyrai var̃gsta su niekiukais, laksto, putbalą spardo, juokus visokius kreta. Var̃gsta vyrai po smurglines. Tie vyrai var̃gsta su rūkymu, o tas gėrimas! Ma [n] gaila, ka tu te [n] vargstì del manę. Ana var̃gsta par savo gerumą. Vargaũ su savo vaikais, kol užauginau. Mama sakydavo: tu vargstì vargstì su tais vaikais i ką tu iš jų turi? Nestovėk, sėskis, kam vargstì. Vargáu, kol aš parsivilkau tus miltus. I vargstù su tuo pijoku visą gyvenimą. Tom žibalinėm lempom var̃gstam. Reik piršlį karti, vėl var̃gs su tuo piršliu, kol pakars. Tai vis var̃gstat an kojų <span class="explanation"> (vaikščiojate) </span>. Buč susnešus [burokus], ko tu vargstì. Dėk an žemės [krepšį], ką tu čia įsikibus i vargstì. Nevar̃kiat, neieškokiat. Eini var̃gdamas <span class="explanation"> (nenoromis) </span>. Nevar̃k nė var̃gti. Aplink ižguldymą prilyginimo nereikia mumus daugio vargt, kadang jį patis V. Christus ižguldyt mumus teikės. <br/>7. <span class="explanation">darytis skurdesniam, pasigailėtinam: </span> Nupuolu, vargstu. <br/>8. <span class="explanation">prastai augti, skursti, nykti</span>. Javai vargsta. Dabartės gėlelė var̃gsta: vandenio neturi. Javai šiemet labai vargstantì. Kviečiai ilgai var̃go var̃go, kol pradėjo augt. Senuose sodnuose greit prigyna, o laukuose var̃gsta i var̃gsta [vaismedžiai]. <br/>9. <span class="explanation">sunkiai, vargingai ką auginti, auklėti, prižiūrėti: </span> Ka aš tavo vaikus vargáu – gulėjai kaip kavalierius su pana. Gyvulį vargstì, augini – kiek reik į jį įdėt, o atiduodi, gali sakyt, už dyką. Nu tai jau tuos žąsiukus vargaũ vargaũ ir nuejau karvių melžt. <br/>10. <span class="explanation">klojėtis</span>. Linai var̃gsta lauke. <br/><b>apvar̃gti</b><br/>1. <span class="explanation">kiek pavargti, apilsti: </span> Du kupsčiu šieno sūnešiau ir apvargáu. Apvar̃gstam, į lovą, tepasiuntie viskas! Apvargaũ, tai parejus guliau. <br/>2. <span class="explanation">išvargti, iškentėti (vargą): </span> Tu mano vargų neapvargsì. <br/>3. <span class="explanation">sunkiai, vargstant ką apeiti: </span> Apvargáu visus pašalius, bet šilelių arbatos nebuvau dar gėręs. <br/>4. <span class="explanation">šiek tiek atsiklojėti: </span> Linai dar kaip reikiant neapvar̃go – tegu paguli. <br/><b>atvar̃gti</b>. <br/>1. <span class="explanation">kurį laiką praleisti, išbūti vargstant: </span> Penkelis metus atvargaũ. Jie atvar̃go dešimt metų. Parėjo iš kariuomenės, ketverius metus atvar̃gęs. Piemuo atvar̃go metus pas ūkinyką. Jau šmotelis metelių atgyventa, atvar̃gta. Karo reikėjo keturis metus atvar̃gti. <br/>2. <span class="explanation">sunkiai, vargstant baigti nugyventi: </span> Vis savo vieką atvargsiù, nedaug liko gyvent. Jau atvargo žmogus savo amželį. <br/>3. <span class="explanation">baigti kentėti, atkentėti (vargą): </span> Aš