žvilgterėti

žvìlgterėti, -ėja (-ia), -ėjo, žvil̃gterėti. žvilgtelėti:

1. Lygu tit žvìlgteru, tuo pamotėjau. Į šalį žvilgteru aš ir matau, kas įeina pro duris. Prajojęs pro šalį nei nežvìlgterėjęs. Žvìlgterė [jo],
padabo [jo] i nue [jo]. Sėdėjo abudu ir šoko, mačiau – vis žvìlgterėju. Nežymiai pro plyšį žvilgterėjusi į kauburiuką visai nusigando. Katinas pasiekė lizdo viršų ir persisvėrė žvilgterėti vidun. Kaimynė žvilgteria paskubomis į laišką, pažįsta savo ranką, atsimena laiško turinį ir nusimena. Žvilgterėk ant manęs, griešnykai, nes aš esmu tas, kursai tave sutvėriau ir lig pat šio laiko sergu tave ir kavoju. Jau trumpai žvilgterėk ir ant akmenių aba žemčiūgų. Teip mi padarė Viešpats dienose, kuriose žvilgterėjo and mane, kad nukeltų hanbą (gėdą) mano tarp žmonių. Žvilgterėkig tad, o malonusis Tėve, iž aukšto dangaus ant veido Christaus tavo ir teikis mumus būt susimilstančiu drin jo. Žvilgterėk patsai ant mūsų akia mieloširdystės savo. Bat kad patys tie žvilgterėtų ing save, zotaga išvystų, jog patys to pikta est priežasčia. Žvilgterėk ant mūsų biednųjų, o teikis mumus duoti savo šventą padėjimą. Čia girdi tiktai kiek žodžių, bat kad būtumbei žvilgterėjęs ing širdį jo, kurią Ponas Dievas nuveizdėt tuo čėsu teikės. O teip žvilgterėkis …, piktas žmogau, kursai sylvartuoji, naikini o spaudi nekaltą.

2. Saulė tik žadės žvìlgterėti, jau visa šeimyna dirbs lig prakaito. Mėnulis taip jautriai žvilgterėjo iš padangių į rašytojo kambarį, kad šis pasijuto tautiško jausmo apsemtas.
pažvìlgterėti. pažvil̃gterėti. kiek pažvelgti: Pažvilgterėjau. Vienas jųjų. man išrodė lyg pažįstamas. Merga labai persigando, čion nieko nematydama, ir bernas pažvilgterėjo. Ir pažvilgterėjusios išvydo akmenį atristą nuog grabo. Pone Dieve dangaus ir žemės. Veizdėk jų puikystės ir mūsų vargų, ir maloniai ant tavo šventųjų pažvilgterėk. Bet kaip pažvilgterėjo, išvydo bagotus, kurie afierą dėjo ing paskarbyčią.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>žvìlgterėti, </b>-ėja (-ia), -ėjo, žvil̃gterėti. žvilgtelėti: <br/>1. Lygu tit žvìlgteru, tuo pamotėjau. Į šalį žvilgteru aš ir matau, kas įeina pro duris. Prajojęs pro šalį nei nežvìlgterėjęs. Žvìlgterė [jo], padabo [jo] i nue [jo]. Sėdėjo abudu ir šoko, mačiau – vis žvìlgterėju. Nežymiai pro plyšį žvilgterėjusi į kauburiuką visai nusigando. Katinas pasiekė lizdo viršų ir persisvėrė žvilgterėti vidun. Kaimynė žvilgteria paskubomis į laišką, pažįsta savo ranką, atsimena laiško turinį ir nusimena. Žvilgterėk ant manęs, griešnykai, nes aš esmu tas, kursai tave sutvėriau ir lig pat šio laiko sergu tave ir kavoju. Jau trumpai žvilgterėk ir ant akmenių aba žemčiūgų. Teip mi padarė Viešpats dienose, kuriose žvilgterėjo and mane, kad nukeltų hanbą <span class="explanation"> (gėdą) </span> mano tarp žmonių. Žvilgterėkig tad, o malonusis Tėve, iž aukšto dangaus ant veido Christaus tavo ir teikis mumus būt susimilstančiu drin jo. Žvilgterėk patsai ant mūsų akia mieloširdystės savo. Bat kad patys tie žvilgterėtų ing save, zotaga išvystų, jog patys to pikta est priežasčia. Žvilgterėk ant mūsų biednųjų, o teikis mumus duoti savo šventą padėjimą. Čia girdi tiktai kiek žodžių, bat kad būtumbei žvilgterėjęs ing širdį jo, kurią Ponas Dievas nuveizdėt tuo čėsu teikės. O teip žvilgterėkis …, piktas žmogau, kursai sylvartuoji, naikini o spaudi nekaltą. <br/>2. Saulė tik žadės žvìlgterėti, jau visa šeimyna dirbs lig prakaito. Mėnulis taip jautriai žvilgterėjo iš padangių į rašytojo kambarį, kad šis pasijuto tautiško jausmo apsemtas. <br/><b>pažvìlgterėti</b>. pažvil̃gterėti. <span class="explanation">kiek pažvelgti: </span> Pažvilgterėjau. Vienas jųjų. man išrodė lyg pažįstamas. Merga labai persigando, čion nieko nematydama, ir bernas pažvilgterėjo. Ir pažvilgterėjusios išvydo akmenį atristą nuog grabo. Pone Dieve dangaus ir žemės. Veizdėk jų puikystės ir mūsų vargų, ir maloniai ant tavo šventųjų pažvilgterėk. Bet kaip pažvilgterėjo, išvydo bagotus, kurie afierą dėjo ing paskarbyčią.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.