žiubčius

Žiubčius – tai švelnus, šypseną keliantis žodis, dažniausiai vartojamas šnekamojoje kalboje ar švelnios ironijos kontekste.

Reikšmė:
1. Mažybinė/švelninimo forma nuo žodžio žiūbėti (šokti, šokinėti).
2. Perkeltine prasme apibūdina energingą, linksmą, šokinėjantį žmogų (dažniausiai vaiką ar jauną asmenį), kuris nepasižymi rimtumu ar ramumu.

Pavyzdžiai:
1. Mūsų sode vėl šokinėja tie maži žiubčiai – vaikai.
2. Nustok būti žiubčium, reikia susikaupti į darbą!
3. Kaip tikras žiubčius visur pralenda ir viską pamato.

Sinonimai: energingas, neramus, šokinėtojas, (vaikiškas) įžvalgas.

Jei žinote tikslesnę informaciją paaiškinančią 'ziubcius' reikšmę, galite ją pakeisti: REDAGUOTI ^BETA

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.

Įrašas
Paaiškinimas	Žiubčius – tai švelnus, šypseną keliantis žodis, dažniausiai vartojamas šnekamojoje kalboje ar švelnios ironijos kontekste. Reikšmė: 1. Mažybinė/švelninimo forma nuo žodžio žiūbėti (šokti, šokinėti). 2. Perkeltine prasme apibūdina energingą, linksmą, šokinėjantį žmogų (dažniausiai vaiką ar jauną asmenį), kuris nepasižymi rimtumu ar ramumu. Pavyzdžiai: 1. Mūsų sode vėl šokinėja tie maži žiubčiai – vaikai. 2. Nustok būti žiubčium, reikia susikaupti į darbą! 3. Kaip tikras žiubčius visur pralenda ir viską pamato. Sinonimai: energingas, neramus, šokinėtojas, (vaikiškas) įžvalgas.