jau savo vargą atvargaũ. Atvar̃go savo – numirė. Savo atvar̃go, nebė [ra] jau senelės. Jau jis savo vargą atvar̃go, amžinatilsį. Visus vargus atvar̃gęs, užsimušo su motociklu. Vargas neatvargtas nepaliks. <br/>4. <span class="explanation">atkentėti už ką vargstant: </span> Visą amžių gerai išbuvau, reik senatvė [je] atvar̃gti. Prisiejo tam už viską atvargti, kad ir ne nu žmonių. <br/>5. <span class="explanation">pakankamai privargti, prisikentėti: </span> Atsivar̃gom, silsėkiamos, pensiją atvelka į numus. Atsivargaũ su tais vaikais po svetimus kampus. <br/>6. <span class="explanation">sunkiai, vargstant ateiti: </span> Atvargáu lig čia. Ji …, iki rubežiaus atvargusi, atrado savo brolį, … kurs jos lūkuriavo. <br/>7. <span class="explanation">sunkiai, vargstant atnešti: </span> Šiaip teip atvar̃gom, atanešėm. Atvargsì tą saują šiaudų šitiek kelio. <br/>8. <span class="explanation">atsiklojėti</span>. Atsivar̃go linai, kelkiat. <br/><b>davar̃gti</b>. <br/>1. <span class="explanation">privargti, priilsti: </span> Čianai ik valiai davar̃gę. <br/>2. <span class="explanation">pakankamai klojėtis</span>. Su mašinoms būt išmynę [linus], kad i nedavar̃gę. <br/><b>įvar̃gti</b>. <br/>1. <span class="explanation">smarkiai pavargti, pailsti: </span> Įvar̃go brolis dideliai, kol atvažiavo blogu keliu. Neįvar̃k labai šiandien, rytoj reiks didelė kelionė keliauti. Par dieną, kol nusikasiau lig Plungei, gerokai įvargáu. Įvar̃gusi buvau dikčiai. Tep įvargaũ, tep įvargaũ, kad rankos kojos dreba. N’išpasakytai įvargaũ su tais vaikais. Įvargęs naktį kūnus belaidodamas, kaži kumet atgulė pakaičio savo pastogė [je]. \| Pareini, rūpi pasėdėt – rankos invar̃gsta. Nelaikyk krapšo, įvar̃gs rankos. Lakstyk basa, tai ir kojos įvar̃gs. Įvargusios akys nebesekė rankraščių. Ranka įvar̃go <span class="explanation"> (nesinori nieko daryti) </span>, nėko [girtuokliui] nebdaro i nebsako. Kaip tenai skalbti įvar̃gdavos! <br/>2. <span class="explanation">vargstant sumenkti, sunykti: </span> </span> Kare buvo, didliai įvar̃gęs buvo žmogus. Išganytojas tuokart turėjo tikt trisdešimtis trečius metus amžiaus savo, bet didžiai įvargęs bemokydamas žmones senu rodės. <br/>3. <span class="explanation">sunkiai uždirbti, užvargti: </span> Kiek žmonys vargsta, kol įvar̃gsta, kol uždirba turtą. <br/><b>išvar̃gti</b>. <br/>1. <span class="explanation">netekti jėgų, labai pavargti: </span> Išvargaũ, paklibėt negaliu. Aš, matai, buvau išvar̃gęs, nemiegojęs. Būsi išvar̃gęs iš darbų – užmigsi, nebjusi. Šitiek kelio stačiom – išvargstì, pabaiga. Jaučiausi išvar̃gęs iš kelionės. Vaikščiok i vaikščiok, kaip išvar̃gsi, geriau miegosi. Žvejai išvar̃gę, keturias paras buvo int jūra. Vakare atsigulu, noriu miego pardien išvar̃gęs. Ing vakarą ižvargstì, kap paršas inlendi ing lovą. Pas uogas