vėsulas

vė́sulas. vė̃sulas.

1. viesulas, vėtra: Vė́sulas yra žemės bulius, kuilys, suka kuokštus šieno ir smėlės į grąžtus. Užkilo vė́sulas, iš kojų verta. I tik, sako, vė́sulas pakilo, žž! Toks vė́sulas staigiai antpuolė, tiktai ūžt tą malūno sparną. Pakilo smarkus vė́sulas. Buvę vėsulaĩ, trobas nuvartelioję, žmogų užmušę. Vėsulai laksto, būs lytaus. Švilpt vė́sulas, kepurė bampt nu galvos. Vė́sulas kai pakilo, jų daržinę ir nuvertė. Išgrobė vėsulas iš vežimo tris karalaites. Žmogus leidęs su peiliu į verpetuotą vėsulą. Vėtra laužė šakužes, vė́suls laužė viršūnę. Kad kilsta vė́sulas, sako, vel [nia] s ant pietų bėga. Užejo vė́sulas – velnias veselę kela. Vė́sulas – velnias kazoką šoka. Vėsulas tai pikta dvasia: verčia trobas, medžius ir žmones laužo. Pamačius vėsulą, reikia iš tolo jį krikštyti, lieti vandenį ir žegnoti. Vėsulai verčia medžius iš šaknų ir drasko šiaudinius stogus. Smarki vėsulai. Kasparas matęs ant kalvele ties prūdu žybsant žvakelę, kurios ir didi vėsulai užgesyti nevalioję. Vėjas pavirto į vėsulą. Nepriėjot kalnop, kurio dasilytėtis galėjo, ir degančiosp ugniesp, ir ing vėsulą, ir ing tamsybę, ir vėtrosp. Atleka kaip vė́sulas ano paties tas kumelys. Bėris vėsulu nunešė į miestą. Pakol pakusa kokia kaip vėsulas neantpuls.

2. kas smarkus, neramus: Vėsulaĩ žmonys, pašėlę su visu.

Įrašas
Paaiškinimas	<b>vė́sulas</b>. vė̃sulas. <br/>1. <span class="explanation">viesulas, vėtra: </span> Vė́sulas yra žemės bulius, kuilys, suka kuokštus šieno ir smėlės į grąžtus. Užkilo vė́sulas, iš kojų verta. I tik, sako, vė́sulas pakilo, žž! Toks vė́sulas staigiai antpuolė, tiktai ūžt tą malūno sparną. Pakilo smarkus vė́sulas. Buvę vėsulaĩ, trobas nuvartelioję, žmogų užmušę. Vėsulai laksto, būs lytaus. Švilpt vė́sulas, kepurė bampt nu galvos. Vė́sulas kai pakilo, jų daržinę ir nuvertė. Išgrobė vėsulas iš vežimo tris karalaites. Žmogus leidęs su peiliu į verpetuotą vėsulą. Vėtra laužė šakužes, vė́suls laužė viršūnę. Kad kilsta vė́sulas, sako, vel [nia] s ant pietų bėga. Užejo vė́sulas – velnias veselę kela. Vė́sulas – velnias kazoką šoka. Vėsulas tai pikta dvasia: verčia trobas, medžius ir žmones laužo. Pamačius vėsulą, reikia iš tolo jį krikštyti, lieti vandenį ir žegnoti. Vėsulai verčia medžius iš šaknų ir drasko šiaudinius stogus. Smarki vėsulai. Kasparas matęs ant kalvele ties prūdu žybsant žvakelę, kurios ir didi vėsulai užgesyti nevalioję. Vėjas pavirto į vėsulą. Nepriėjot kalnop, kurio dasilytėtis galėjo, ir degančiosp ugniesp, ir ing vėsulą, ir ing tamsybę, ir vėtrosp. Atleka kaip vė́sulas ano paties tas kumelys. Bėris vėsulu nunešė į miestą. Pakol pakusa kokia kaip vėsulas neantpuls. <br/>2. <span class="explanation">kas smarkus, neramus: </span> Vėsulaĩ žmonys, pašėlę su visu.
	Išsaugoti

Jūsų pataisymai bus išsiųsti moderatorių peržiūrai, jei informacija tikslesnė/taisyklingesnė
ji bus patalpinta vietoj esamos.