kažkap daugiau išvargstì. Išvar̃gusį geltonoja nuo kiaušinienės gali stvert. Jau jūs gulit kap pėdai vakare išvar̃gę. Jei šitoji. tave užturės, tad neparpulsi, jei tave toji apgins, tad neižgąsies, jei tave pralydės, nėmaž neižvargsi. \| Suremta dieglių, [motina] klajojo išvargusiu žvilgsniu po kambarį. <br/>2. <span class="explanation">vargstant sumenkti, sunykti: </span> </span> Labai buvo baisiai išdžiūvusi, išvar̃gusi. Iš plieno <span class="explanation"> (nelaisvės) </span> išvar̃gęs grįžo. Jis. buvo išvargęs, susenęs, apsirengęs kaimiškais kailinukais. \| Jose. pasirodė nedidelio ūgio, išvargusio veido moteris. <br/>3. <span class="explanation">vargstant išgyventi, išbūti: </span> Sunkiai, vargingai gyvenom, teip ir išvar̃gom. Varge palikau mažas, be tėvo reikėjo išvar̃gti. Ižvargsì žiemą, bus lengviau. Ką padarysi! tuos metelius kaip nors išvargsime. Gal ir išvar̃gsma šią žiemelę. Tą vasarą išvar̃gom, pradėjom pragyventi. Gal kaip išvar̃gsma tus metus, kitą metą turėtumiam į savo [trobą] įeiti. <br/>4. <span class="explanation">kurį laiką kankintis: </span> Išvargáu aš ilgai su ta koja. <br/>5. <span class="explanation">kurį laiką turėti rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: </span> Dešim metų išvargaũ su besispardančia karve. Pati papuolė, vienas [vyras] su vaikais penkius metus išvar̃go. <br/>6. <span class="explanation">kurį laiką sunkiai, vargingai dirbti: </span> Visus metus ten išvargaũ. Tuos tris metelius reikėjo [pas ūkininką] išvar̃gt. Kap aš dar tris savaites išvargaũ, tai sakiau ir gyva neliksiu. <br/>7. <span class="explanation">baigti sunkiai, vargingai gyventi, skursti: </span> Jau ji išvar̃go savo dienas, visus savo vargus. Ai vargios vargios mano dienelės, kada aš jas išvar̃gsiu. Vargom vargom, išvar̃gom, ir išejo gerai. Paaugo vaikai, išvar̃gov, daba nė kokios bėdos. Dideliai vargau ir išsivargáu – dabar gerai gyvenu. Kada išsivar̃gs tas žmogus. Vargstu vargstu, kada aš čia išsivar̃gsu. Vargo, kol ten. išsivar̃go. <br/>8. <span class="explanation">baigti, iškęsti (vargą): </span> Jau, rokuok, pusė vargo ìšvargta. Išvar̃gom visa, kas buvo. Mano darbas, mano vargas, aš išvargaũ. Kumet būs galas varguo, kumet reik išvar̃gti. Ko mun dabar nedžiaugties: vaikai paaugo, esu savo vargą išvargusi. Septynių metų mirė, jau visą vargą išvar̃gęs <span class="explanation"> (paūgėjęs) </span>. Ot vargo tai turėjau daug, o kad ne tėvulis, tai nežinia kada būčia tą vargą išvargęs. Oi varge varge, vargeli mano, ir kada aš tave jauna išvargsiù? Kad aš užaugsiu, bernytį gausiu, tai vargužį išvargsiu. Kai atsigulsi krikštan suolelio <span class="explanation"> (mirsi) </span>, tada išvargsì didį vargelį. Kiek vargelių išgivargaĩ, kolei mane užauginai. Mano vargelio su žirgu neapjosi, mano vargelio kalaviju nesukaposi – mano vargelis, tetužėle, neišvargstamas. <br/>9. <span class="explanation">vargstant ką pasiekti, padaryti, parengti: </span> Čia cielas gektaras buvo [šlapios pievos], tai kolei išvargstì <span class="explanation"> (nušienauji) </span>. Skalbiau visą pavasarį, i šiaip teip išvargaũ. Jau duktė išvar̃go duoną, t. y. išminkė. Aš tuos skyrius visgi išvargaũ tris ar keturis rušiškai. Kad ana kaip norintais tus aštuonius [skyrius] išvar̃gtų! Kažin ar aš kada išvargsiù šitą savo žodyną. Tai ir jūs išsivar̃got sau naują butą? Šitą laipsnį tu kruvinu prakaitu išsivargai. Vargau vargelį visas viekelis, ir išsivargaũ šelmį bernelį. <span class="explanation">sunkiai, didelėmis pastangomis išauginti: </span> Par žiemą tas karves išvar̃gsma – parduosma. Čia mano išvargtà karvė, aš ir pasimsiu. Gal išvargsì tu juos, šituos paršelius. Vaikus visus išsiauginau, išsivargaũ. <br/>10. <span class="explanation">išsistovėti, išsigulėti, išsiklojėti: </span> Lentos jau išvargusios – antrus metus gulia padėtos. Šitos lentos tikrai jau netrūkinės: lentpjūvėj jos kiek gana išvargo. Baldam reikia išvar̃gusio medžio. Linai da neišvar̃gę, spalio nemeta. Jau išvargę linai: reik kelti. <br/>11. <span class="explanation">patirti neigiamą poveikį, būti ilgai neigiamai veikiamam: </span> Čia išvar̃gęs <span class="explanation"> (išlytas) </span> šienas, greit išdžius. Tas šienas toks išvar̃gęs, turėtų negest. Elksnyne šienas labai išvar̃gęs. Rugiai tep išvar̃gę, laikas pjaut. Kol buvo naujos, sandarios durys, o dabar išvar̃gusios, šaltis eina. <br/><b>nuvar̃gti</b>. <br/>1. <span class="explanation">netekti jėgų, nuilsti: </span> Nuvargstu, pailstu. Aš nuvargaũ šiandien dirbdamas, eidamas. Daba nėko nebdirbk, i teip nuvargstì. Jug esi par savaitę nuvar̃gęs su darbais. Pajudu kiek, tai tik nušylu, nuvargstù, i viskas. Regis, i nuvar̃gęs, i nemiegojęs, muzika aždūduos – kojos pačios eina, nejauti žemės po kojom. Katras nuvar̃gęs, tas noria miego. Visą dieną dirbu, nuvar̃gus ateinu ir atsigulu. Jau nūvar̃gusi teip, kad šiaudas po kojų velas, i gali virsti. Vakarais, nors kaip būtų buvęs nuvargęs, brostveles atkalbėti gebėjo. Baisiai nuvargsti sėdėdamas [prie ratelio], jeigu gauni išeiti vakare ar dieną – atsigauni. Nuvar̃gus, nėr kada ką pasidaryt, stuba kai kiaulininkas. Žmonys be miego buvę labai nuvargę ir prie to dar su bizūnais buvę tankiai čestavoti. A tu nuvar̃gęs, a tu nenuvar̃gęs – be dainos nebuvom. Tu mano motynėlė, močiutė sengalvėlė, gana pailsai, gana nuvargaĩ, lig mane užauginai. Eikit manęsp visi, mielieji darbinykai mano, kurie nuvargot dirbdami toj vynyčioj mano. Ten. neteisingi nustoja baimę gimdę, ten ilsisi siela nuvargę, ten didelis ir mažas lygus yra. Kiaulė teip priėdė, kad nuvargo, atsigulė ant šono ir ėmė sunkiai kriokt. \| Nuvargo kūnas ir siela. Neišgaliu daugiau. Kitą kartą taip rankos nuvargsta, kad ir skarelę sunku užsirišti. Neberymok ant rankelių, nuvargs tau rankelės. Man visi pašaliai <span class="explanation"> (sąnariai) </span> nuvar̃gsta, aš noriu miegoti i miegoti. O buvau greitas ir nemaniau, kad in senatvės kojos mano nuvar̃gs. \| Žiemelis <span class="explanation"> (vakarų vėjas) </span> puta par pietus, vakare ans nuvar̃gsta. Nuvargaũ kaip rugius pjovus. Nuvargo kaip pas mergas. Apie namus tuntuojant labai nusvar̃gsta, rūpi pasilsėt. Nusvar̃gt tai nusvar̃go, ale ką padarysi, kap atsigulsi, i atsigulta. Dienos laike važiuojant [traukiniu] taip dideliai nenuvar̃gstas. <br/>2. <span class="explanation">nuvarginti, nuilsinti: </span> Galvą nuvargęs. Jau priverčiau patalų pilną lovą, o vis skundžiasi šonus nuvargęs. <br/>3. <span class="explanation">sumenkti, išsekti, sunykti: </span> Dieną dirbo, naktį mokės, i dabar nudžiūvęs, nuvar̃gęs. Neatrodo teip senas, ale toks nuvar̃gęs. Arkliukai buvo labai silpni, nuvar̃gę, mažai tų pašarų buvo. Ienose įkinkyta bloga, nuvargusi kumelė. Ilgai dirginami organai ar audiniai nuvargsta. Ans toks tebuvo nuvar̃gęs upalis, tai iškasė kanalą. Nuvargusios kaip ubago terbos. <br/>4. <span class="explanation">prastai išaugti, nuskursti</span>. Tos bulvės mūsų i nuvar̃gusios, reiks salietruot. Vienam šone kopūstas nuvargèsnis. <br/>5. <span class="explanation">nuskursti, nusmukti, nusigyventi: </span> </span> Jau buvom nubiednę, nuvar̃gę, negali čia viską išpasakoti. Liūdni laikai tokie buvo, žmonys nuvar̃gę, nubuvę. Nuvar̃gę dvarininkai buvo tę. Tie vaikai visi tokie nė [ra] jau teip gatavai nuvar̃gę. Del kelių kapeikų aš nepralobau, nė nenuvar̃gsiu. Manęspi sueikitės, kurie este apsunkinti, nujievargę, ištroškinti, manimp ataušinsitės. Anas dėl mūsų nuvar̃gusių žmonių ir dėl ižganymo mūsų teikės nužengt ižg dangaus. Pagivyzdėk, Pon’, meilinga akia savo ant žmonių, badu nuvargusių. Kokieg tenai prajovai bus, kad teip daug kunigaikščių, karalių, ciesorių, monarchų akyse visų žmonių ir angelų stosis nuogi, virpėdami ir ižgąsčio pilni, be pompos ir be vieno tarno mažiausio, patys, nuvargę, nuog visų prastoti, po akimi ano dangujęjo teisaus ir vis reginčio sūdžios. Dvasia Viešpaties … nusiuntė mane … apisakyt išliuosavimą kaliniamus ir šviesą akliemus, nuvargusius išleist and valnasties, apisakyt mieluosius metus Viešpaties. Darbininkas artojas, jei per nesitikėtą kokią nelaimę arba per neužderėjimą javų nuvargtų, tuojaus gaus pagelbą pas savo prietelius. \| Kalbai ir dvasiai sunykus, nuvargo ir visa mūsų giminė. Kušančiasis prakunta, slinkasis nuvargsta. <br/>6. <span class="explanation">baigti sunkiai, vargingai nugyventi: </span> Taip i nuvar̃go taip skersoms į viens antrą žiūrėdami. Aš nebžinau, kaip dabar bereiks nuvargti, kaip bereiks numirti. Tat jau gyveno, vargo i nuvar̃go savo amžių. Reik išvargti, reik tą amželį nuvar̃gti, pabengti i munie, i visims. Kaip aš nuvar̃gsu, kaip negalėsu [dirbti]. <span class="explanation">ilgai vargus nusibaigti: </span> Ka nėko nebūčiu turėjusi, būčiu nusivar̃gusi. Gal teip nusivar̃gsim, nieko nesulauksim. A išsivargsu, a nusivar̃gsu – viens iš to dvejo. Tėvas nusvar̃go dusu, ir ašiai nusvargsiù. Šuo vienu sykiu nukentės savo, bet Juozas ilgai, rasit, vargs, kol nusivargs. Vargo ta Lietuva i nusivar̃gs kumet. <br/>7. <span class="explanation">baigti kęsti (vargus): </span> Nusivargęs vargus. <br/>8. <span class="explanation">vargstant ką nudirbti, padaryti: </span> Kol žmogus visus laukus nuvargstì, ir pečiai supunta. Viena tokius plotus linų nuvargaũ, nulinkesčiavau. Reikėta gi mūsų sklypelį nuvar̃gtie. Viską nusišveičiau, nusivargáu, švaru. <br/>9. <span class="explanation">išsistovėti, išsigulėti: </span> Jeigu iš nenuvargusių lentų suklosi grindis, tai tik vieni plyšiai bus. <br/><b>pavar̃gti, </b>-sta (pàvargsta), -o. <br/>1. <span class="explanation">netekti jėgų, pailsti: </span> Perdien sodinom bulbas, tai pavar̃gę kap autakojai. Lietus, griausmas – burnosą užsiskleidęs i kenti, miegti pavar̃gęs [naktigonėje]. Ale pavargaũ [pjaudamas rugius] nuo saulės ligi saulės. Pavargstì viškum [ausdama], rytą atsikeli ir vėl eini. Duodi duodi su kultuvėm <span class="explanation"> (kočioji drabužius) </span>, tai pavargstì. Pavargstì, toli kad reik vaikščiot. Kelionėje pavargęs. Pareisi rytą, ka nebnorėsi nėko, tiek pavar̃gęs būsi. Kad ir pavargstù, vėl atsilsiu ir einu darban. Nuleipai pavar̃gusi ir gulk, atilsėk. Seniau linksmesniai žmonės būdavo, nu, matyt, ne teip pavar̃gdavo. Pavargtū̃te perdie pagrėbę. Pasėdžiu – pavargstù, ir gulėt pavargstù, jau nestipri visai. Pri darbo tiek neliūb pavar̃gti, kiek dabar pavargstù atsisėdęs. Kai pavargstu, tai man visus sąnarius maudžia. Niekas tave neatjautė tarnaujant – a tu pavar̃gus, a tu ką, tiktai dirbk. Vienoj rankoj sviestas, kitoj rankoj kiaušinių kašelė – eini ir nepavargstì. Pavargstù, akis biškį sudedu, šviesu pasdaro. Aš visą naktelę akių nesudėjau, pavargaũ, ė reikia krutėt. Pavargaũ: parejau dūšią rankoj nešdama. Jau sunku, pavargaũ: ir petys sopa, ir ranka sopa. Pavargstì, nuilsti, ir niekas nebemiela. Jaunas pavargstì ir vėl greit pasilsi. Jau ana pavar̃gusi, susirūpinusi, gal burną išgėrusi buvo, užmigo smarkiai. Kartais prigulu pogulio, kai pavargstù. Dirbi – pavargstì, valgai – pavargstì, atsiguli – pavargstì, pavar̃gęs i pavar̃gęs. Marti tura niekada nepavar̃gti ir [visada] galėti. Kariauti ir medžioti mes niekuomet nepavargę. Šv. Mykolai, nepavargstąs apgynėjau žmonių Dievo! Pagaliau žirgas teip pavargo, kad negalėjo net pasijudint ir sustojo. O arkliukas toks mažučiukas, pavar̃go, nebegalia pavežt. Kad ir važiuoja kasdien, vis tiek arklys gražus ir nepavar̃gęs. Kad dykesniai arkliai, tai važiuodavom [į bažnyčią], o kai arkliai pavar̃gę, tai tada pėsčios [eidavom]. Miške kiaulės pavar̃gę gulia kaip lapai. Tie mažiukai ėriukai i pavar̃gsta – nešam juos. \| Suki ir suki [girnas], viena ranka pili [grūdus], kita suki, da apmainai ranką, ogi pavar̃gsta rankos. Kol išdaužai tais spragilėliais tu tu tu, tu tu tu, rankos pavar̃gsta. Kai daugiau pasėdžiu, kojos pavar̃gsta. Kojėms nebgaliu, o ka atsisėdusi, kojos nepavar̃gsta. Rankos nelabai stipros, kojos irgi greitai pavar̃gsta. Teip pavar̃gsta akys, nieko nesimato, kaip par dūmus. Gal ir geri akuliorai nebe ką rodytų, kad akys jau pavar̃gę. Ir pavargo galvelė nuo sunkaus rūpestėlio. Vakar buvau drūtesnė, jau pavar̃go galva. Pavargo mūsų kojos, pavargo mūsų širdys be Nemuno pakrančių, be tėviškės kelių. Jo balsas buvo prikimęs, pavargęs. Pavargaũ, net akyse raibsta. Pavar̃gęs kai šuo. Pavargaũ kap šunelis. Pavargaũ kai rugius kirtęs. Pavargaũ lyg kalnus vertęs, medžius rovęs. Tei [p] pavargau, rodos, kalnus verčiau. Šoki šoki [vakarėlyje], pavargstì kaip šieną pjaudamas. Pavargaũ kaip akmenis ritinėjęs. Pavargaũ kap jautį į kalną nešęs. Pavar̃go kaip varlę į kalną ginęs. Dėl kvailos galvos kojos pavargsta. Šuo kada lo [ja], nepavar̃gsta nėkados. Senam nebė [ra] pilnos sveikatos, pavar̃gstas. Senatvia – pavar̃gstas. Senas daiktas, juo pavar̃gstas. Pavar̃gstas i su mašina važiuojant. <br/>2. <span class="explanation">nuvarginti, pailsinti: </span> Rankas pavargaũ. Taip nesėdėk – kojas pavargsi. Kojas, galvą pavargau. Ir mes dažnai pavargstame kūną ir dvasią. Grįšite namon pavargę kūną, tačiau pakilę dvasią. <br/>3. <span class="explanation">nuskursti, nusmukti, nusigyventi: </span> </span> Turtingasis veik gal pavar̃gti. Jis visai pavar̃gęs. Gyveno kartą senas žvejys, jis buvo toks pavargęs, kad vos galėjo išmaitinti save, pačią ir trejetą vaikų. Pirmiau gerai gyveno, dabar pavar̃go. Pasunko čėsai, ir todėl pavar̃gome. Į pradžią gerai buvo, o paskui pradėjo gert i pavar̃go. Kai piningų vertė nukrito, miesčionys pavar̃go. Gyvenę du kaimynu – viens turtingas, o antras pavargęs. Ir atsitiko, kad tėvas Karnelis pavargęs begaspadoriaudamas. Anas jį padarė pavar̃gusį. Pavargęs butelninkas su savo pačio dukterim bei sūnumi gyveno. Kitas pavar̃go, kitas pralobo su ta šmukleryste. Dar kur tėvų pavar̃gusių būta, tai vaikai geresni buvo. [Daukantas] mirė beveik nieko neturėdamas, visai pavargęs. Pavar̃gus pavar̃gus žmonelė, skuduru galvą apsisupus. Pavargusių penėtuvė. Girdėjai, ką bylojo ponas tamui pavargusiam žmogui. Eš esmi vyras pavargęs, kursai rykštę jo keršto regėti turiu. Neprastok prieteliaus pavargusio, jeib su juo gautumbei džiaugtisi anam gerai pasivedant. Nesang aš rudulis ir pavargęs esmi, nuog visų žmonių apleistas. Štai mes pavargusios žmonės, o nupuolęs sutvėrimas tavas. Girdėjom apie mūsų mielą Poną Jėzų Kristų … daug stebuklų dariusį ir visokias pavargusias žmones, jop šaukiančiąsias, pagelbėjusį. Čiag jau pavar̃gusi moteriškė galėjo abejot apie tai, ką pirm nuog žmonių girdėjo apie Viešpatį. Regėk, o pavargęsis žmogau, meilę maną prieš tave. Kada žmogus pavargsta, tada jis išmoksta, kaip Dievo prašytisi, kaip griekų liautisi. Tikėjimas pavargusių jų neprapuls ant amžio. Darykiat tiesą pavargusiam ir siratai bei pašokiat pavargusiam ir pristokusiam. Ar didis darbas yra poterėlių sukalbėt, duonos riekelę pavargusiam duot, dienelę kurią pasnykaut? Buvo kolūkelis pavar̃gęs. Hemath ir Arpad. pavargo, anys nusigando. \| Tasai gražus ir brangus vardas mumus žmonėms tiekam dera, jog ne liežuvis, nei širdis mūsų šiame pavargusiame gyvenime vis negal atsiekti. \| Didžiai pavargęs daiktas yra visų žmonių gyvenimas nuog užgimimo iš kūno augyvės iki ing žemę pakasti tampa, kuri mūsų visų augyvė yra. Lapės tur duobes ir paukščiai tur lizdus po dangumi, bet sūnus žmogaus netur galvos savo kur pakišti. Bet Kristus tyčiomis tokiu pavargusiu būdu norėjo pirmąjį kartą svietui pasirodyti. Kas vogs – nepralobs, kas ars – nepavar̃gs. Kas ars, tas nepavargs. Dirbsi – nepavargsi, vogsi – neišloši. Ardamas nepavargsi, vogdamas nepralobsi. Ožka – pavargstant, ožka – pralobstant. Kaip pralobsim, tai giedosim, kaip pavargsim, tai beverksim. <br/>4. <span class="explanation">sunkiai skurstant pagyventi: </span> Pavar̃gom, arkliai labai dvėsė, matėm vargo. Man rodos, tegu pavar̃gsta: visi prabūva [armijoje], prabus i jis. Tas šešias savaites pavar̃gom, nenorėjėm toliau, bijojėm, ka neišvežtų į Vokytiją. Taigi ir man, pavargus pulkelį metelių, prireikė mirti. Pavar̃gt tai pavar̃gom ir alkani buvom. Šeimyna didelė, tai pavar̃gom. Nu i teip ana pavar̃go pusantrų metų i numirė. <br/>5. <span class="explanation">turėti kiek rūpesčių, sunkumų, nepatogumų: </span> Ir tėvai pàvargsta, ir jis pàvargsta, kolei išsimokina. Gana pavargai, gana pailsai, kol mane užauginai. Tepavar̃gstie, žinos kaip gyventi. Nu tai jie teip jau pavar̃go, kol susirado [nuotakas]. Da pavargaũ dikčiai: buvo Prienuose teismas keturis kartus, Marjampolėje – du kartu. Pavar̃go su [paralyžiuota] motka dukteres. Jau katros motriškos vienos buvom, jau reikėjo gerai pavar̃gti. Pirma reik pavar̃gti, tai po tam džiaugties. Pavargti už brangią tėvynę – gražu! Dabar pavargsma, paskiau turėsma. Be aukso apseisi, bet nemaža pavargsi. Nepavargęs nebaigsi vieko. <br/>6. <span class="explanation">iškęsti, iškentėti (vargą): </span> Dar tu pavarki didžio vargelio.

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

davargti

#